Baltojoje knygoje buvo surašyta karaliaus sargybos istorija. Kiekvienam riteriui, kada nors tarnavusiam šioje sargyboje, buvo skirtas atskiras puslapis, kuriame buvo užrašytas jo vardas ir viso gyvenimo nuopelnai. Kiekvieno puslapio viršutiniame kairiame kampe ryškių spalvų rašalu buvo nupieštas to vyro skydas, kurį jis nešiojo, kai buvo pašauktas į tarnybą. Dešiniame apatiniame kampe buvo nupieštas karaliaus sargybos skydas: baltas kaip sniegas, tuščias ir švarus. Viršutiniai skydai buvo skirtingi; apatiniai — visi tokie pat. Tarp jų buvo surašyti kiekvieno vyro gyvenimo ir tarnybos faktai. Skydus ir miniatiūras piešdavo tris kartus per metus iš Didžiosios Beiloro septos siunčiami septonai, bet rūpintis naujais įrašais buvo lordo vado pareiga.
Dabar — mano pareiga. Tai yra, kai tik išmoks rašyti kaire ranka. Baltosios knygos įrašai buvo gerokai apleisti. Reikėjo įrašyti, kad mirė seras Mendonas Muras ir seras Prestonas Grynfildas, taip pat pažymėti trumpą ir kruviną Sandoro Kligeino tarnybą karaliaus sargyboje. Reikėjo pradėti naujus puslapius serui Beilonui Svonui, serui Osmundui Ketlblekui ir Gėlių riteriui. Turėsiu pasikviesti septoną, kad nupieštų jų skydus.
Prieš Džeimį lordu vadu buvo seras Baristanas Selmis. Jo skyde puslapio viršuje buvo nupieštas Selmių giminės ženklas: trys kviečių varpos su stiebeliais rudame fone. Džeimis prajuko, bet ir nustebo pamatęs, kad, prieš palikdamas pilį, seras Baristanas rado laiko įrašyti savo atleidimui iš lordo vado pareigų.
Seras Baristanas iš Selmių giminės. Pirmagimis sero Lajonelio Selmio iš Harvestholo sūnus. Tarnavo sero Manfredo Svono ginklanešiu. Dešimtaisiais gyvenimo metais gavo pravardę „Narsusis“ už tai, kad su skolintais šarvais kaip paslaptingasis riteris pasirodė Blekheiveno turnyre, kuriame buvo nugalėtas ir demaskuotas Dankano, Laumžirgių princo. Eidamas šešioliktus metus karaliaus Eigono V Targarieno pakeltas į riterius už tai, kad žiemos turnyre Karaliaus Uoste parodė didžiulę narsą kaip paslaptingasis riteris ir įveikė princą Dankaną Mažąjį ir serą Dankaną Aukštąjį, karaliaus sargybos lordą vadą. Per Devynių Skatikų karalių karą dvikovoje jis nužudė Meilisą Baisųjį, paskutinįjį Blekfairo apsimetėlį. Nugalėjo Lormelį Ilgąją Ietį ir Sedriką Stormą, Bronzinių Vartų Pavainikį. Dvidešimt trečiais gyvenimo metais lordo vado sero Džeroldo Haitauerio pašauktas į tarnybą karaliaus sargyboje. Sidabrinio Tilto turnyre apgynė perėjimą nuo visų kovotojų. Turnyrinio riterių mūšio prie Mergelių Duburio nugalėtojas. Per Prieblandos Slėnio maištą, nors ir sužeistas strėle į krūtinę, išgelbėjo karalių Eirį II. Atkeršijo už savo prisiekusio brolio, sero Gveino Gaunto, nužudymą. Nuo Karaliaus miško brolijos išgelbėjo ledi Džeinę Svon ir jos septą, nugalėjęs Besišypsantį Riterį ir Saimoną Toiną, o pastarąjį ir nužudęs. Senmiesčio turnyre nugalėjo paslaptingąjį riterį Juodąjį Skydą ir atskleidė, kad jis — Aukštumų Pavainikis. Vienintelis lordo Stefono Vėtrų Gūžtoje surengto turnyro nugalėtojas, išmetęs iš balno lordą Robertą Barateoną, princą Oberiną Martelį, lordą Leitoną Haitauerį, lordą Džoną Koningtoną, lordą Džeisoną Molisterį ir princą Reigarą Targarieną. Trišakio mūšyje kaudamasis petys į petį su prisiekusiais broliais ir Drakono Uolos princu Reigaru buvo sužeistas strėle, ietimi ir kalaviju. Karalius Robertas I Barateonas jam atleido ir paskyrė karaliaus sargybos lordu vadu. Tarnavo garbės sargyboje, lydėjusioje ledi Sersėją iš Lanisterių giminės į Karaliaus Uostą tekėti už karaliaus Roberto. Per Beilono Greidžojaus sukilimą vadovavo Senojo Viko puolimui. Penkiasdešimt septintais gyvenimo metais tapo riterių turnyro Karaliaus Uoste nugalėtoju. Šešiasdešimt pirmais gyvenimo metais karaliaus Džofrio I Barateono atleistas iš tarnybos dėl senatvės.
Pirmoji išsamios sero Baristano biografijos dalis buvo įrašyta didele ir tvirta sero Džeroldo Haitauerio ranka. Paties Selmio smulkesnė ir grakštesnė rašysena atsirado tik minint jo sužeidimą prie Trišakio.
Palyginti su jo, įrašai Džeimiui skirtame puslapyje buvo labai kuklūs.
Seras Džeimis iš Lanisterių giminės. Pirmagimis lordo Taivino ir ledi Džoanos iš Kasterlių Uolos sūnus. Tarnavo lordo Samnerio Kreikholo ginklanešiu kaunantis su Karaliaus miško brolija. Penkioliktais gyvenimo metais už narsą mūšio lauke sero Arturo Deino iš karaliaus sargybos buvo įšventintas į riterius. Tais pačiais penkioliktais gyvenimo metais karaliaus Eirio II Targarieno pašauktas į tarnybą karaliaus sargyboje. Per Karaliaus Uosto apsiaustį Geležinio sosto papėdėje nužudė karalių Eirį II. Po to žinomas kaip „Karalžudys“. Karalius Robertas I Barateonas už šį nusikaltimą jam atleido. Tarnavo garbės palydoje, lydėjusioje jo seserį, ledi Sersėją Lanister, į Karaliaus Uostą tekėti už karaliaus Roberto. Turnyro, vestuvių proga surengto Karaliaus Uoste, nugalėtojas.
Taip susumuotas, jo gyvenimas atrodė menkas ir nereikšmingas. Seras Baristanas galėjo bent jau paminėti jo pergales keliuose kituose turnyruose. O seras Džeroldas galėjo pridėti kelis žodžius apie tai, ką jis nuveikė serui Arturui Deinui palaužus Karaliaus miško broliją. Jis išgelbėjo lordui Samneriui gyvybę, kai Didpilvis Benas jau ketino suknežinti šiam galvą, nors tas bastūnas, tiesa, nuo Džeimio paspruko. Be to, jis šauniai laikėsi kaudamasis su Besišypsančiu Riteriu, nors nužudė jį Arturas Deinas. Kokia buvo kova ir koks priešininkas! Besišypsantis Riteris buvo tikras pamišėlis, kilnumas ir žiaurumas jo širdyje buvo tiesiog susipynę, bet jis nežinojo, kas yra baimė. Ir Deinas su Ryto kalaviju rankoje… Dvikovai baigiantis bastūno kalavijo ašmenyse buvo tiek įrantų, kad seras Arturas stabtelėjo ir leido jam pasiimti kitą kalaviją. „Noriu tavo balto kalavijo“, — kai jiedu vėl tęsė dvikovą, pareiškė riteris plėšikas, nors tuomet jau buvo daugiau kaip dešimt kartų sužeistas ir iš žaizdų jam bėgo kraujas. „Nori — ir turėsi, sere“, — atsakė Ryto Kalavijas ir smogė paskutinį kartą.
Tais laikais gyventi buvo paprasčiau, pagalvojo Džeimis, o vyrai ir kalavijai buvo nuliedinti iš tauresnio plieno. O gal tik jam, penkiolikmečiui, tuomet taip atrodė? Dabar jie visi buvo kapuose — Ryto Kalavijas ir Besišypsantis Riteris, Baltasis Bulius ir princas Levainas, juodojo humoro meistras seras Osvelis Ventas ir uolusis Jonas Daris, Saimonas Toinas ir jo Karaliaus miško brolija, ir šiurkštus, bet geraširdis senasis Samneris Kreikholas. O tas vaikinukas, koks tuomet buvau… kažin, kada mirė jis? Kai apsivilkau baltą apsiaustą? O gal kai perrėžiau gerklę Eiriui? Tas jaunuolis norėjo būti seru Arturu Deinu, bet nė pats nepajuto, kaip tapo Besišypsančiu Riteriu.
Išgirdęs virstelint duris, Džeimis užvertė Baltąją knygą ir atsistojo ketindamas pasitikti savo prisiekusius brolius. Pirmas atėjo Osmundas Ketlblekas. Jis plačiai nusišypsojo Džeimiui, tarsi jiedu būtų buvę seni ginklo bičiuliai.
— Sere Džeimi, — tarė jis, — jei aną vakarą būtum atrodęs taip kaip dabar, iš karto būčiau tave pažinęs.
— Šit kaip? — Džeimis tuo abejojo. Tarnai jį išmaudė, nuskuto barzdą, ištrinko ir sušukavo plaukus. Žiūrėdamas į stiklą, jis jau nematė vyro, su Briene perėjusio visą upių kraštą, bet… taip pat neatrodė panašus į save. Jo veidas buvo sulysęs ir abejingas, be to, po akimis atsirado raukšlių. Atrodau kaip senis. — Stokis prie savo krėslo, sere.
Ketlblekas pakluso. Vienas po kito susirinko likę prisiekusieji broliai.
— Serai, — kai atėjo visi penki, oficialiai kreipėsi į juos Džeimis, — kas saugo karalių?