Išgirdusi arklių keliamą triukšmą, ji pasuko galvą. Žmonės. Jie artinosi pavėjui, tad ji jų neužuodė, o dabar jau buvo visai arti. Raiti žmonės plazdančiais juodais, geltonais ir rožiniais sparnais ir ilgais spindinčiais rankų nagais. Kai kurie iš jaunesnių jos brolių iššiepė dantis ketindami ginti rastą maistą, bet ji urgztelėjo ir jie išsilakstė. Tai buvo laukinės gamtos įstatymas. Elniai, kiškiai ir varnos sprukdavo nuo vilkų, o vilkai bėgdavo nuo žmonių. Ji paliko šaltą balsvą grobį dumble, kur buvo jį išvilkusi, ir, visai nesigėdydama, pasileido bėgti.
Rytą Skalikui nereikėjo šaukti ant Arijos arba ją purtyti, kad keltųsi. Bent kartą ji pabudo anksčiau už jį ir net pagirdė arklius. Tylėdami jiedu papusryčiavo, o tada Sandoras tarė:
— Dėl tavo motinos…
— Tai nesvarbu, — dusliai atsakė Arija. — Žinau, kad ji mirusi. Mačiau ją sapne.
Skalikas atidžiai ją nužvelgė ir linktelėjo. Daugiau jie apie tai nešnekėjo. Ir jojo toliau kalnų link.
Pasiekę aukštesnes kalvas jie rado nuo pasaulio atskirtą kaimelį, apsuptą pilkai žalsvų sargmedžių ir aukštų mėlynųjų pušų, ir Kligeinas nusprendė surizikuoti ir į jį užsukti.
— Mums reikia maisto, — paaiškino jis, — ir stogo virš galvos. Neatrodo, kad jie žinotų, kas atsitiko Dvyniuose, o jei truputį pasiseks, jie ir manęs nepažins.
Kaimelio gyventojai aplink savo namus statė aštriatvorę ir, kai pamatė, kokie platūs Skaliko pečiai, pasiūlė jiems maisto, pastogę ir net monetų už darbą. „Jei gaučiau dar ir vyno, sutikčiau“, — suniurnėjo jis. Galų gale jis nusileido, sutiko paimti alaus ir kiekvieną vakarą prieš užmigdamas jo prisiplempdavo.
Tačiau jo svajonė parduoti Ariją ledi Arin sudužo čia, kalnuose.
— Aukščiau kalnuose spaudžia šaltis, o kalnų perėjose guli sniegas, — pasakė kaimo vyresnysis. — Jei nesušalsite ir nemirsite badu, jus sudoros šešėlių katės arba urviniai lokiai. Be to, ten kalnų gentys. Kai Vienaakis Timetas grįžo iš karo, Apdegėliai veikia be jokios baimės. O prieš pusę metų Guntoras, Gurno sūnus, su Akmeninėmis Varnomis vos už aštuonių mylių nuo čia užpuolė kaimą. Jie pasiėmė visus grūdus, visas moteris, be to, išžudė pusę kaimo vyrų. Dabar jie turi plieno, gerų kalavijų, šarvažiedžių marškinių ir visi karaliauja vieškelyje, — Akmeninės Varnos, Pieno Gyvatės ir Ūkanos Sūnūs. Galbūt ir patiesi kelis, bet galų gale jie tave nužudys ir pagrobs tavo dukterį.
Aš nesu jo duktė! — būtų surikusi Arija, jei nebūtų buvus tokia pavargusi. Dabar ji nebuvo niekieno duktė. Ji apskritai buvo niekas. Nei Arija, nei Kiaunė, nei Aris, nei netgi Gumbagalvis. Tiesiog mergaitė, kuri dieną keliaudavo su šunimi, o naktį sapnuodavo vilkus.
Kaime buvo ramu. Jie turėjo lovas su šiaudiniais čiužiniais ir ne per daugiausia utėlių, maistas buvo paprastas, bet sotus, o oras kvepėjo pušų sakais. Ir vis tiek netrukus Arija nusprendė, kad jai čia nepatinka. Kaimelio gyventojai buvo bailiai. Nė vienas iš jų nedrįso pažvelgti Skalikui į veidą, o jei ir pažvelgdavo, tai tik trumpam. Kelios moterys pamėgino apvilkti jai suknelę ir pasodinti prie siuvinio, bet jos toli gražu nebuvo ledi Smolvud ir Arija apie tai nė girdėti nenorėjo. Be to, viena mergaitė, kaimo vyresniojo duktė, ėmė paskui ją sekioti. Ji buvo Arijos amžiaus, bet dar visai vaikas; nusibrozdinusi kelį žliumbdavo ir visur, kur eidavo, nešdavosi paiką skudurinę lėlę. Lėlė buvo aprengta taip, kad atrodytų panaši į kovų meistrą, tad mergaitė vadino ją seru Kareiviu ir gyrėsi, kaip ta lėlė ją saugo. „Eik sau, — sakydavo jai Arija, — duok man ramybę.“ Tačiau mergaitė neatstojo, tad Arija neapsikentusi atėmė iš jos lėlę, praplėšė ją ir, įkišusi pirštą, ištraukė iš pilvo skudurinį užpildą. „Dabar ji tikrai atrodo kaip kareivis!“ — sušuko ji ir švystelėjo lėlę į upokšnį. Tada mergaitė nuo jos atstojo ir Arija leido dienas rūpindamasi Baile ir Pašaliečiu arba bastydamasi po miškus. Kartais susiradusi pagalaitį imdavosi pratybų, bet paskui prisimindavo, kas nutiko Dvyniuose, ir trankydavo tą pagalį į medį tol, kol šis sulūždavo.
— Gali būti, kad mums teks pasilikti čia ilgiau, — po dviejų savaičių pasakė jai Skalikas. Jis buvo prisigėręs alaus, bet labiau susimąstęs nei mieguistas. — Lizdo niekada nepasieksime, o upių kraštuose Frėjai vis dar medžios likusius gyvus po vestuvių. Dabar, kai siaučia bastūnų gaujos, kaimiečiams, rodos, reikės tvirto vyro. Pailsėsime ir galbūt rasime kaip nusiųsti tavo tetai laišką.
Išgirdus šiuos žodžius Arijos veidas apsiniaukė. Likti kaimelyje ji nenorėjo, bet ir keliauti nebuvo kur. Kitą rytą, Skalikui išėjus kirsti medžių ir tampyti rąstų, ji įslinko atgal į lovą.
Bet kai darbas buvo baigtas ir aukšta statinių aštriatvorė pastatyta, kaimelio vyresnysis aiškiai pasakė, kad jiems vietos čia nėra.
— Artėja žiema, ir mes sunkiai išmaitinsime saviškius, — paaiškino jis. — O tu… toks vyras kaip tu visur palieka kraujo šliūžę.
Sandoras kietai sučiaupė lūpas.
— Vadinasi, žinote, kas aš?
— Taip. Tiesa, pas mus neužsuka jokie keliautojai, bet mes važiuojame į turgų ir į muges. Apie karaliaus Džofrio šunį esame girdėję.
— Kai čia ateis tos Akmeninės Varnos, džiaugsitės turėdami šunį.
— Gal ir taip. — Vyresnysis padvejojo, paskui sukaupė drąsą. — Bet sklinda kalbos, kad po Juodųjų Vandenų mūšio kautis tau nepatinka. Žmonės šneka…
— Žinau, ką jie šneka, — gergždžiančiu kaip du pjūklai balsu tarė Sandoras. — Sumokėkite man ir mes išeisime.
Kai jie išjojo, Skalikas turėjo kapšą variokų, odmaišį rūgštaus alaus ir naują kalaviją. Tiesą sakant, ginklas buvo labai senas, bet jam — naujas. Skalikas išmainė jį į ilgąjį kirvį, kurį buvo pasičiupęs Dvyniuose ir kuriuo kaukštelėjo Arijai per pakaušį. Alus baigėsi dar tą pačią dieną, bet kalaviją Kligeinas galąsdavo kiekvieną vakarą keikdamas vyrą, su kuriuo jį išmainė, dėl kiekvienos ištrupos ir kiekvienos rūdžių dėmelės. Jei kautis jam nepatinka, kodėl jis taip rūpinasi, kad kalavijo ašmenys būtų aštrūs? Paklausti Arija nedrįso, bet daug apie tai galvojo. Ar todėl jis pabėgo iš Dvynių ir nusinešė kartu ją?
Grįžę į upių kraštus jiedu pamatė, kad lietūs apstojo, o potvynio vandenys po truputį ėmė slūgti. Skalikas pasuko į pietus, link Trišakio.
— Josime į Riveraną, — jiedviem bekepant jo sumedžiotą kiškį pasakė Kligeinas. — Gal Juodoji Žuvis norės nusipirkti vilkiūkštę.
— Jis manęs nepažįsta. Jis net nebus tikras, jog tai tikrai aš. — Arija jau pavargo keliauti į Riveraną. Ji, rodės, traukė į Riveraną kelerius metus, ir tai kelionei nebuvo galo. Kaskart, kai išsiruošdavo į Riveraną, atsidurdavo visai kitoje, prastesnėje vietoje. — Jis tau neduos jokios išpirkos. Tikriausiai tik pakars tave.
— Tegul pabando. — Sandoras pasuko iešmą.
Iš jo šnekos neatrodo, kad jam būtų nusibodę kautis.
— Žinau, kur galėtume joti, — pasakė Arija. Ji vis dar turėjo vieną gyvą brolį. Jonas manęs tikrai norės, net jei visi kiti nenorėtų. Jis pavadins mane „mažąja sesute“ ir pataršys plaukus. Tačiau kelias buvo tolimas ir ji nemanė, kad galėtų sukarti jį viena. Juk jai net nepasisekė nusigauti į Riveraną. — Galėtume joti prie Sienos.