Sansa susivokė, jog vėl sėdi išsižiojusi. Tad įsipylė į burną šaukštą sultinio, o tuo metu ledi Eiliri ir kitos moterys krizeno žiūrėdamos į Sviestmušį, atmušinėjantį apelsinus galva, alkūnėmis ir plačiu pasturgaliu.
— Noriu, kad išklotum man tiesą apie jaunąjį karalių, — staiga čiupo jautį už ragų ledi Olena. — Apie Džofrį.
Sansa stipriau suspaudė šaukštą. Tiesą? Negaliu. Maldauju, neprašyk to…
— Na… aš… aš…
— Taip, tu. Kas galėtų pažinoti jį geriau už tave? Pripažįstu, jis atrodo gana mielas. Truputį pasipūtęs, bet tai, matyt, Lanisteriams įaugę į kraują. Ir vis dėlto girdėjome nerimą keliančių kalbų. Ar jose yra tiesos? Ar tas vaikis tave skriaudė?
Sansa neramiai apsižvalgė. Sviestmušys įsigrūdo į burną visą apelsiną, pačiaumojo jį ir prarijo, tada delnu pliaukštelėjo sau per skruostą ir per nosies šnervę išpūtė sėklas. Moterys kikendamos ėmė ploti. Po menę siuvo tarnai ir Mergelių bokšto menėje tarškėjo šaukštai bei lėkštės. Vienas viščiukas vėl purptelėjo ant stalo ir nukūrė per ledi Greisford lėkštę su sultiniu. Nė viena iš moterų, rodės, nekreipia į jiedvi dėmesio, bet Sansa vis tiek bijojo.
Ledi Olenos kantrybė seko.
— Ko spoksai į Sviestmušį? Uždaviau tau klausimą ir laukiu, kad atsakytum. Ar Lanisteriai ištraukė tau liežuvį, vaike?
Seras Dontosas ją įspėjo, kad laisvai gali kalbėti tik dievų miške.
— Džofas… Karalius Džofris, jis… jo malonybė labai teisingas, gražus ir… narsus kaip liūtas.
— Taip, visi Lanisteriai liūtai, o kai Taireliai pagadina orą, jis pakvimpa rožėmis, — atšovė senė. — Bet ar jis geras? Ar protingas? Ar gerbs Mardžerę, ar bus jai švelnus, ar jos garbę gins kaip savąją?
— Gins, — pamelavo Sansa. — Jis labai… labai mielas.
— Jau sakei. Žinai, vaike, kai yra žmonių, kurie sako, kad tu tokia pat paika kaip Sviestmušys, ir aš imu jais tikėti. Mielas? Tikiuosi, įkaliau Mardžerei į galvą, ko vertas mielas vyras. Šiek tiek mažiau už mimo bezdalus. Eirionas Ugningasis irgi buvo gana mielas, bet vis tiek tikras pabaisa. Tad reikia klausti, kas iš tiesų yra Džofris? — Ištiesusi ranką, ji pastvėrė pro šalį einantį tarną už drabužio. — Porų nemėgstu. Paimk tą viralą ir atnešk man sūrio.
— Sūris bus patiektas po pyragėlių, miledi.
— Sūris bus patiektas, kai aš pageidausiu, o aš noriu jo dabar. — Senoji ledi vėl kreipėsi į Sansą: — Išsigandai, vaikeli? Nereikia bijoti, mes, čia susirinkusios, viso labo moterys. Pasakyk man tiesą ir nieko bloga tau nenutiks.
— Mano tėvas visuomet sakydavo tiesą, — tyliai tarė Sansa, bet jai vis tiek buvo sunku ištarti tuos žodžius.
— Lordas Edardas… Taip, jis tuo garsėjo, o vis dėlto buvo pavadintas išdaviku ir nukirsdintas.
Senė įbedė į ją akis — spindinčias ir skvarbias nelyginant kalavijo smaigalys.
— Džofris, — neištvėrusi pripažino Sansa. — Džofris tai padarė. Žadėjo man, kad bus gailestingas, ir vis tiek nukirto mano tėvui galvą. Sakė, girdi, tai ir yra gailestingumas. Negana to, nusivedė mane ant pilies sienos ir privertė žiūrėti. Į galvą ant mieto. Norėjo, kad verkčiau, bet… — Staiga ji nutilo, delnu prisidengė burną. Per daug pasakiau, o dievai, būkite man maloningi, jie sužinos, jie išgirs, kas nors vis tiek mane išduos.
— Pasakok toliau, — paragino ją Mardžerė. Būsimoji Džofrio karalienė. Sansa nežinojo, kiek pokalbio Mardžerė nugirdo.
— Negaliu. — O jeigu ji Džofriui pasakys, jei pasakys? Tada jis tikrai mane nužudys arba atiduos serui Ilinui Peinui. — Aš visai nenorėjau… Ir mano tėvas, ir brolis buvo išdavikai, mano gyslomis teka išdavikų kraujas, prašau, daugiau neverskite manęs ko nors pasakoti.
— Nurimk, vaike, — įsakmiai tarstelėjo Erškėčių karalienė.
— Tik pažiūrėk į ją, senele. Mergina bijo.
Senoji ledi šūktelėjo Sviestmušiui:
— Kvaily! Padainuok mums. Padainuok kokią nors ilgą dainą. Manau, ta apie mugę, lokį ir mergelę puikiausiai tiks.
— Bus padaryta! — atsiliepė storulis juokdarys. — Ši daina tikrai puikiai tiks! Pageidausi, kad dainuočiau atsistojęs ant galvos, miledi?
— Ar tuomet daina geriau skambės?
— Ne.
— Tada stovėk ant kojų. Nenorėtume, kad tau nukristų kepurė. Jei atmintis manęs neapgauna, tu niekad netrenki plaukų.
— Kaip ledi įsakys… — Sviestmušys žemai nusilenkė, garsiai nusiraugėjo, tada ištiesino pečius, atkišo pilvą ir sugriaudėjo: — „Buvo kartą lokys, LOKYS! Juodas ir rudas plaukų kamuolys…“
Ledi Olena pasimuistė ir vėl palinko į priekį.
— Seniai, dar tuomet, kai buvau jaunesnė už tave, visi žinojo, kad Raudonojoje pilyje ir sienos turi ausis. Ką gi, tos ausys tegul klausosi dainos, o mes, merginos, galėsime atvirai pasišnekėti.
— Bet, — tarė Sansa, — Veiris… jis žino, jis visada…
— Dainuok garsiau! — šūktelėjo Sviestmušiui Erškėčių karalienė. — Žinok, mano senos ausys beveik kurčios. Ką čia man kuždi, storas kvaily? Moku tau ne už šnabždesius. Dainuok!
— „LOKY! — paleido gerklę Sviestmušys ir stiprus žemas jo balsas aidu atsimušė nuo gegnių. — AK, LOKY, — TARĖ JIE, — EIME Į MUGĘ, TU, ŽVĖRIE!“ — „Į MUGĘ? — TARĖ JIS. — BET AŠ LOKYS! JUODAS IR RUDAS PLAUKŲ KAMUOLYS!“
Senoji ledi raukšlių išvagotu veidu šyptelėjo.
— Pas mus Haigardene tarp gėlių tūno daugybė vorų. Ir, kol nekiša nosies lauk, leidžiame jiems regzti savo tinklelius, bet jei pasipainioja po kojomis, mes juos tiesiog sutrypiame. — Ji patapšnojo Sansai per plaštaką. — O dabar, vaike, klok tiesą. Koks žmogus tas Džofris, besivadinantis Barateonu, bet atrodantis kaip tikras Lanisteris?
— „IR VIEŠKELIU IŠ ČIA Į TEN PATRAUKĖ TRYS BERNAI, OŽYS IR ŠOKANTIS LOKYS!“
Sansa pajuto gerklėje plakant širdį. Erškėčių karalienė sėdėjo taip arti, kad ji užuodė gaižų senės iškvepiamą orą. Ilgais liesais pirštais ji spaudė Sansai riešą. Jai iš kitos pusės sėdinti Mardžerė taip pat klausėsi ausis ištempusi. Ją nukrėtė šiurpas.
— Pabaisa, — taip baikščiai, kad pati vos girdėjo ištartą žodį, sušnabždėjo Sansa. — Džofris yra pabaisa. Jis melavo dėl mėsininko berniuko ir privertė mano tėvą nugalabyti mano vilkę. Kai jam neįtinku, jis liepia karaliaus sargybai mane mušti. Jis piktas ir žiaurus, miledi, taip jau yra. Ir karalienė tokia pat.
Ledi Olena Tairel ir jos anūkė susižvalgė.
— Ak, — tarė senoji moteris, — kaip gaila…
O dievai, apimta siaubo pagalvojo Sansa, jei Mardžerė už jo netekės, Džofris supras, kad aš dėl to kalta.
— Prašau, — leptelėjo ji, — neatšaukite vestuvių…
— Nebijok, lordas Pasipūtėlis tvirtai nusprendė, kad Mardžerė turi tapti karaliene. O Tairelio žodis vertas daugiau nei visas Kasterlių Uolos auksas. Bent jau mano laikais taip buvo. Bet vis tiek dėkojame tau, vaike, kad pasakei tiesą.