— Pataikiau! — šūktelėjo Šilkinis taip toli iškišęs galvą, kad Jonas išsigando, jog vaikinas nugarmės žemyn. — Pataikiau, pataikiau, PATAIKIAU!
Jis išgirdo ugnies šniokštimą. Tada pamatė liepsnojantį milžiną, klupčiojantį ir besiraičiojantį ant žemės.
Ir staiga mamutai pasileido bėgti, spruko nuo dūmų bei ugnies ir persigandę trypė tuos, kurie ėjo jiems iš paskos. Šie irgi pasileido atgal, o jiems įkandin žygiavę milžinai ir tyržmogiai stumdėsi skubėdami pasitraukti žvėrims iš kelio. Po akimirkos subyrėjo visas jų kariuomenės rikiuotės centras. Raiteliai sparnuose apsižiūrėjo, kad juos paliko vienus, ir taip pat nusprendė grįžti, nors nė vienas nebuvo praliejęs nė lašo kraujo. Net kovos vežimai nudardėjo atgal, nors jie nebuvo pavojingi, tik bauginančiai atrodė ir kėlė daug triukšmo. Kai ima bėgti, jie bėga visi, pagalvojo Jonas Snou žvilgsniu nulydėdamas tolstančią priešo kariuomenę. Būgnų tratėjimas liovėsi. Ar tau patinka ši muzika, Mensai? Ar patinka dornietės moters bučinys?
— Ar turime sužeistų? — paklausė jis saviškių.
— Prakeikti šunsnukiai kliudė man koją. — Batas Be Poros išsitraukė strėlę ir, iškėlęs ją virš galvos, pamosavo. — Medinę!
Nuskambėjo nervingas juokas. Zėja čiupo Ouveną už rankų, ėmė sukti jį ratu ir visiems matant karštai pabučiavo. Mėgino pabučiuoti ir Joną, bet jis suėmė merginą už peties ir švelniai, bet tvirtai ją atstūmė.
— Ne, — tarė. Daugiau su niekuo nesibučiuosiu.
Ir staiga jam ėmė linkti kojos, o sužeistąją skaudėjo nuo kelio iki kirkšnies. Jonas apgraibomis ėmė ieškoti ramento.
— Pipai, padėk man nusigauti iki narvo. Grenai, siena tavo.
— Mano? — išsižiojo Grenas.
— Jo? — nustebo ir Pipas.
Sunku buvo pasakyti, kuris iš jų labiau pasibaisėjo.
— Bet, — užsikirsdamas tarė Grenas, — b-bet ką aš darysiu, jei tyržmogiai vėl puls?
— Sustabdyk juos, — tarė jam Jonas.
Jiems narvu besileidžiant žemyn, Pipas nusiėmė šalmą ir nusišluostė nuo kaktos prakaitą.
— Sušalęs prakaitas. Kas gali būti šlykščiau už sušalusį prakaitą? — nusijuokė jis. — Dievai, nemanau, jog kada nors jaučiausi toks alkanas. Prisiekiu, nekramtęs jautį suryčiau. Kaip manai, ar Hobas išvirs mums Greną? — Kai pamatė Jono veidą, jo šypsena išblėso. — Kas yra? Tavo koja?
— Koja, — linktelėjo Jonas. Jam net kalbėti buvo sunku.
— Vadinasi, tai ne dėl mūšio? Mūšį mes laimėjome.
— Paklausk manęs, kai pamatysiu vartus, — niūriai atsakė Jonas. Noriu židinio ugnies, karšto maisto, šiltos lovos ir ko nors, kad nebeskaudėtų koja, pagalvojo jis. Bet pirmiausia turėjo apžiūrėti tunelį ir sužinoti, koks likimas ištiko Donalą Nojų.
Po mūšio su teniečiais jiems prireikė beveik visos dienos išlaisvinti vidiniams vartams nuo ledo ir sulūžusių sijų. Spuoguotasis Peitas, Kegsas ir dar keli statytojai susijaudinę ėmė įrodinėti, kad geriausia būtų nuolaužas palikti, — girdi, Mensui tai būsianti dar viena kliūtis. Tačiau tai būtų reiškę, jog tunelis nebus ginamas, o Nojus apie tai nenorėjo nė girdėti. Keli vyrai žudymo duobėse, po kelis šaulius ir ietininkus prie kiekvienų vidinių vartų ir keli ryžtingai nusiteikę broliai galėjo sulaikyti šimteriopai gausesnes tyržmogių pajėgas ir nukloti kelią jų lavonais. Jis neketino leisti Mensui Plėšikui netrukdomam pereiti ledo tunelio. Tad, pasiėmę kirtiklius, kastuvus ir virves, jie patraukė sulūžusius laiptus ir prisikasė prie vartų.
Pipas nuėjo pas meisterį Eimoną atsarginio rakto, o Jonas laukė prie šaltų geležinių grotų. Ir labai nustebo, kad su Pipu atėjo ir meisteris, ir žibintu pasišviesdamas Klaidas.
— Kai baigsi darbus, ateik pas mane, — pasakė Jonui senis, o Pipas tuo metu čiupinėjosi su grandinėmis. — Turiu pakeisti tvarstį ir uždėti naują šuteklį, be to, tikriausiai norėsi gurkšnelio migdančio vyno, kad taip neskaudėtų.
Jonas vos pastebimai linktelėjo. Durys plačiai atsivėrė. Pipas rodė jiems kelią, o paskui jį ėjo Klaidas su žibintu. Jonas vos suspėjo koja kojon su meisteriu Eimonu. Visur aplink juos dunksojo ledas, jis pajuto į kaulus besismelkiantį šaltį ir Sienos svorį virš galvos. Jonas jautėsi, tarsi žingsniuotų ledo drakono gerkle. Jie pasiekė tunelio posūkį, paskui dar vieną. Pipas atrakino antrus geležinius vartus. Jie traukė toliau, įveikė trečią posūkį ir priekyje išvydo šviesą — silpną ir blankią, besiskverbiančią per ledą. Blogai, iš karto suprato Jonas. Labai blogai.
Tada Pipas tarė:
— Ant grindų kraujas…
Paskutinės dvidešimt tunelio pėdų buvo tas mūšio laukas, kuriame broliai kovėsi ir žuvo. Išorinės geležimi kaustytos ąžuolinės durys buvo sukapotos ir pralaužtos, paskui nuplėštos nuo vyrių ir pagaliau pro jų nuolaužas į vidų prasibrovė milžinai. Žibintas niūria rausva šviesa apšvietė šiurpią kovos sceną. Pipas nusisukęs ėmė lupti ožius, o Jonas staiga susigriebė pavydintis meisteriui Eimonui aklumo.
Nojus su savo vyrais laukė viduje, už storų geležinių grotų vartų, — tokių pačių, kokius Pipas jau du kartus buvo atrakinęs. Milžinui nerangiai prie jų artinantis, du arbaletininkai paleido į jį keliolika strėlių. Tada, matyt, į priekį išėjo ietininkai ir badė jį ietimis. Bet pabaisai vis tiek dar pakako jėgų įkišti pro grotas leteną, nusukti Spuoguotajam Peitui galvą ir palenkus praskirti grotas. Pabirę ant grindų mėtėsi grandinės žiedai. Vienas milžinas. Visa tai — vieno milžino darbas.
— Ar jie visi žuvę? — tyliai paklausė meisteris Eimonas.
— Taip. Donalas mirė paskutinis. — Nojaus kalavijo ašmenys buvo suvaryti milžinui į gerklę iki pat rankenos. Ginklininkas Jonui visada atrodė toks stambus ir stiprus vyras, bet suspaustas didžiulių priešo letenų dabar jis atrodė kaip vaikas. — Milžinas sutraiškė jam stuburą. Nežinau, kas mirė pirmas. — Jis paėmė žibintą ir žingtelėjo artyn, kad geriau matytų. — Megas. — Aš paskutinis iš milžinų. — Giliai širdyje Jonui pasidarė liūdna, bet dabar liūdėti nebuvo laiko. — Tai buvo Megas Galiūnas. Milžinų karalius.
Jonui būtinai reikėjo saulės. Tunelyje buvo pernelyg šalta ir tamsu, o nuo kraujo ir mirties dvoko galėjai uždusti. Jis atidavė žibintą Klaidui, prasispraudė pro lavonus ir sulankstytas grotas ir nužingsniavo link šviesos pasižiūrėti, ką pamatys už sukapotų durų.
Kelią iš dalies užtvėrė negyvas mamutas. Jonui praeinant apsiausto skvernas užsikabino už žvėries ilties ir įplyšo. Lauke, iki pusės užversti akmenų, purvo ir sustingusio deguto, tysojo dar trys milžinai. Jonas atkreipė dėmesį, kad ugnis aptirpino Sieną, didžiuliai ledo luitai buvo nukritę ant juodos žemės ir sutrupėję. Jis pakėlė akis norėdamas pamatyti, nuo kur jie nukrito. Kai čia stovi, Siena atrodo milžiniška, tarsi tuoj tave sutraiškytų.
Jonas grįžo į tunelį, kur jo laukė kiti.
— Turime kaip galėdami sutaisyti išorinius vartus, o tada šią tunelio vietą kuo nors užversti. Nuolaužomis, ledo gabalais, dar kuo nors… Jei galime, net iki antrųjų vartų. Serui Vintonui teks perimti vadovavimą, jis paskutinis likęs riteris, bet turi pradėti veikti nedelsiant, nes nespėsime mirktelėti, o milžinai vėl bus čia. Turime jam pasakyti…