— Tai buvo šiaurietis, — pravirko jis. — Jo ženklas buvo kruvinas vyras, pamatęs mano ženklą jis pajuokavo, girdi, raudonas vyras ir rožinė mergelė galėtų susieiti. Gėriau už jo lordą Boltoną, jis gėrė už serą Marką, kartu gėrėme už lordą Edmurą ir ledi Rosliną ir už Šiaurės karalių. O paskui jis mane nužudė.
Kai vyras kalbėjo, karščiuojančios jo akys spindėjo, ir Arija suprato, kad visa tai tiesa. Jo petys buvo bjauriai sutinęs, pūliais ir krauju buvo ištepta visa kairė jo kūno pusė. Be to, jis dvokė. Jis trenkia lavonu. Vyras maldavo duoti gurkštelėti jam vyno.
— Jei būčiau turėjęs vyno, pats jau būčiau jį išgėręs, — pasakė jam Skalikas. — Galiu duoti tik vandens ir pasigailėti.
Šaulys ilgai į jį žiūrėjo, o paskui tarė:
— Tu — Džofrio šuo.
— Dabar jau laisvas šuo. Nori vandens?
— Noriu. — Vyras nurijo seiles, o tada pridūrė: — Ir malonės. Prašau…
Visai neseniai jie buvo praėję nedidelę kūdrą. Sandoras padavė Arijai savo šalmą ir liepė prisemti jį vandens, tad ji nuplumpino prie kranto. Iš po jos batų tryško purvas. Šuns šalmą ji panaudojo kaip dubenį. Pro skyles akims tekėjo vanduo, tačiau šalmo dugne vis tiek jo liko užtektinai.
Kai grįžo, šaulys atlošė galvą ir ji įpylė vandens jam į burną. Vandenį jis rijo greitai, Arija vos spėjo pilti, o jo nenurytas vanduo sruvo skruostais ir tekėjo nuo sudžiūvusio kraujo sustirusiomis žandenomis, kol pagaliau jam ant barzdos pasirodė blyškiai rožiniai lašai. Kai vanduo baigėsi, jis stvėrė šalmą ir ėmė laižyti plieną.
— Gerai, — tarė nelaimėlis, — tik gaila, kad tai nebuvo vynas. Norėjau vyno.
— Ir aš. — Skalikas, galima sakyti, švelniai suvarė durklą vyrui į krūtinę, užgulė ginklą visu svoriu ir pervėrė apsiaustą, šarvinius marškinius ir paminkštinimą po jais. Ištraukęs geležtę ir nuvalęs ją į mirusįjį, jis pakėlė akis į Ariją. — Štai kur yra širdis, mergaite. Štai kaip nužudomas žmogus.
Tai tik vienas būdas.
— Ar laidosime jį?
— O kam? — gūžtelėjo Sandoras. — Jam jau tas pats, o mes neturime kastuvo. Palik jį vilkams ir laukiniams šunims. Tavo ir mano broliams. — Jis atidžiai pažvelgė į Ariją. — Bet pirmiausia jį apiplėšime.
Šaulio kapše buvo du sidabriniai elniai ir beveik trisdešimt variokų. Jo durklo rankena buvo inkrustuota gražiu rausvu akmeniu. Skalikas pakilnojo ginklą ir švystelėjo Arijai. Ši sučiupo jį už rankenos, užsikišo už diržo ir pasijuto truputį geriau. Tai nebuvo Adata, bet vis dėlto plienas. Miręs vyras dar turėjo ir strėlių pilną strėlinę, bet šios be lanko niekam nebuvo reikalingos. Jo batai buvo per dideli Arijai ir per maži Skalikui, tad batus jiedu irgi paliko. Arija pasiėmė apvalų jo šalmą, nors jo kraštas dengė nosį ir, norėdama ką nors pamatyti, ji turėjo jį pasikelti.
— Jis tikrai turėjo ir arklį, kitaip nebūtų pasprukęs, — dairydamasis aplink pasakė Kligeinas, — bet sakyčiau, kad arklys bus velniškai toli nuklydęs. Nežinia, ar ilgai jis čia glaudėsi.
Kol jiedu pasiekė Mėnulio kalnų prieškalnes, lietūs beveik liovėsi. Arija matė saulę, mėnulį bei žvaigždes ir jai rodės, kad jiedu traukia į rytus.
— Kur keliaujame? — vėl paklausė ji.
Šį kartą Skalikas jai atsakė:
— Lizde turi tetą. Gal ji norės išpirkti tavo liesą užpakalį, nors dievai žino, kodėl. Kai rasime vieškelį, juo pasieksime Kruvinuosius vartus.
Teta Lisa. Pagalvojusi apie ją Arija vėl pajuto tuštumą. Ji norėjo grįžti pas motiną, o ne pas motinos seserį. Savo motinos sesers ji nepažinojo, kaip ir didžiojo savo dėdės, Juodosios Žuvies. Mums reikėjo eiti į pilį. Jie tikrai nežinojo, ar jos motina ir Robas žuvę. Jiedu nematė jų mirštančių. Gal lordas Frėjus tik paėmė juos į nelaisvę? Gal jie, surakinti grandinėmis, tūno jo pilies požemyje arba gal Frėjai gabena juos į Karaliaus Uostą, kad Džofris nukirstų jiems galvas. Jiedu su Skaliku nežinojo.
— Turime grįžti, — staiga nusprendė Arija. — Turime grįžti į Dvynius ir pasiimti mano motiną. Ji negali būti mirusi. Turime jai padėti.
— Maniau, tik tavo sesers galvoje buvo dainos, — suniurnėjo Skalikas. — Tiesa, Frėjus galėjo pasilikti tavo motiną tikėdamasis išpirkos. Bet, po septyniais pragarais, kaip aš ištrauksiu ją iš tos pilies ir dar vienui vienas?
— Ne vienas. Ir aš josiu kartu.
Jis išleido garsą, primenantį juoką.
— Pamatęs tave, senis tikrai iš baimės prišvilps kelnes.
— Tu tik bijai mirti! — niekinamai šūktelėjo Arija.
Dabar Kligeinas nenusijuokė.
— Mirties aš nebijau. Tik ugnies. O dabar tylėk, nes kitaip pats nupjausiu tau liežuvį ir išvaduosiu tyliąsias seseris nuo šio nemalonaus darbo. Mes Slėnyje.
Arija nemanė, kad Skalikas tikrai gali nupjauti jai liežuvį; jis tik taip kalba, panašiai kaip Raudonakis grasindavo prikulti ją negyvai. Ir vis dėlto erzinti Kligeino ji nenorėjo. Sandoras Kligeinas buvo ne Raudonakis. Raudonakis neperkirsdavo žmonių išilgai ir netvodavo jiems kirviais. Net ir kirvių pentimis.
Šiąnakt ji užmigo galvodama apie savo motiną ir svarstydama, ar negalėtų nužudyti miegančio Skaliko ir pati išgelbėti ledi Ketlinos. Vos užsimerkdavo, jai prieš akis iškildavo motinos veidas. Ji taip arti, kad beveik galiu ją užuosti…
…ir staiga Arija tikrai ją užuodė. Kvapas nebuvo stiprus, be to, buvo sumišęs su kitais kvapais — samanų, dumblo, vandens, — taip pat su pūvančių nendrių ir žmonių lavonų dvoku. Per minkštą žemę ji palengva nutipeno prie upės kranto, palakė, ir pakėlusi galvą ėmė uosti orą. Dangus buvo pilkas ir debesuotas, o upė — žalia ir pilna vandens paviršiuje plūduriuojančių daiktų. Seklumos buvo užkimštos žmonių lavonų, vieni, stumiami vandens srovės, plaukė, kitus bangos buvo priplakusios prie kranto. Prie jų būriavosi jos broliai ir seserys ir dantimis plėšė sultingas mėsas.
Čia buvo ir daugybė varnų: jos piktai krankė ant vilkų, po orą skraidė plunksnos. Jų kraujas buvo karštesnis, ir viena iš jos seserų kaptelėjo dantimis praskrendančią varną ir sučiupo ją už sparno. Arija irgi užsinorėjo varnos. Norėjo pajusti kraujo skonį, išgirsti tarp dantų traškančius kaulus ir prisikimšti pilvą šiltos, o ne šaltos mėsos. Ji buvo alkana, aplink mėsos netrūko, bet ji suprato negalinti ėsti.
Dabar kvapas sustiprėjo. Ji pastatė ausis ir įsiklausė į gaujos urzgimą, įpykusių varnų krankimą, sparnų plazdėjimą ir tekančio vandens šniokštimą. Kažkur toli girdėjo arklius ir gyvų žmonių balsus, bet tai nebuvo svarbu. Svarbus buvo tik tas kvapas. Ji vėl pauostė orą. Kvapas vėl buvo čia, dabar ji ir matė, kas jį skleidžia, — kažkas blyškus ir balsvas, upės srovės nešamas žemyn ir, atsitrenkęs į kerplėšą, vis pasisukantis. Nendrės lenkėsi ir davė jam kelią.
Garsiai taškydama vandenį ji puolė į seklumą, o tada, plakdama kojomis, nėrė giliau. Srovė buvo stipri, bet ji — stipresnė. Ji plaukė vadovaudamasi savo nosimi. Upės kvapai buvo stiprūs ir drėgni, bet ją traukė ne jie. Ji yrėsi paskui raudoną šalto kraujo kvapo draiskaną, paskui salstelėjusį šleikštų mirties dvoką. Ji vijosi tuos kvapus, kaip dažnai per mišką vydavosi taurųjį elnią, ir galų gale tuos kvapus sučiupo — dantimis nusitvėrė už blyškios balsvos rankos. Ji papurtė ranką, kad ši sujudėtų, bet nasruose jautė tik mirtį ir kraują. Palengva jos jėgos ėmė sekti ir daugiau ji nieko negalėjo padaryti, tik išvilkti kūną į krantą. Kai ištempė jį į dumbliną pakrantę, iškoręs liežuvį atklydo vienas iš jos brolių. Jai teko suurgzti ir jį nuvyti, kitaip jis būtų pradėjęs ėsti. Tik tada ji sustojo ir pasipurtė taškydama iš kailio vandenį. Balsvas grobis gulėjo veidu į purvą, lavonas buvo susiraukšlėjęs ir baltas, iš gerklės tekėjo šaltas kraujas. Kelkis, pagalvojo ji. Kelkis, ėsk ir bėk su mumis.