Sandoro juokas priminė staugimą.
— Mažoji vilkiūkštė nori stoti į Nakties sargybą, ar ne?
— Prie sienos mano brolis, — atkakliai laikėsi savo ji.
Kligeinas vyptelėjo.
— Iki Sienos nuo čia — tūkstantis lygų. Kad nusigautume bent iki Sąsmaukos, mums tektų susiremti su prakeiktais Frėjais ir juos nugalėti. Tose pelkėse knibžda pusiau driežų, pusiau liūtų, kurie pusryčiams kasdien ryja vilkus. Net jei išnešę sveiką kailį atsidurtume šiaurėje, pusę pilių ten valdo geležiniai, be to, žioplinėja ir daug prakeiktų šiauriečių.
— Tu jų bijai? — paklausė ji. — Kautis tau jau nepatinka?
Akimirką ji pamanė, kad Skalikas jai trenks. Bet tuo metu kiškis jau apskrudo, odelė ėmė trūkinėti, o į laužo ugnį lašantys taukai šnypšti. Sandoras numovė kepsnį nuo iešmo, stambiomis rankomis padalijo jį į dvi dalis ir pusę kiškio švystelėjo Arijai į sterblę.
— Viskas man patinka, — atsakė jis, plėšdamas kiškio koją, — bet man nusispjaut ir ant tavęs, ir ant tavo brolio. Ir aš turiu brolį.
Tirionas
— Tirionai, — šiek tiek suirzęs tarė seras Kevanas Lanisteris, — jei tikrai esi nekaltas dėl Džofrio mirties, tau neturėtų būti sunku tai įrodyti teisme.
Pro langą žiūrėjęs Tirionas atsisuko.
— Kas mane teis?
— Teisingumas priklauso sostui. Karalius negyvas, bet tavo tėvas tebėra karaliaus ranka. Kadangi kaltinamas jo sūnus, o auka yra jo vaikaitis, jis paprašė lordą Tairelį ir princą Oberiną taip pat užimti teisėjų krėslus.
Ši žinia Tiriono toli gražu nenuramino. Meisas Tairelis, nors ir trumpai, buvo Džofrio uošvis, o Raudonoji Angis… na, jis buvo gyvatė.
— Ar man bus leista prašyti teisingumo per dvikovą?
— To aš tau nepatarčiau.
— Kodėl? — Dvikova išgelbėjo jį Slėnyje, kodėl neturėtų išgelbėti čia? — Paaiškink, dėde. Ar man bus leista prašyti teisingumo per dvikovą ir turėti kovotoją, kuris įrodys, kad esu nekaltas?
— Žinoma, jei taip nori, tau bus leista. Tačiau pats puikiai žinai, kad tokiame teisme tavo sesuo savo kovotoju ketina pasirinkti serą Gregorį Kligeiną.
Ta kalė sustabdo mano žingsnius anksčiau, nei spėju juos žengti. Gaila, kad ji nepasirinko Ketlbleko. Su bet kuriuo iš trijų brolių Bronas būtų nesunkiai susitvarkęs, bet Jojantis Kalnas buvo visiškai kitoks priešininkas.
— Nuspręsiu rytą, išsimiegojęs. — Reikia kuo greičiau pasikalbėti su Bronu. Jis nenorėjo nė galvoti apie tai, kiek jam viskas kainuos. Bronas savo kailį didžiai vertino. — Ar Sersėja turi liudytojų prieš mane?
— Kasdien vis daugiau.
— Tuomet turiu rasti savų liudytojų.
— Pasakyk, ką norėtum matyti, ir seras Adamas pasiųs sargybos vyrus, kad tuos žmones atvestų į teismą.
— Mieliau pats juos rasčiau.
— Esi kaltinamas karaliaus ir giminaičio nužudymu. Ar tikrai manai, kad tau bus leista kada panorėjus išeiti iš savo kambario ir į jį grįžti? — Seras Kevanas mostelėjo į stalą. — Turi plunksną, rašalo ir pergamento. Užrašyk pageidaujamų liudytojų vardus, ir aš padarysiu viską, kas mano galioje, kad juos rasčiau, duodu Lanisterio žodį. Bet iš šio bokšto išeisi tik į teismo menę.
Tirionas nenorėjo žemintis ir maldauti.
— Gal bent mano ginklanešiui leisite laisvai ateiti ir išeiti? Vaikinui, vardu Podrikas Peinas?
— Žinoma, jei tik nori. Atsiųsiu jį pas tave.
— Taip ir padaryk. Geriau greičiau nei vėliau, o dabar geriau nei greičiau. — Jis nukrypavo prie rašomojo stalo. Bet išgirdęs virstelint atidaromas duris atsisuko ir pridūrė: — Dėde…
Seras Kevanas stabtelėjo.
— Klausau.
— Aš to nepadariau.
— Norėčiau tuo tikėti, Tirionai.
Kai durys užsivėrė, Tirionas Lanisteris šiaip taip įlipo į krėslą, pasismailino plunksną ir pasiėmė tuščią pergamento lapą. Kas galėtų liudyti mano naudai? Jis padažė plunksnos galą rašalinėje.
Netrukus atėjus Podrikui Peinui lapas tebebuvo švarus.
— Kvietei, milorde, — tarė vaikinas.
Tirionas padėjo plunksną.
— Nedelsiant rask ir atvesk Broną. Pasakyk, kad reikalas kvepia auksu, kad aukso gali gauti daugiau, nei kada nors svajojo, ir, žiūrėk, be jo negrįžk.
— Gerai, milorde. Tai yra, ne. Negrįšiu. Tai yra, grįšiu.
Vaikinas išėjo.
Ir negrįžo nei iki saulės laidos, nei rytojaus rytą. Tirionas užmigo krėsle prie lango ir švintant pabudo visas sustiręs ir geliančiais kaulais. Tarnas pusryčiams atnešė košės ir obuolių, taip pat ragą alaus. Tirionas valgė prie stalo, priešais pasidėjęs tuščią pergamento lapą. Po valandos tarnas grįžo paimti dubens.
— Gal matei mano ginklanešį? — paklausė jo Tirionas.
Tarnas papurtė galvą.
Atsidusęs jis vėl atsigręžė į stalą ir vėl pasidažė plunksną. Sansa, parašė jis pergamente. Paskui sėdėjo stebeilydamasis į tą vardą taip kietai sukandęs dantis, kad net skaudėjo žandikaulius.
Jei Džofris tikrai neužspringo paprasčiausiu kąsniu maisto, kurį net Tirionui buvo sunku praryti, jį nunuodyti turėjo Sansa. Džofas, galima sakyti, įdėjo taurę jai į sterblę, o priežasčių jam nunuodyti Sansai netrūko. Paskutinės abejonės Tirionui išsisklaidė, kai žmona dingo. Vienas kūnas, viena širdis, viena siela. Jis vyptelėjo. Ji negaišo laiko įrodinėti, kokia svarbi jai ši priesaika, ar ne? O ko tu tikėjaisi, neūžauga?
Ir vis dėlto… kur Sansa būtų gavusi nuodų? Jis negalėjo patikėti, kad mergina veikė viena. Ar tikrai noriu ją rasti? Argi teisėjai patikės, kad jaunutė Tiriono žmona nunuodijo karalių be savo vyro žinios? Aš nepatikėčiau. Sersėja primygtinai tvirtins, kad tai — jų abiejų darbas.
Bet kitą dieną jis vis tiek atidavė pergamento lapą dėdei. Seras Kevanas suraukė antakius.
— Ledi Sansa — vienintelė tavo liudytoja?
— Ilgainiui sąrašą papildysiu.
— Geriau papildyk jį dabar. Teisėjai ketina pradėti bylą po trijų dienų.
— Per greitai. Uždarėte mane čia ir pastatėte sargybą, tad kaip galiu rasti liudytojų, kurie patvirtintų, kad esu nekaltas?
— Tavo sesuo be jokio vargo rado liudytojų, patvirtinančių tavo kaltę. — Seras Kevanas susuko pergamento lapą. — Sero Adamo vyrai ieško tavo žmonos. Tam, kas praneš, kur ji yra, Veiris pažadėjo šimtą elnių, o tam, kuris pristatys merginą, — šimtą drakonų. Jei Sansą įmanoma rasti, ją suras ir aš atvesiu ją pas tave. Nematau nieko bloga, jei vyras ir žmona leis laiką tame pačiame kambaryje vienas kitą guosdami.
— Tu per daug malonus. Gal matei mano ginklanešį?
— Vakar jį pas tave nusiunčiau. Jis neatėjo?
— Atėjo, — linktelėjo Tirionas, — o tada vėl išėjo.
— Gerai, vėl jį tau atsiųsiu.
Bet Podrikas Peinas grįžo tik rytojaus rytą. Jis nedrąsiai įžengė į kambarį, o jo veide atsispindėjo didžiulė baimė. Paskui jį įėjo Bronas. Samdomas riteris vilkėjo odinukę, nusagstytą sidabrinėmis smeigėmis, ant pečių buvo užsimetęs sunkų jojimo apsiaustą, o už kardasaičio užsikišęs porą dailiai pasiūtų pirštinių.
Vos užmetęs akį į Brono veidą Tirionas giliai viduriuose pajuto šleikštulį.