Выбрать главу

Tirionas priblokštas sumirksėjo. Seras Kevanas buvo tvirtas, santūrus ir praktiškas; jis niekada nebuvo girdėjęs dėdės kalbant su tokiu užsidegimu.

— Tu jį myli.

— Jis mano brolis.

— Aš… aš pagalvosiu apie tai, ką pasakei.

— Tuomet labai gerai pagalvok. Ir nedelsdamas.

Tą naktį Tirionas tik apie tai ir galvojo, bet išaušus rytui vis dar nebuvo apsisprendęs, ar gali pasitikėti tėvu. Pusryčiams tarnas jam atnešė košės ir medaus, bet vos pagalvojęs apie prisipažinimą Tirionas burnoje pajusdavo šleikštulį. Kol gyvas būsiu, jie vadins mane karalžudžiu. Ir dar ne vieną tūkstantį metų, jei apskritai būsiu prisimenamas, bus pasakojama, kaip šlykštus neūžauga nužudė jaunąjį savo sūnėną per šio vestuvių puotą. Pagalvojęs apie tai Tirionas taip supyko, kad sviedė dubenį ir šaukštą į kitą kambario galą ir koše aplipdė sieną. Atėjęs vesti Tiriono į teismo menę, seras Adamas Marbrandas smalsiai nužvelgė dėmę, bet buvo toks mandagus, kad nieko neklausinėjo.

— Lordas Veiris, — paskelbė šauklys, — šnabždūnų vadas.

Visą laiką, kol kalbėjo, išsipudravęs, išsipustęs ir rožių vandeniu kvepiantis Voras trynėsi rankas. Lyg plautųsi nuo jų mano gyvenimą, pagalvojo Tirionas klausydamasis niūraus eunucho pasakojimo, kaip Kipšas rezgė planus palikti Džofrį be Skaliko apsaugos ir šnekėjosi su Bronu apie tai, kaip būtų naudinga, jei soste sėdėtų Tomenas. Pusiau tiesa daug vertesnė už įžūlų melą. Ir, kitaip nei prieš jį liudiję žmonės, Veiris turėjo dokumentus; pergamentus, kruopščiai prirašytus pastabų, detalių, datų ir ištisų pokalbių. Tiek daug medžiagos, kad perskaityti ją užtruko visą dieną ir didžioji jos dalis užtraukė Tirionui bausmę. Veiris patvirtino, kad vidurnaktį Tirionas lankėsi didžiojo meisterio Paiselio kambariuose ir pavogė jo nuodus bei vaistus, patvirtino, kad jis grasino Sersėjai tą vakarą, kai jiedu kartu vakarieniavo, patvirtino kiekvieną prakeiktą smulkmeną, bet ne nunuodijimą. Princui Oberinui paklausus, iš kur jis šitiek visko gali žinoti, nors pats nė viename iš tų įvykių nedalyvavo, eunuchas tik sukikeno ir tarė:

— Mano paukštukai man pasakė. Žinoti — ir jų, ir mano duona.

Kaip galiu abejoti tuo, ką sako paukštukai? — pagalvojo Tirionas. Reikėjo nukirsti eunuchui galvą pačią pirmą dieną, kai atsidūriau Karaliaus Uoste. Tebūnie jis prakeiktas. Ir tebūnu prakeiktas aš, kad juo pasitikėjau.

— Ar jau viską išgirdome? — Veiriui išėjus paklausė lordas Taivinas dukters.

— Beveik, — tarė Sersėja. — Labai prašau leisti man rytoj atvesti paskutinį liudytoją.

— Jei taip nori… — sumurmėjo lordas Taivinas.

Ak, kaip gerai, įniršęs pagalvojo Tirionas. Po šios teismo komedijos mirties bausmė bus tarsi palengvėjimas.

Tą vakarą sėdėdamas prie lango ir gerdamas vyną, Tirionas už durų išgirdo balsus. Seras Kevanas atėjo išgirsti mano atsakymo, iš karto dingtelėjo jam, bet į kambarį įžengė ne jo dėdė.

Tirionas atsistojo ir pašaipiai nusilenkė princui Oberinui.

— Ar teisėjams leidžiama lankyti kaltinamąjį?

— Princams leidžiama eiti, kur jie nori. Bent jau taip pasakiau tavo sargybiniams.

Raudonoji Angis atsisėdo.

— Mano tėvas nebus tavimi patenkintas.

— Taivino Lanisterio laimė man niekada pernelyg nerūpėjo. Geri dornietišką vyną?

— Arboro.

Oberinas vyptelėjo.

— Raudonas vandenėlis. Ar tu jį nunuodijai?

— Ne. O gal tu?

Princas šyptelėjo.

— Ar visų neūžaugų liežuviai tokie aštrūs kaip tavo? Pastarosiomis dienomis kai kas ketina jį nupjauti.

— Ne tu pirmas man taip sakai. Gal reikėtų pačiam jį išsilupti, mat per tą liežuvį, rodos, man vieni nemalonumai.

— Mačiau. Manau, vis dėlto išgerčiau tų lordo Redvaino vynuogių sulčių.

— Jei tik nori.

Tirionas pripylė jam taurę.

Princas gurkštelėjo vyno, pateliūskavo jį burnoje ir nurijo.

— Tiek to, bus gerai. Rytoj atsiųsiu tau stipraus dornietiško vyno. — Jis išgėrė dar gurkšnelį. — Radau tą auksaplaukę kekšę, kurios norėjau.

— Vadinasi, radai Čatajos viešnamį?

— Pas Čatają suguliau su juodaode mergina. Man rodos, ji vardu Alajaja. Puiki, nors ir su dryžiais ant nugaros. Bet kalbėdamas apie auksaplaukę kekšę turėjau omenyje tavo seserį.

— Ar ji tave jau sugundė? — nė kiek nenustebęs paklausė Tirionas.

Oberinas garsiai nusijuokė.

— Ne, bet sugundys, jei sumokėsiu, kiek prašo. Karalienė net užsiminė apie vedybas. Jos malonybei reikia kito vyro, o kas galėtų tikti labiau už Dorno princą? Elarija sako, kad turėčiau sutikti. Ji, ta gašli moteriškė, sudrėksta vien pagalvojusi apie Sersėją mūsų lovoje. Be to, mums net nereikėtų mokėti nykštuko grašio. Tavo sesuo iš manęs nereikalauja nieko daugiau, tik vienos galvos, truputį per didelės ir su nuplėšta nosimi.

— Ir ką darysi? — nekantriai pasiteiravo Tirionas.

Užuot atsakęs, princas Oberinas vėl pateliūskavo burnoje vyną ir tarė:

— Kai Jaunasis Drakonas kadaise užkariavo Dorną, jis paliko mus valdyti Haigardeno lordui, kuris prisiekė jam ištikimybę Saulės Ietyje. Tas Tairelis su savo palyda keliavo iš vienos pilies į kitą persekiodamas maištininkus ir žiūrėdamas, kad kartą parklupę nemėgintume stotis. Jis atvykdavo su kariuomene, užimdavo pilį, pabūdavo, kol pasikeisdavo mėnulis, o tada išjodavo į kitą pilį. Jis buvo pratęs išvaryti lordus iš jų menių ir miegoti jų lovose. Vieną naktį jis atsidūrė po sunkiu aksominiu baldakimu. Prie pagalvių kabojo juosta, jei kartais norėtų pasikviesti moterį. O tas lordas Tairelis dornietes mėgo ir kas būtų galėjęs jį dėl to kaltinti? Tad jis trūktelėjo juostą, o tada baldakimas prasiskyrė ir jam ant galvos nukrito šimtas raudonųjų skorpionų. Jo mirtis įžiebė ugnį, kuri netrukus nušniokštė per visą Dorną, per dvi savaites niekais paversdama visas Jaunojo Drakono pergales. Klūpantys vyrai atsistojo ir vėl buvo laisvi.

— Žinau šią legendą, — linktelėjo Tirionas. — Tik… kas iš to?

— O tai, kad jei kada nors prie savo lovos rasiu juostą ir ją trūktelėsiu, geriau tegul ant manęs nukrenta skorpionai, nei pasirodo nuoga ir graži karalienė.

Tirionas nusišypsojo.

— Tuomet mudu turime daug ką bendra.

— Žinoma, aš tavo seseriai už daug ką dėkingas. Jei ne jos per puotą pareikštas kaltinimas, galėjo būti ir taip, kad tu teistum mane, o ne aš tave. — Tamsios princo akys linksmai žybtelėjo. — Šiaip ar taip, kas geriau išmano apie nuodus, jei ne Raudonoji Angis iš Dorno? Kas turi svaresnių priežasčių neprileisti Tairelių prie sosto, jei ne ji? O Džofriui atsidūrus kape pagal Dorno teisę Geležinis sostas turi atitekti jo seseriai Mirselai, kuri, tavo dėka, susižadėjusi su mano sūnėnu.

— Dornietiška teisė pas mus negalioja. — Tirionas turėjo tiek savo bėdų, kad nerado laiko stabtelėti ir pamąstyti apie valdžios perėmimą. — Mano tėvas karūnuos Tomeną, gali būti tuo tikras.

— Čia, Karaliaus Uoste, jis tikrai gali karūnuoti Tomeną. Bet tai nereiškia, kad mano brolis negali Saulės Ietyje karūnuoti Mirselos. Ar tavo tėvas pradės karą su tavo dukterėčia, palaikydamas tavo sūnėno pusę? O tavo sesuo? — Jis gūžtelėjo. — Gal man vis dėlto vesti karalienę Sersėją su sąlyga, kad ji palaikys savo dukters, o ne sūnaus pusę? Manai, ji sutiktų?