Niekada, norėjo pasakyti Tirionas, bet šis žodis įstrigo jam gerklėje. Sersėja visada piktinosi, kad yra nušalinta nuo valdžios dalybų dėl savo lyties. Jei vakaruose galiotų dorniečių teisė, ji būtų Kasterlių Uolos įpėdinė. Mat jiedu su Džeimiu buvo dvyniai, bet Sersėja į pasaulį atėjo anksčiau ir to pakako. Palaikydama Mirselos pusę ji kovotų ir už savo teisę.
— Nežinau, ką pasirinktų mano sesuo — Tomeną ar Mirselą, — prisipažino jis. — Tai visai nesvarbu. Mano tėvas niekada neleis jai rinktis.
— Tavo tėvas, — atkreipė Tiriono dėmesį princas Oberinas, — amžinai negyvens.
Šiuos žodžius dornietis ištarė taip, kad Tirionui net plaukai ant sprando pasišiaušė. Staiga jis vėl prisiminė Eliją ir viską, ką kalbėjo Oberinas jiedviem jojant per pelenais paleistą lauką. Jis nori kalbančios galvos, ne tik rankos, kuri mojuoja kalaviju.
— Neišmintinga Raudonojoje pilyje tarti tokius išdavikiškus žodžius, mano prince. Paukštukai klausosi.
— Tegul sau klausosi. Argi išdavystė sakyti, kad žmogus yra mirtingas? Valar morgulis, kaip senais laikais sakydavo Valyrijoje. Visi žmonės turi mirti. Ją ištikusi Pražūtis patvirtino, jog tai tiesa. — Dornietis priėjo prie lango ir pažvelgė į naktį. — Sklinda kalbos, kad neturi ištikimų liudytojų.
— Tikėjausi, kad, vien pažvelgę į mano mielą veidą, visi suprasite, jog esu nekaltas.
— Apsirikai, milorde. Tukli Haigardeno gėlė gana tvirtai tiki tavo kalte ir yra nusiteikęs matyti tave mirštantį. Jis mums jau pusšimtį kartų priminė, jog iš tos taurės gėrė ir jo brangioji Mardžerė.
— O ką manai tu? — paklausė Tirionas.
— Žmonės retai būna tokie, kokie atrodo. Tu atrodai toks kaltas, kad esu įsitikinęs tavo nekaltumu. Ir vis dėlto tikriausiai būsi nuteistas. Šioje kalnų pusėje teisingumo labai trūksta. Jo nesulaukė nei Elija, nei Eigonas, nei Reinė. Kodėl turėtum sulaukti tu? Galbūt tikrąjį Džofrio žudiką suėdė lokys. Rodos, Karaliaus Uoste taip nutinka dažnai. Ak, palauk, dabar pamenu, lokys buvo Harenhole.
— Tai štai kokį žaidimą žaidžiame? — Tirionas pasitrynė šašuotą nosį. Pasakęs Oberinui tiesą, jis nieko negalėjo prarasti. — Harenhole buvo lokys ir jis tikrai sudraskė serą Eimorį Lorčą.
— Kaip man jo gaila, — nusiviepė Raudonoji Angis. — Ir tavęs. Kažin, ar visi nosies netekę žmonės taip prastai meluoja?
— Aš nemeluoju. Seras Eimoris ištraukė princesę Reinę iš po jos tėvo lovos ir mirtinai subadė durklu. Su juo buvo keli riteriai, bet jų vardų nežinau. — Tirionas pasilenkė arčiau. — Bet princo Eigono galvą į sieną suknežino ir tavo seserį Eliją išprievartavo seras Gregoris Kligeinas krauju ir smegenimis aplipusiomis rankomis.
— Kas tai? Tiesa iš Lanisterio lūpų? — Oberinas santūriai šyptelėjo. — Taip sakyti liepė tėvas, ar ne?
— Ne. — Tirionas melavo nedvejodamas ir nė neklausė savęs, kodėl turėtų liautis.
Dornietis kilstelėjo vieną siaurą juodą antakį.
— Koks klusnus sūnus. Ir koks nevykęs melas. Tai lordas Taivinas atnešė karaliui Robertui mano sesers vaikus, suvyniotus į tamsiai raudonus Lanisterių apsiaustus.
— Gal apie tai tau reikėtų pasišnekėti su mano tėvu. Jis ten buvo. O aš buvau Uoloje ir dar toks jaunas, jog maniau, kad tas daikčiukas tarp kojų reikalingas tik pasisioti.
— Taip, bet dabar esi čia ir, sakyčiau, pakliuvęs į bėdą. Tavo nekaltumas gali būti toks pat akivaizdus kaip ir randas ant veido, ir vis dėlto tai tavęs neišgelbės. Neišgelbės nė tavo tėvas. — Dorno princas nusišypsojo ir pridūrė: — O aš galėčiau.
— Tu? — Tirionas atidžiai jį nužvelgė. — Esi tik vienas iš trijų teisėjų. Kaip galėtum mane išgelbėti?
— Ne kaip teisėjas. Kaip tavo pasirinktas kovotojas.
Džeimis
Baltojoje menėje ant balto stalo buvo padėta Baltoji knyga.
Menė buvo apvali, jos sienos nubaltintos kalkėmis ir nukabinėtos baltais vilnoniais gobelenais. Ji užėmė visą pirmąjį aukštą Baltojo Kalavijo bokšto — keturių aukštų siauro priestato, prijungto prie pilies sienos, išeinančios į įlanką, kampo. Skliautuotoje požeminėje galerijoje buvo laikomi ginklai ir šarvai, o antrame ir trečiame aukšte buvo įrengti nedideli miegamieji kambarėliai šešiems karaliaus sargybos broliams.
Aštuoniolika metų vienas iš tų kambarėlių priklausė jam, bet šį rytą Džeimis persinešė savo daiktus į ketvirtą aukštą, kurį visą užėmė lordo vado kambariai. Tos patalpos taip pat buvo kuklios, tačiau erdvios; be to, jos buvo iškilusios virš išorinių sienų, todėl jis galėjo matyti jūrą. Tai man patiks, pagalvojo Džeimis. Ir vaizdas, ir visa kita.
Išblyškęs kaip kambario sienos, apsivilkęs baltus karaliaus sargybos vado drabužius, Džeimis sėdėjo prie knygos ir laukė savo prisiekusių brolių. Jam prie klubo kabojo ilgasis kalavijas. Prie dešinio klubo. Anksčiau kalaviją jis visada nešiojo prie kairiojo klubo ir išsitraukdavo jį dešine ranka. O šį rytą Džeimis pasikabino ginklą prie dešinio klubo, kad prireikus galėtų išsitraukti jį kaire ranka, bet jausti ginklo svorį toje pusėje buvo keista, o kai pamėgino išsitraukti kalaviją iš makštų, tas judesys atrodė nevikrus ir nenatūralus. Drabužiai Džeimiui taip pat netiko. Jis apsivilko žiemiškus karaliaus sargybos vyro apdarus, — balintos vilnos tuniką, kelnes ir sunkų baltą apsiaustą, — bet rūbai atrodė dukslūs ir kabėjo ant jo tarsi maišai.
Kelias pastarąsias dienas Džeimis praleido brolio teisme, stovėdamas menės gale ir niekam nekrisdamas į akis. Tirionas jo arba nematė, arba nepažino, ir tai Džeimio nestebino. Rodės, pusė dvariškių jo nebepažįsta. Aš svetimas savo paties namuose. Jo sūnus buvo miręs, tėvas jo išsižadėjo, o sesuo… po tos pirmos dienos karališkoje septoje, kurioje tarp degančių žvakių gulėjo Džofris, ji nė karto nepasiliko su juo akis į akį. Net kai jie nešė velionį per miestą į kapą Didžiojoje Beiloro septoje, Sersėja laikėsi atokiau nuo jo.
Džeimis dar kartą apsižvalgė po Apvaliąją menę. Sienas dengė balti vilnoniai gobelenai, o virš židinio kabojo baltas skydas ir du sukryžiuoti ilgieji kalavijai. Krėslas prie stalo buvo senas, padirbtas iš juodojo ąžuolo, paminkštintas balintos karvės odos pagalvėlėmis, bet ta oda jau buvo gerokai nusitrynusi. Nutrinta kaulėtų Baristano Narsiojo, prieš jį — sero Džeroldo Haitauerio, taip pat princo Eimono Drakono riterio, sero Rajamo Redvaino ir Demono Dario, sero Dankano Aukštojo ir Blyškiojo Grifo Eilino Koningtono užpakalių. Kaip galėjo karalžudys priklausyti tokiai kilniai draugijai?
Ir vis dėlto priklausė.
Stalas buvo padirbdintas iš seno burtmedžio ir atrodė balsvas lyg kaulas, jis buvo milžiniško skydo formos, o stalviršį laikė trys balti eržilai. Pagal tradiciją lordas vadas sėdėjo skydo viršuje, o broliai — po tris kiekviename šone, bet tai nutikdavo labai retai, kai jie susirinkdavo visi septyni. Prie Džeimio alkūnės gulėjo didžiulė knyga; dviejų pėdų ilgio ir pusantros pėdos pločio, tūkstančio puslapių iš plono pergamentinio popieriaus, įrištų tarp balintos odos viršelių, su auksiniais įtvarais ir sankabais. Oficialiai ji buvo vadinama „Brolių knyga“, bet dažniausiai broliai ją vadino tiesiog Baltąja knyga.