— Manai, kad eunuchas liudys tavo naudai?
— Nežinosiu, kol su juo nepasišnekėsiu. Būk toks geras, dėde, atsiųsk jį pas mane.
— Kaip nori.
Antrą teismo dieną pirmieji liudijo meisteriai Balabaras ir Frenkenas. Jie perskrodė taurų karalius Džofrio kūną ir prisiekė, kad karališkoje gerklėje nerado nei trupinio balandienos, nei jokio kito maisto gabalėlio.
— Jis buvo nunuodytas, milordai, — pasakė Balabaras, o Frenkenas niūriai linktelėjo.
Tada jie pakvietė didįjį meisterį Paiselį, sunkiai besiramsčiuojantį kreiva lazda ir netvirtai vaikštantį, kuriam ant plono lyg viščiuko kaklo stirksojo keli žili plaukai. Jis buvo per silpnas stovėti, tad teisėjai leido jam atnešti krėslą ir stalą. Ant stalo buvo sustatyta daug mažų indelių. Paiselis su malonumu išvardijo, kas kuriame yra.
— Pilkagalvė, — virpančiu balsu tarė jis, — gaminama iš šungrybio. Šunvyšnė, saldžiamiegė, demono šokis. Tai — akla akis. Našlės kraujas, vadinama taip dėl savo spalvos. Žiaurus nuodas. Jis uždaro žmogaus pūslę ir žarnas ir galų gale jis paskęsta savo kūno nuoduose. Čia kurpelė, čia — basilisko nuodai, o čia — Lyso ašaros. Taip. Visus juos pažįstu. Kipšas Tirionas Lanisteris pavogė juos iš mano kambarių, kai buvo be jokio pagrindo mane įkalinęs.
— Paiseli! — sušuko Tirionas, rizikuodamas užsitraukti tėvo įtūžį. — Ar kurie nors iš šių nuodų gali uždusinti žmogų?
— Ne. Tam reikia retesnio nuodo. Kai dar buvau berniukas ir mokiausi Citadelėje, mokytojai tuos nuodus vadino tiesiog smaugėju.
— Bet šių retų nuodų nebuvo rasta, ar ne?
— Ne, milorde, — atsakė Paiselis ir sumirksėjo. — Tu juos visus panaudojai nužudyti kilniausiam vaikui, kurį dievai pasiuntė į gerąją žemę.
Tirionui iš pykčio vėl aptemo protas.
— Džofris buvo žiaurus ir kvailas, bet aš jo nenužudžiau. Jei norite, nukirskite man galvą, bet prie savo sūnėno mirties aš neprisidėjau.
— Tylos! — sušuko lordas Taivinas. — Jau tris kartus tave įspėjau. Kitą kartą liepsiu užkimšti burną ir surakinti grandinėmis.
Po Paiselio atėjo visa virtinė liudytojų, — begalinė ir varginanti. Lordai, ledi ir kilnieji riteriai, kilmingieji ir prasčiokai — visi jie dalyvavo vestuvių pokylyje, visi matė, kaip Džofris užspringo ir kaip jo veidas pamėlynavo nelyginant dornietiška slyva. Lordas Redvainas, lordas Seltigaras ir seras Flementas Braksas girdėjo Tirioną grasinant karaliui; du tarnai, žongliruotojas, lordas Džailsas, seras Hoberis Redvainas ir seras Filipas Futas matė, kaip jis pripylė į jaunavedžių taurę vyno; ledi Meriveter prisiekė mačiusi, jog neūžauga kažką metė į karaliui skirtą vyną, kol Džofris ir Mardžerė pjovė pyragą; senasis Estermontas, jaunasis Pekldonas, dainius Galeonas Kujietis ir ginklanešiai Morosas ir Jotosas Slintai papasakojo, kad Džofui mirštant Tirionas paėmė taurę ir išpylė ant grindų užnuodyto vyno likučius.
Kada spėjau įgyti tiek daug priešų? Ledi Meriveter buvo visiškai svetimas žmogus. Tirionas spėliojo, ar ji akla, ar nupirkta. Bent jau Galeonas Kujietis nepavertė savo liudijimo daina, nes kitaip tikriausiai būtų tekę klausytis septyniasdešimt septynių nepabaigiamų posmų.
Tą vakarą užsukęs pas jį po vakarienės, dėdė elgėsi labai šaltai ir santūriai. Ir jis mano, kad aš tai padariau.
— Ar turi mums liudytojų? — pasiteiravo seras Kevanas.
— Liudytojų? Ne. Nebent radote mano žmoną.
Dėdė papurtė galvą.
— Teisingumo svarstyklės, rodos, krypsta ne tavo naudai.
— Ak, tu taip manai? Neatkreipiau dėmesio… — Tirionas apsičiupinėjo randą. — Veiris taip ir neatėjo.
— Ir neateis. Rytoj jis liudys prieš tave.
Žavinga.
— Suprantu. — Sėdėdamas krėsle Tirionas neramiai pasimuistė. — Vis dėlto man smalsu. Tu visada buvai sąžiningas žmogus, dėde. Kas tave įtikino?
— Kam vogti Paiselio nuodus, jei neketini jais naudotis? — šiurkščiai klausimu į klausimą atsakė seras Kevanas. — Be to, ledi Meriveter matė…
— …nieko ji nematė! Nes nebuvo ko matyti. Tik kaip man tai įrodyti? Ką apskritai galiu įrodyti, uždarytas čia?
— Galbūt atėjo laikas tau prisipažinti?
Net per storas akmenines Raudonosios pilies sienas Tirionas girdėjo nepaliaujamai lyjant.
— Pakartok tai, dėde. Galėčiau prisiekti, kad raginai mane pripažinti kaltę.
— Jei pripažintum savo kaltę sostui ir atgailautum už savo nusikaltimą, tavo tėvas kalavijo neišsitrauktų. Tau būtų leista apsivilkti juodą apsiaustą.
Tirionas nusijuokė dėdei į veidą.
— Tokias pačias sąlygas Sersėja iškėlė ir Edardui Starkui. Visi žinome, kuo tai baigėsi.
— Tavo tėvas prie to neprisidėjo.
Taip, bent jau tai buvo tiesa.
— Juodojoje pilyje knibždėte knibžda žmogžudžių, vagių ir prievartautojų, — tarė Tirionas, — bet, kai ten buvau, nepamenu sutikęs bent vieno karalžudžio. Manai, patikėsiu, jog prisipažinęs esąs karaliaus ir giminaičio žudikas galiu tikėtis, kad mano tėvas linktelės, atleis man ir, įdavęs šiltų vilnonių apatinių, išsiųs prie Sienos? — Jis garsiai ir šiurkščiai nusijuokė.
— Apie atleidimą niekas nė nekalba, — rūsčiai pasakė seras Kevanas. — Bet prisipažinimas leistų šį reikalą baigti. Dėl to tavo tėvas ir atsiuntė mane su šiuo siūlymu.
— Maloniai padėkok jam mano vardu, dėde, — tarė Tirionas, — bet perduok, kad prisipažinti aš nenusiteikęs.
— Tavimi dėtas, nusiteikčiau kitaip. Tavo sesuo reikalauja tavo galvos ir bent jau lordas Tairelis yra linkęs tą galvą jai duoti.
— Vadinasi, vienas iš teisėjų mane jau pasmerkė neišklausęs nė vieno mane užtariančio žodžio? — Nieko kito jis ir nesitikėjo. — Ar man vis tiek bus leista kalbėti ir pristatyti savo liudytojus?
— Tu neturi liudytojų, — priminė Tirionui dėdė. — Tirionai, jei padarei šį baisų nusikaltimą, Siena — švelnesnė bausmė, nei esi nusipelnęs. O jei esi nekaltas… Žinau, kad šiaurėje vyksta kovos, bet ten vis tiek tau bus saugiau nei Karaliaus Uoste — nesvarbu, kaip baigsis šis teismas. Prasčiokų minia tavo kaltumu neabejoja. Jei būsi toks kvailas ir drįsi kelti koją į gatvę, jie tave suplėšys į gabalus.
— Matau, tokia mano ateitis tave liūdina.
— Esi mano brolio sūnus.
— Galėtum tai priminti jam.
— Manai, jis leistų tau apsivilkti juodą apsiaustą, jei nebūtum jo ir Džoanos kūnas ir kraujas? Žinau, tau Taivinas atrodo žiaurus žmogus, tačiau jis tikrai ne žiauresnis, nei būtina. Mudviejų tėvas buvo švelnus ir draugiškas, bet toks silpnas, kad vėliavininkai prisigėrę iš jo tyčiodavosi. Kai kurie drįso net atvirai jam nepaklusti. Kiti lordai skolinosi mūsų auksą, tik nesivargino jo grąžinti. Dvare jie pokštaudavo apie bedančius liūtus. Iš jo vogė net jo meilužė. Moteris, esanti vos vienu laipteliu aukščiau už paprastą kekšę, nugvelbė mano motinos brangakmenius! Pareiga grąžinti Lanisterių giminei garbingą vardą teko Taivinui. Taip pat jam teko valdyti šią karalystę, nors buvo sulaukęs vos dvidešimties metų. Šią sunkią naštą jis nešė dvidešimt metų ir negavo iš to jokios naudos, tik užsitraukė pamišėlio karaliaus pavydą. Užuot sulaukęs pelnytos pagarbos, jis buvo priverstas nuolat kęsti įžeidinėjimus, tačiau jo valdomose Septyniose Karalystėse įsiviešpatavo taika, gerovė ir teisingumas. Jis teisingas žmogus. Išmintingai pasielgtum juo pasitikėdamas.