— Jie ateina, — kažkas dusliai tarstelėjo.
Jonas matė, kad mamutai žengia tyržmogių kolonos viduryje, — jų buvo per šimtą, o jiems ant nugarų sėdėjo milžinai, nusitvėrę tvokles ir didžiulius akmeninius kirvius. Dar daugiau milžinų sliūkino šalia, ant didžiulių medinių ratų stumdami medžio kamieną nusmailintu galu. Taranas, niūriai pagalvojo Jonas. Net jei išorinės vartų durys tebebuvo sveikos, keli šio medžio kamieno trinktelėjimai turėjo paversti jas šipulių krūva. Abipus milžinų tarsi besiritanti banga jojo raitininkai su kietintos odos šarvais ir ugnyje grūdintomis ietimis, plūdo nesuskaičiuojama minia šaulių, šimtai pėstininkų su ietimis, mėtyklėmis, lazdomis ir odiniais skydais. Sparnuose dardėjo kauliniai kovos vežimai iš Įšalusio kranto, šokčiodami per akmenis ir šaknis, traukiami didelių baltų šunų kinkinio. Tyrų įniršis, vėl pagalvojo Jonas klausydamasis dūdmaišių, šunų lojimo ir urzgimo, mamutų trimitavimo, laisvosios tautos švilpčiojimų bei riksmų ir milžinų, kažką rėkaujančių senąja kalba. Būgnų tratėjimas aidėjo nuo ledo lyg besiritantis griaustinis.
Jis pajuto aplink baisią neviltį.
— Jų čia tikriausiai šimtas tūkstančių, — gailiai tarstelėjo Šilkinis. — Kaip mes tokią daugybę sulaikysime?
— Siena juos sulaikys, — nė nepajuto, kaip atsakė Jonas. Jis atsisuko ir pakartojo tuos žodžius garsiau. — Siena juos sulaikys. Siena ginasi pati. — Tai buvo tušti žodžiai, bet Jonas turėjo juos pasakyti broliams, o šiems labai reikėjo juos išgirsti. — Mensas siekia palaužti mūsų drąsą savo karių gausa. Ar jam atrodo, kad mes kvailiai?! — Dabar jis garsiai šaukė pamiršęs savo koją ir visi iki vieno jo klausėsi. — Kovos vežimai, raiteliai, visi tie pėsti pusgalviai… ką jie padarys mums, esantiems ant Sienos? Gal kas nors iš jūsų yra matęs į Sieną kopiantį mamutą? — Jonas nusijuokė ir jo pavyzdžiu pasekė Pipas, Ouvenas ir dar keli vyrai. — Jie — tuščia vieta, iš jų naudos mažiau nei iš mūsų šiaudinių brolių, jie negali mūsų nei pasiekti, nei sužeisti, nei įbauginti, ar ne?
— NEGALI! — suriko Grenas.
— Jie apačioje, o mes viršuje, — pridūrė Jonas, — ir kol vartai mūsų, jie nepraeis.
„Nepraeis!“ — dabar jau šaukė visi, garsiai kartojo Jonui jo paties ištartus žodžius, mosavo kalavijais ir didlankiais, o jų skruostai atrodė įraudę.
— Broli, — paragino Jonas, — pūsk ragą ir skelbk kovą.
Plačiai šypsodamasis Kegsas pakėlė prie lūpų ragą ir du kartus ilgai papūtė, o šis signalas reiškė, kad artinasi tyržmogiai. Tą signalą pasigavo kiti ragai ir netrukus Siena, rodės, drebėjo, o to duslaus ir žemo gaudimo aidas užgožė visus kitus garsus.
— Šauliai, — ragams nutilus įsakė Jonas, — visi iki vieno taikysitės į taraną stumiančius milžinus. Šaukite gavę mano įsakymą, bet ne anksčiau. Į MILŽINUS IR TARANĄ. Noriu, kad kiekviename žingsnyje juos pasitiktų strėlių lietus, bet palauksime, kol jie prieis arčiau. Tas, kuris be reikalo paleis strėlę, turės lipti žemyn jos pasiimti, supratote?
— Supratau! — sušuko Ouvenas Kvailelis. — Supratau, lorde Snou.
Jonas prajuko, juokėsi kaip girtas arba išprotėjęs, o jo vyrai kvatojosi drauge. Jis matė, kad dabar kovos vežimai ir šuoliuojantys raiteliai kolonos sparnuose gerokai aplenkė centre traukiančius karius. Tyržmogiai dar neįveikė nė trečdalio mylios, o jų kovos gretos jau byrėjo.
— Prikraukite katapultas kamuolinių vielų kliūčių, — liepė Jonas. — Ouvenai, Kegsai, pasukite jas į centrą. Svaidykles užtaisykite degančiomis ietimis ir šaukite sulaukę mano komandos. — Jis ištiesė ranką į Kurmių miesto berniukus. — Tu, tu ir tu, stovėkite ir laikykite liepsnojančius deglus.
Priartėję tyržmogių šauliai ėmė laidyti strėles; jie pabėgėdavo į priekį, sustodavo, iššaudavo ir vėl dešimt jardų bėgdavo. Jų buvo tiek daug, kad ore be perstojo švilpė strėlės, bet jų skrydis buvo apgailėtinai trumpas. Tuščias strėlių švaistymas, dingtelėjo Jonui. Matyti, kad jų kariuomenei trūksta drausmės. Mažesni iš rago ir medžio padaryti laisvosios tautos karių lankai nenušaudavo strėlių taip toli, kaip Nakties sargybos kukmedžio didlankiai, be to, tyržmogiai mėgino pataikyti į vyrus, esančius per septynis šimtus pėdų aukščiau jų.
— Tegul šaudo, — pasakė Jonas. — Laukite. Būkite pasiruošę. — Broliams už nugarų vėjas plaikstė apsiaustus. — Vėjas pučia mums į veidus, tad strėlės lėks ne taip toli. Laukite.
Arčiau, arčiau…
Gaudė dūdmaišiai, tratėjo būgnai, tyržmogių strėlės lėkė ir krito nepasiekusios tikslo.
— ĮTEMPKITE TEMPLES.
Jonas pakėlė savo lanką ir įstatęs įtempė strėlę prie ausies. Šilkinis padarė tą patį, šio pavyzdžiu pasekė Grenas, Ouvenas Kvailelis, Batas Be Poros, Juodasis Džekas Bulveris, Aronas ir Emrikas. Zėja pakėlė prie peties arbaletą. Jonas matė artėjantį taraną ir abipus jo nerangiai kėblinančius mamutus ir milžinus. Jie atrodė tokie maži, kad būtum galėjęs sutriuškinti juos viena ranka. Jei tik ta mano ranka būtų tokio didumo. Jie traukė per išdegintą plotą. Nuo kritusio mamuto griaučių pakilo šimtas varnų, o tyržmogiai tapnojo iš abiejų pusių juos aplenkdami. Vis artyn ir artyn, kol pagaliau…
— ŠAUK!
Juodos strėlės švilpdamos smigo žemyn tarsi gyvatės su plunksnų sparnais. Jonas nelaukė, kol pamatys, ar jos kam nors pataikė. Vos paleidęs pirmą, jis išsitraukė antrą strėlę. „ĮSTATYK. ĮTEMPK. ŠAUK.“ Vos strėlė atsiskyrė nuo templės, jis paėmė kitą. „ĮSTATYK. ĮTEMPK. ŠAUK.“ Dar ir dar kartą. Jonas riktelėjo prie svaidyklės dirbantiems broliams, išgirdo girgždesį, sunkų dunkstelėjimą ir oru besisukdami nuskriejo daugybė dygliuotų vielų kamuolių. „Katapultos! — riktelėjo jis, — svaidyklės! Šauliai, šaukite kada panorėję.“ Dabar tyržmogių strėlės smigo į Sieną šimtu pėdų žemiau, nei buvo užsilipę gynėjai. Antras milžinas apsisuko ir susvirduliavo. „Įstatyk, įtempk, šauk.“ Mamutas pasisuko, atsitrenkė į šalia žingsniavusį ir pargriovė milžinus. „Įstatyk, įtempk, šauk.“ Jonas matė, kad taranas nukritęs ir nepavojingas, o jį stūmę milžinai žuvę arba besivaduojantys mirtimi.
— Degančias strėles! — riktelėjo jis. — Noriu, kad tas taranas sudegtų.
Sužeistų mamutų baubimas ir milžinų klyksmai maišėsi su būgnų tratėjimu ir dūdelių švilpimu ir skambėjo lyg šiurpi muzika, o jo šauliai leido strėlę po strėlės, tarsi būtų apkurtę kaip kurčiasis Dikas Folardas. Gal jie ir nebuvo klusniausi kariai, bet vis dėlto Nakties sargybos vyrai arba beveik — dabar tai nebuvo taip svarbu. Štai kodėl priešas neturėtų mūsų įveikti.
Vienas iš mamutų įniršęs talžė straubliu tyržmogius ir trypė jų šaulius. Jonas dar kartą pasiėmė lanką ir paleido į gauruotą žvėries nugarą strėlę, norėdamas dar labiau jį įaudrinti. Ir rytuose, ir vakaruose, kiek akis užmato, tyržmogių kariuomenės gretos pasiekė Sieną nesutikusios jokio pasipriešinimo. Vieni kovos vežimai dardėjo, kiti suko atgal, o raiteliai be tikslo susibūrė po dunksančia ledo iškyša.
— Prie vartų! — suriko kažkas, galbūt Batas Be Poros. — Mamutas prie vartų!
— Ugnies! — įsakė Jonas. — Grenai, Pipai.
Grenas numetė lanką, parvertė ant šono statinę aliejaus ir nuritino prie Sienos krašto, o Pipas iškalė jos kaištį, įgrūdo į skylę susuktą audeklo skiautę ir deglu ją uždegė. Tuomet jiedu drauge statinę nustūmė. Šimtu pėdų žemiau ji trenkėsi į Sieną pripildydama orą liepsnojančių lempų aliejaus purslų. Grenas negaišuodamas ritino prie prarajos krašto antrą statinę, o Kegsas trečią. Pipas abi jas padegė.