— Sakyk jam, ką tik nori, — švelniai pertraukė Joną meisteris Eimonas. — Jis nusišypsos, linktelės ir viską pamirš. Prieš trisdešimt metų seras Vintonas Stautas gavo keliolika balsų daugiau ir tapo lordu vadu. Jis buvo geras vadas. Prieš dešimt metų jis dar būtų gebėjęs vadovauti. Bet dabar jau ne. Puikiai tai žinai, kaip žinojo ir Donalas, Jonai.
Tai buvo tiesa.
— Tuomet vadovauk tu, — tarė Jonas meisteriui. — Tu visą gyvenimą praleidai prie Sienos, vyrai tavęs klausys. Turime uždaryti vartus.
— Aš meisteris — prisiekęs ir nešiojantis grandinę. Negaliu įsakinėti, Jonai. Mes dalijame patarimus, o ne įsakymus.
— Bet kažkas turi…
— Tu. Vadovauti turi tu.
— Ne.
— Taip, Jonai. Ta pareiga tau teks neilgai. Tik kol grįš įgula. Donalas pasirinko tave, o dar anksčiau ir Korinas Pusrankis. Lordas vadas Mormontas paskyrė tave savo padėjėju. Esi Vinterfelo sūnus, Bendžino Starko sūnėnas. Vadovauti turi tu arba liksime visai be vado. Siena tavo, Jonai Snou.
Arija
Kiekvieną rytą pabudusi viduje ji jautė tuštumą. Tai nebuvo alkis, nors kartais, tiesa, Arija būdavo ir alkana. Tuštuma atsirado ten, kur anksčiau buvo širdis, kur gyveno jos broliai ir tėvai. Be to, jai skaudėjo ir galvą. Ne taip baisiai, kaip iš pradžių, bet vis dėlto gana stipriai. Bet prie to Arija buvo pripratusi, juolab kad gumbas ėmė slūgti ir mažėti. O tuštuma viduje liko. Ta tuštuma niekada neužsipildys, tarė ji sau eidama miegoti.
Būdavo rytų, kai Arija apskritai nenorėdavo pabusti. Susigūždavo po apsiaustu, kietai užsimerkdavo ir mėgindavo prisiversti dar pamiegoti. Jei tik Skalikas būtų davęs jai ramybę, ji būtų miegojusi ir dieną, ir naktį.
Arija ir sapnuodavo. Tai buvo geriausia miego dalis. Beveik kasnakt ji sapnuodavo vilkus. Didelę vilkų gaują, kuriai ji vadovavo. Ji buvo už visus didesnė, stipresnė, vikresnė, greitesnė. Galėdavo aplenkti arklius ir įveikti liūtus. Kai iššiepdavo dantis, nuo jos sprukdavo net žmonės, jos pilvas niekada ilgai nebūdavo tuščias, su kailiu jai buvo šilta net pučiant šaltam vėjui. O jos broliai ir seserys buvo šalia, jų buvo daugybė, — nuožmių, keliančių siaubą ir priklausančių jai. Jie niekada nebūtų jos palikę.
Bet, nors naktimis Arija sapnuodavo vilkus, dieną priklausė šuniui. Sandoras Kligeinas kiekvieną rytą versdavo ją keltis, nesvarbu, ar ji to norėjo, ar ne. Gergždžiančiu balsu ją iškeikdavo arba trūktelėjęs už rankos priversdavo atsistoti ir papurtydavo. O kartą išpylė jai ant galvos visą šalmą šalto vandens. Žiopčiodama ir drebėdama Arija pašoko ir pamėgino jam įspirti, bet Skalikas tik nusijuokė.
— Išsidžiovink ir pašerk tuos velnio arklius, — liepė jis Arijai ir ji pakluso.
Dabar jie turėjo du arklius: Pašalietį ir bėrą jojamą kumelę, kurią Arija pavadino Baile, mat Sandoras pasakė, kad ji greičiausiai pabėgo iš Dvynių, kaip ir jiedu. Rytą po skerdynių jie rado ją be raitelio klajojančią po laukus. Kumelė pasirodė esanti visai neprasta, bet mylėti Bailės Arija negalėjo. Pašalietis būtų kovojęs. Ir vis dėlto Arija kaip įmanydama kumele rūpinosi. Tai buvo geriau nei joti su Skaliku ant vieno žirgo. Gal ir Bailė, tačiau ji buvo jauna ir stipri. Arija manė, kad prireikus Pašalietį ji tikriausiai būtų aplenkusi.
O Skalikas jau nesaugojo Arijos taip stropiai, kaip anksčiau. Kartais atrodydavo, kad jam tas pats, ar ji pasiliks, ar patrauks savo keliais, be to, nakčiai jis nesurišdavo jos įsupęs į apsiaustą. Vieną naktį aš jį nužudysiu miegantį, sakydavo sau Arija, bet to nepadarė. Vieną naktį sėsiu ant Bailės, ir jis manęs nepagaus, pagalvodavo, bet taip ir nemėgino sprukti. Kur ji būtų jojusi? Vinterfelas žlugo. Arijos senelio brolis gyveno Riverane, bet jos nepažinojo, o ji nepažinojo jo. Galbūt ledi Smolvud būtų ją priglaudusi Akornhole, o gal ir ne. Be to, Arija abejojo, ar vėl rastų Akornholą. Kartais pagalvodavo, jog galbūt galėtų grįžti į Šarnos užeigą, jei tik potvynis jos nenuplovė. Ji galėtų likti su Pyragėliu arba galbūt ten ją rastų lordas Berikas. Engvis išmokytų šaudyti iš lanko, ji galėtų jodinėti su Gendriu ir būti bastūne kaip dainose minima Venda Baltoji Elniukė.
Tačiau tai buvo kvailystė, tokias svajas galėjo puoselėti tik Sansa. Pyragėlis ir Gendris paliko ją, kai tik pasitaikė proga, o lordas Berikas ir bastūnai tik norėjo gauti už ją išpirką, kaip ir Skalikas. Niekas iš jų netroško jos draugijos. Jie niekada nebuvo mano gauja, net Pyragėlis ir Gendris. Buvau kvaila, kad taip maniau, tiesiog paika maža mergaitė, visai ne vilkė.
Taigi ji pasiliko su Skaliku. Jie kasdien jodavo, bet niekada dvi naktis nemiegodavo toje pačioje vietoje ir kaip įmanydami vengė miestų, kaimų ir pilių. Kartą ji paklausė Sandoro Kligeino, kur jiedu traukia.
— Tolyn, — atsakė šis. — Daugiau tau nieko nereikia žinoti. Dabar tu man nieko neverta ir nenoriu girdėti tavęs inkščiant. Geriau būčiau leidęs tau bėgti į tą prakeiktą pilį.
— Tikrai, geriau būtum leidęs, — sutiko Arija, galvodama apie motiną.
— Jei būčiau leidęs, dabar būtum negyva. Turėtum man padėkoti. Turėtum padainuoti man gražią dainelę, kaip kad padainavo tavo sesuo.
— Ar jai irgi trenkei kirviu?
— Trenkiau tau kirvio pentimi, kvaila kalaite. Jei būčiau kirtęs ašmenimis, Žaliąja Šaka tebeplauktų tavo galvos gabalai. O dabar, po galais, užsičiaupk. Jei cyptelėsi, atiduosiu tave tyliosioms seserims. Per daug plepioms mergaitėms jos išpjauna liežuvius.
Bet taip sakydamas Skalikas nebuvo sąžiningas. Išskyrus tą vieną kartą, Arija apskritai beveik nekalbėdavo. Neretai visą dieną jiedu nepratardavo nė žodžio. Arija jautė per didelę tuštumą, kad šnekėtų, o Skalikas būdavo per daug įpykęs. Ji matė, kad Kligeinas siunta: matė iš veido, iš kietai sučiauptų ir kartais persikreipiančių lūpų, iš žvilgsnio. Paėmęs kirvį pakapoti malkų laužui, jis pasiduodavo šaltam įtūžiui, kaip pamišęs kapodavo medį arba sausuolį, arba nulūžusią šaką ir galų gale jie turėdavo dvidešimt kartų daugiau prakurų ir malkų, nei jiems reikėjo. Kartais po tokio malkavimo jis būdavo toks suirzęs ir pavargęs, kad atsiguldavo ir užmigdavo net neužkūręs laužo. Arija labai širsdavo, kai taip nutikdavo, ir Kligeino nekęsdavo. Tokiomis naktimis ji ilgiausiai stebeilydavosi į kirvį. Jis atrodo baisiai sunkus, bet lažinuosi, kad pajėgčiau juo užsimoti. Ir ji Skalikui būtų trenkusi tikrai ne pentimi.
Kartais beklajodami jie pamatydavo ir kitų žmonių; ūkininkų savo laukuose, kiauliaganių su kiaulėmis, karvę vedančią melžėją, ginklanešį, jojantį su žinia provėžų suraikytu keliu. Bet kalbėtis su jais nenorėjo ir Arija. Rodės, tarsi jie gyventų kažkokioje tolimoje šalyje ir kalbėtų keista svetima kalba; jie neturėjo nieko bendra su ja, o ji — su jais.
Be to, rodytis kitiems buvo nesaugu. Kartkartėmis vingiuotais ūkių keliais prajodavo būriai raitelių su priekyje plevėsuojančia Frėjų vėliava. „Medžioja išsilaksčiusius šiauriečius, — jiems nutolus paaiškindavo Skalikas. — Kai tik išgirsti kanopų bildesį, greitai nuleisk galvą, nes tas raitelis greičiausiai nebus tavo bičiulis.“
Vieną dieną žeminėje po nuvirtusio ąžuolo šaknimis jie akis į akį susidūrė su vyru, likusiu gyvu po įvykių Dvyniuose. Ženkle ant jo krūtinės buvo pavaizduota šilkų sūkuryje šokanti rožinė mergelė ir jis pasisakė esantis sero Marko Paiperio žmogus; šaulys, nors lanką buvo pametęs. Kairys jo petys buvo išsuktas ir sutinęs; jis paaiškino gavęs smūgį vėzdu, kuris sutrupino žastikaulį ir suvarė šarvinių marškinių geležį į kūną.