— Sere Adamai, — pasakė jis, — maniau, palydėti manęs į teismą tėvas atsiųs karaliaus sargybos vyrus. Aš vis dar karališkos šeimos narys, ar ne?
— Taip, milorde, tik bijau, kad dauguma karaliaus sargybos vyrų liudys prieš tave. Lordui Taivinui pasirodė nederama, kad jie būtų tavo sargybiniai.
— Tegul dievai saugo, kad nepadarytume ko nors nederama. Prašau mane vesti.
Tirionas turėjo būti teisiamas sosto menėje, kurioje mirė Džofris. Sero Adamo vedamas per aukštas bronzines duris ir ilgu kilimu, jis jautė, kad visų akys nukreiptos į jį. Čia susirinko keli šimtai žmonių pažiūrėti, kaip jis bus teisiamas. Bent jau jis tikėjosi, kad jie atėjo pamatyti šio reginio. Kaip suprantu, visi jie liudys prieš mane. Balkone jis išvydo karalienę Mardžerę, išblyškusią ir gedinčią, bet vis tiek gražią. Du kartus ištekėjusi, du kartus tapusi našle ir tik šešiolikos. Jai iš vienos pusės ištiesinusi pečius stovėjo jos motina, iš kitos — mažutė senelė su freilinomis ir karalienės tėvo namų riteriais, užėmusiais visą likusį balkoną.
Žemiau tuščio Geležinio sosto tebebuvo pakyla, o stalai buvo išnešti, paliktas tik vienas. Prie jo sėdėjo stambus lordas Meisas Tairelis, ant žalių drabužių apsisiautęs auksinę mantiją, ir lieknas princas Oberinas Martelis, apsirengęs plevenančiais gelsvai rausvai, geltonai ir skaisčiai raudonai dryžuotais rūbais. Tarp jų sėdėjo lordas Taivinas Lanisteris. Gal vis dėlto man dar yra vilties? — Dornietis ir haigardenietis niekino vienas kitą. Jei sugalvočiau, kaip tuo pasinaudoti…
Aukštasis septonas teismą pradėjo malda, prašydamas Tėvo Danguje padėti jiems vykdyti teisingumą. Kai jis baigė, tėvas žemėje pasilenkė ir paklausė:
— Tirionai, ar tu nužudei karalių Džofrį?
Laiko jis negaišta.
— Ne.
— Ak, kaip palengvėjo, — santūriai tarstelėjo Oberinas Martelis.
— Ar tai padarė Sansa Stark? — vėl paklausė lordas Tairelis.
Ja dėtas, būčiau tai padaręs. Bet, kad ir kur Sansa būtų, kad ir kaip būtų prisidėjusi prie šios žmogžudystės, vis dėlto ji tebebuvo jo žmona. Tirionas apgaubė jos pečius savo apsaugą garantuojančiu apsiaustu, nors ir teko pasilipti juokdariui ant nugaros.
— Džofrį nužudė dievai. Jis užspringo pyragu su balandiena.
Lordas Tairelis nuraudo.
— Kaltini kepėjus?
— Juos arba balandžius. Tik nevelkite į šį reikalą manęs.
Tirionas išgirdo nervingą juoką ir suprato suklydęs. Prikąsk liežuvį, kvaileli, kol dar neišsikasei sau kapo duobės.
— Yra liudytojų, norinčių duoti parodymus prieš tave, — tarė lordas Taivinas. — Pirmiausia išklausysime juos. Tada galėsi kviesti savo liudytojus. Kalbėti gali tik mums leidus.
Tirionui neliko nieko kita, tik linktelėti.
Seras Adamas nemelavo; pirmas atvestas žmogus buvo seras Beilonas Svonas, tarnaujantis karaliaus sargyboje.
— Lorde ranka, — prabilo jis, kai aukštasis septonas prisaikdino jį sakyti tik tiesą, — man teko garbė su tavo sūnumi kautis ant laivų tilto. Jis narsus vyras, nors ir mažo ūgio, ir aš nenoriu tikėti, kad jis tai padarė.
Per menę nuvilnijo murmesys, ir Tirionas ėmė spėlioti, kokį suktą žaidimą Sersėja čia žaidžia. Kam kviestis liudytoją, tikintį, kad esu nekaltas? Bet netrukus viskas paaiškėjo. Seras Beilonas nenoriai papasakojo, jog atskyrė Tirioną nuo Džofrio tą dieną, kai kilo neramumai.
— Iš tiesų, jis trenkė jo malonybei. Bet tai buvo įniršio priepuolis, ir tiek. Vasaros audra. Minia vos nenužudė mūsų visų.
— Targarienų valdymo laikais, žmogus, prikišęs nagus prie karališkos giminės atstovo, atsisveikindavo su ranka, kuria trenkė, — tarė Raudonoji Angis iš Dorno. — Ar neūžaugai ranka ataugo, ar jūs, baltieji kalavijai, pamiršote savo pareigą?
— Jis ir pats buvo karališkos giminės narys, — atsakė seras Beilonas. — Ir, be to, karaliaus ranka.
— Ne, — įsiterpė lordas Taivinas. — Jis tik pavadavo mane ir laikinai ėjo rankos pareigas.
Kai atėjo eilė liudyti jam, seras Merinas Trentas mielai papildė sero Beilono pasakojimą.
— Jis parmušė karalių ant žemės ir apspardė. Ir šaukė, jog neteisinga, kad jo malonybė išsisuko nuo minios nenukentėjęs.
Tirionas ėmė perprasti sesers kėslus. Ji pradėjo nuo sąžiningumu garsėjančio žmogaus ir išpešė iš jo viską, kas buvo įmanoma. Dabar kiekvienas liudytojas kalbės vis baisesnius dalykus, kol imsiu atrodyti kaip Meigoras Žiaurusis ir Eiris Pamišėlis kartu sudėti, pagardintas žiupsneliu Eigono Nevertojo.
Seras Merinas papasakojo, kaip Tirionas sudraudė Džofrį, kad šis nepriekabiautų prie Sansos Stark.
— Neūžauga paklausė jo malonybės, ar jis žinąs, kas nutiko Eiriui Targarienui. Kai seras Borosas mėgino karalių užtarti, Kipšas pagrasino jį nužudysiąs.
Paskui liudijęs Blauntas pakartojo šią nelemtą istoriją. Kad ir kaip seras Borosas nemėgo Sersėjos už tai, kad ji atleido jį iš karaliaus sargybos, vis dėlto jis liudijo taip, kaip ji norėjo.
Tirionas ilgiau tylėti negalėjo.
— Kodėl nepapasakoji teisėjams, ką darė Džofris?
Stambus vyras padribusiu pagurkliu dėbtelėjo į jį.
— Liepei savo laukiniams nužudyti mane, jei prasižiosiu, štai ką aš pasakysiu teisėjams.
— Tirionai, — vėl įsiterpė Taivinas. — Turi teisę kalbėti tik tada, kai suteiksime tau žodį. Suprask šią pastabą kaip įspėjimą.
Tirionas niršdamas pakluso.
Po to liudijo Ketlblekai — visi trys paeiliui. Osnis ir Osfrydas papasakojo apie Tiriono vakarienę su Sersėja Juodųjų Vandenų mūšio išvakarėse ir apie jo grasinimus.
— Jis pasakė jos malonybei, jog ketina ją nuskriausti, — tarė seras Osfrydas. — Pakenkti.
Jo brolis Osnis paaiškino:
— Jis sakė palauksiąs dienos, kai ji bus laiminga, ir pasirūpins, kad tas džiaugsmas virstų pelenais jos burnoje.
Apie Alajają nė vienas iš jų neužsiminė.
Seras Osmundas Ketlblekas, riteriškumo įsikūnijimas, užsivilkęs nepriekaištingus žvyninius šarvus ir apsisupęs vilnoniu apsiaustu, prisiekė, kad karalius Džofris seniai žinojo, jog dėdė Tirionas ketina jį nužudyti.
— Tai nutiko tą dieną, kai jie man apvilko baltą apsiaustą, milordai, — tarė jis teisėjams. — Tas narsus jaunuolis man pasakė: „Gerasis sere Osmundai, stropiai mane saugok, nes mano dėdė manęs nemyli. Jis nori užimti mano vietą soste.“
Tirionas vėl neiškentė.
— Melagis!
Jis žingtelėjo du žingsnius, bet auksiniai apsiaustai nutempė jį atgal.
Lordas Taivinas susiraukė.
— Ar turėsime sukaustyti tau rankas ir kojas grandinėmis, kaip paprastam plėšikui?
Tirionas sugriežė dantimis. Antra klaida, tu kvailas, kvailas, kvailas neūžauga. Elkis ramiai, kitaip būsi pasmerktas.
— Ne. Prašau atleisti, milordai. Jo melas mane supykdė.
— Norėjai pasakyti: „Jo tiesa“, — įsiterpė Sersėja. — Tėve, maldauju, sukaustyk jį grandinėmis dėl savo paties saugumo. Juk matai, kaip jis elgiasi.
— Matau, kad jis neūžauga, — pasakė princas Oberinas. — Tą dieną, kai imsiu bijoti neūžaugos įniršio, nusiskandinsiu raudonojo vyno statinėje.
— Grandinių mums nereikia. — Lordas Taivinas žvilgtelėjo į langus ir atsistojo. — Jau vėlu. Teismą tęsime rytoj.
Tą vakarą vienas savo bokšto celėje su tuščiu pergamento lapu ir taure vyno Tirionas nejučia prisiminė savo žmoną. Ne Sansą; savo pirmąją žmoną, Tišą. Žmoną-kekšę, ne žmoną-vilkę. Ji tik apsimetinėjo jį mylinti, ir vis dėlto jis ta meile tikėjo ir tas tikėjimas teikė jam džiaugsmo. Duokite man saldaus melo, o karčią tiesą pasilaikykite sau. Gerdamas vyną Tirionas pagalvojo apie Šają. Vėliau, kai prieš naktį pas jį užsuko seras Kevanas, Tirionas paprašė pakviesti Veirį.