— Ilgai užtrukai.
— Vaikinas išmeldė, kitaip apskritai nebūčiau atėjęs. Stokvorto pilyje manęs laukia vakarienės.
— Stokvorte? — Tirionas nušoko nuo lovos. — Prašyčiau paaiškinti, kas Stokvorte tavęs laukia?
— Nuotaka. — Bronas išsišiepė tarsi vilkas, mąsliai stebėdamas pasmerktą ėriuką. — Poryt vesiu Lolisę.
— Lolisę… — Po galais, koks tobulas žingsnis. Puskvaišė ledi Tandos duktė gaus kilmingą vyrą ir šiokį tokį tėvą pilve nešiojamam pavainikiui, o seras Bronas iš Juodųjų Vandenų palypės dar vienu laipteliu aukščiau. Be abejonės, savo purvinus pirštus čia bus prikišusi Sersėja. — Mano kalė sesuo įkišo tau raišą kumelę. Ta mergina pusprotė.
— Jei ieškočiau proto, vesčiau tave.
— Lolisė laukiasi kito vyro vaiko.
— Ir kai jį pagimdys, pasirūpinsiu, kad lauktųsi manojo.
— Ji net nėra Stokvorto įpėdinė, — įspėjo Broną Tirionas. — Ji turi vyresnę seserį. Falisę. Ištekėjusią seserį.
— Dešimt metų ištekėjusią ir vis dar bevaikę, — tarė Bronas. — Jos lordas vyras vengia santuokinio guolio. Sklinda kalbos, kad jam labiau patinka nekaltos.
— Jam gali patikti ir ožiai, tai neturi reikšmės. Po ledi Tandos mirties žemės vis tiek atiteks jo žmonai.
— Nebent Falisė mirtų anksčiau už motiną.
Tirionas pasvarstė, ar tik Sersėja nesugalvojo pakišti ledi Tandai šios minties, tarsi gyvatės, kad ši ją užaugintų. O jei ir taip, ar jai ne vis tiek?
— Tai ko čia atėjai?
Bronas gūžtelėjo.
— Kadaise sakei, kad, jei kas nors pasiūlytų tave parduoti, tu sumokėsi dvigubai.
Taip.
— Nori dviejų žmonų, ar dviejų pilių?
— Pakaks vienos žmonos ir vienos pilies. Bet jei nori, kad tavo vardu nužudyčiau Gregorį Kligeiną, pilis turi būti velniškai didelė.
Septyniose Karalystėse tikrai netrūko kilmingų mergelių, bet net seniausios, vargingiausios ir negražiausios senmergės būtų atsisakiusios tekėti už tokio žemos kilmės niekšo kaip Bronas. Nebent ji būtų minkšto kūno ir minkštos galvos, būtų pusšimtį kartų išprievartauta ir lauktųsi tėvo neturinčio kūdikio. Ledi Tanda taip stengėsi rasti Lolisei vyrą, kad buvo ėmusi persekioti net Tirioną, tačiau tai buvo prieš pusei Karaliaus Uosto vyrų pasidžiaugiant Lolise. Sersėja, be abejo, prie šio siūlymo pridėjo kokį nors viliojantį prizą, o Bronas dabar buvo riteris, todėl tiko į porą jaunesniajai mažai kam žinomos giminės dukteriai.
— Dabar, kaip tyčia, neturiu nei atliekamų pilių, nei kilmingų tekamojo amžiaus mergelių, — pripažino Tirionas. — Bet, kaip ir anksčiau, galiu pasiūlyti aukso ir dėkingumą.
— Aukso turiu. O ką galėčiau nusipirkti už tavo dėkingumą?
— Pats nustebtum, ką. Lanisteriai skolingi nelieka.
— Ir tavo sesuo priklauso Lanisterių giminei.
— Mano ledi žmona — Vinterfelo įpėdinė. Jei išbrisiu iš šios balos su galva ant pečių, gali būti, kad vieną dieną jos vardu valdysiu šiaurę. Galėčiau atrėžti tau nemažą tų žemių dalį.
— Vien „jei“, „kai“ ir „gali būti“, — atrėžė Bronas. — Be to, ten pasiutusiai šalta. O Lolisė minkšta, šilta ir arti. Po dviejų naktų jau galėčiau ją dulkinti.
— Tokia galimybe pernelyg nesimėgaučiau.
— Šit kaip? — Bronas plačiai nusišypsojo. — Pripažink, Kipše. Jei turėtum rinktis: dulkinti Lolisę ar stoti į dvikovą su Kalnu, akimirksniu nusimautum kelnes ir tau pasistotų.
Po galais, jis gerai mane pažįsta.
Tirionas pakeitė taktiką.
— Girdėjau, kad seras Gregoris prie Raudonosios Šakos buvo sužeistas, o dar kartą nukentėjo Prieblandos Slėnyje. Tos žaizdos tikriausiai atsilieps jo mitrumui.
Bronas, rodos, suirzo.
— Jis niekada nebuvo greitas. Tik baisiai didelis ir pašėlusiai stiprus. Bet, patikėk, jis mitresnis, nei lauktum iš tokio stambaus vyro. Jis velniškai toli pasiekia ir, rodos, nejaučia smūgių taip, kaip juos jaustų normalus vyras.
— Ar tu jo taip bijai? — paklausė Tirionas, tikėdamasis jį išprovokuoti.
— Jei nebijočiau, būčiau prakeiktas kvailys. — Bronas gūžtelėjo. — Gal jį ir nugalėčiau. Šokinėčiau aplink, kol taip pavargtų mojuoti kalaviju, kad jo nebepakeltų. Kaip nors išversčiau jį iš kojų. Kai jie guli aukštielninki, jų ūgis jau nesvarbu. Ir vis dėlto tai būtų rizikinga. Vienas klaidingas žingsnis ir aš miręs. Kodėl turėčiau rizikuoti? Mėgstu tave, bjaurus, mažas kalės vaike, bet… jei kausiuosi už tave dvikovoje, neišvengiamai pralaimėsiu. Arba Kalnas paleis man žarnas, arba aš nudėsiu jį, bet prarasiu Stokvortą. Parduodu savo kalaviją, nedovanoju jo veltui. Nesu tavo prakeiktas brolis.
— Ne, — liūdnai tarė Tirionas, — tikrai nesi. — Jis mostelėjo. — Tada eik sau. Bėk į Stokvortą pas ledi Lolisę. Gal tu savo santuokiniu guoliu pasidžiaugsi daugiau, nei aš pasidžiaugiau savuoju.
Prie durų Bronas stabtelėjo.
— Ką darysi, Kipše?
— Pats nužudysiu Gregorį. Argi tada dainiai nesudės linksmos dainos?
— Tikiuosi, išgirsiu juos apie tai dainuojant.
Bronas paskutinį kartą nusišypsojo ir išėjo pro duris iš pilies ir iš Tiriono gyvenimo.
Podas brūkštelėjo padu per grindis.
— Man labai gaila.
— Kodėl? Ar tu kaltas, kad Bronas — įžūlus kietaširdis nenaudėlis? Jis visada buvo įžūlus kietaširdis nenaudėlis. Todėl jį ir mėgau.
Tirionas prisipylė taurę vyno ir nusinešė jį į krėslą prie lango. Lauke buvo apsiniaukę, lijo, bet ateitis vis dėlto atrodė giedresnė nei šiandieninis oras. Jam dingtelėjo, kad galėtų išsiųsti Podriką Peiną ieškoti Šiagos, bet Karaliaus miško gūdumoje buvo tiek daug slėptuvių, kad bastūnai išvengdavo suėmimo po kelis dešimtmečius. O kartais, kai nusiunčiu jį sūrio, Podui sunku rasti net virtuvę. Timetas, Timeto sūnus, dabar jau tikriausiai bus grįžęs į Mėnulio kalnus. Ir nepaisant to, ką jis kalbėjo Bronui, pačiam stoti į dvikovą su seru Gregoriu Kligeinu būtų buvusi didesnė komedija nei Džofrio parūpinti besikaunantys nykštukai. Tirionas neketino mirti ausyse šėlstant juoko audrai. Štai tau ir teisingumas per dvikovą…
Tą dieną, tik vėliau, o paskui ir kitą dieną pas jį vėl užsuko seras Kevanas. Dėdė mandagiai pranešė, jog Sansa dingo be pėdsakų. Taip pat niekur nėra ir sero Dontoso, dingusio tą pačią naktį. Gal Tirionas turįs kitų liudytojų, kuriuos norėtų pasikviesti? Jis neturėjo. Po galais, kaip aš įrodysiu neužnuodijęs vyno, jei tūkstantis žmonių matė mane pilant jį į Džofo taurę?
Tą naktį jis nesudėjo bluosto.
Tirionas gulėjo tamsoje, stebeilijosi į baldakimą ir skaičiavo šmėklas. Jis matė besišypsančią ir jį bučiuojančią Tišą, matė Sansą, nuogą ir virpančią iš baimės. Matė Džofrį, nagais draskantį sau gerklę, per kaklą srūvantį kraują ir pajuodusį veidą. Jis matė Sersėjos akis, vilkišką Brono šypsnį, nuodėmingą Šajos šypsenėlę. Net mintis apie Šają jo nesujaudino. Tirionas ėmė glostinėtis manydamas, kad galbūt, jei pažadins savo lytį ir ją patenkins, paskui galės ramiau ilsėtis, bet tai nieko nepadėjo.
O paskui ėmė švisti ir atėjo laikas jo teismui.
Tą rytą pas jį apsilankė ne seras Kevanas, o seras Adamas Marbrandas ir gera dešimtis auksinių apsiaustų. Tirionas pusryčių pavalgė virtų kiaušinių, keptos šoninės, skrudintos duonos ir apsirengė geriausiais drabužiais.