— Mano broliai, seras Osnis ir seras Osfrydas, — atsakė seras Osmundas.
— Ir mano brolis, seras Garlanas, — pridūrė Gėlių riteris.
— Ar su jais karalius saugus?
— Taip, milorde.
— Tada sėskitės. — Tai buvo ritualiniai žodžiai. Prieš septynetui pradedant posėdžiauti, turėjo būti užtikrintas karaliaus saugumas.
Seras Borosas ir seras Merinas atsisėdo Džeimiui iš dešinės, palikę tarp savęs tuščią krėslą, kuris priklausė serui Ariui Oukhartui, išvykusiam į Dorną. Seras Osmundas, seras Beilonas ir seras Loras įsitaisė jam iš kairės. Senieji ir naujieji. Džeimis pasvarstė, ar tai ką nors reiškia. Karaliaus sargybos istorijoje būta laikų, kai jos riteriai buvo susipriešinę, ypač smarkiai ir apmaudžiai per Drakonų Šokį. Ar ir dabar reikėjo baimintis to paties?
Džeimiui buvo keista sėdėti lordo vado krėsle, kuriame tiek metų sėdėdavo Baristanas Narsusis. O dar keisčiau sėdėti čia suluošintam. Nepaisant to, krėslas priklausė jam ir dabar tai buvo jo karaliaus sargyba. Tomeno septintukas.
Džeimis daug metų tarnavo kartu su Merinu Trentu ir Borosu Blauntu; jiedu buvo neblogi kariai, bet Trentas atrodė klastingas ir žiaurus, o Blauntas — bambeklis ir pagyrūnas. Serui Beilonui Svonui jo apsiaustas būtų tikęs labiau ir, žinoma, Gėlių riteris, rodės, buvo tikras tobulo riterio įsikūnijimas. Penkto vyro, to Osmundo Ketlbleko, Džeimis nepažinojo.
Jis svarstė, ką apie šią kompaniją būtų pasakęs seras Arturas Deinas. „Kaip čia nutiko, kad karaliaus sargyba taip žemai puolė?“ — greičiausiai būtų nusistebėjęs jis. „Tai aš kaltas, — būčiau atsakęs, — atvėriau duris ir, kai pro jas ėmė brautis visokie padugnės, nieko nedariau.“
— Karalius mirė, — prabilo Džeimis. — Mano sesers sūnus, trylikos metų berniukas, nužudytas per savo vestuvių pokylį, savo menėje. Jūs visi penki ten buvote. Visi penki jį saugojote. Ir vis dėlto jis negyvas. — Jis palaukė, ką į jo žodžius atsakys susirinkę vyrai, bet nė vienas nepravėrė burnos. Tairelių vaikinukas pyksta, o Beilonui Svonui gėda, dingtelėjo Džeimiui. Kiti trys, jo nuomone, buvo visiškai abejingi. — Ar tai — mano brolio darbas? — tiesiai paklausė jis. — Ar mano sūnėną nunuodijo Tirionas?
Seras Beilonas neramiai pasimuistė krėsle. Seras Borosas sugniaužė kumštį. Seras Osmundas tingiai gūžtelėjo. Galų gale Merinas Trentas atsakė:
— Jis pripylė Džofrio taurę vyno. Matyt, tada ir įbėrė nuodų.
— Ar esi tikras, kad užnuodytas buvo būtent vynas?
— O kas daugiau? — skėstelėjo rankomis Borosas Blauntas. — Vyno likučius Kipšas išpylė ant grindų. Kam reikėjo pilti lauk vyną? Nebent jis įrodė jo kaltę.
— Jis žinojo, kad vynas užnuodytas, — pritarė seras Merinas.
Seras Beilonas Svonas suraukė kaktą.
— Kipšas ant pakylos buvo ne vienas. Toli gražu. Puota buvo įsibėgėjusi, žmonės stovėjo ir vaikštinėjo, keitėsi vietomis, išsmukdavo į išvietę, tarnai ateidavo ir išeidavo… Karalius su karaliene buvo ką tik prapjovę vestuvių pyragą, visų žvilgsniai buvo nukreipti į juodu ir tuos triskart prakeiktus balandžius. Į vyno taurę niekas nežiūrėjo.
— Kas dar buvo ant pakylos? — paklausė Džeimis.
Jam atsakė seras Merinas:
— Karališkoji šeima, nuotakos šeima, didysis meisteris Paiselis, aukštasis septonas…
— Štai jis ir nunuodijo, — klastingai šypsodamasis pakišo mintį seras Osmundas Ketlblekas. — Tas senis per daug jau šventas. Aš niekada jo nemėgau. — Ir nusijuokė.
— Ne, — rimtai atrėžė Gėlių riteris. — Nuodytoja yra Sansa Stark. Jūs visi pamirštate, kad iš tos taurės gėrė ir mano sesuo. Iš visų menėje susirinkusių svečių vienintelė Sansa Stark turėjo priežastį geisti ir Mardžerės, ir karaliaus mirties. Užnuodijusi jaunavedžių taurę, ji galėjo tikėtis atsikratyti jų abiejų. Be to, jei yra nekalta, kodėl paskui pabėgo?
Vaikinukas kalba protingai. Gali būti, kad Tirionas nekaltas. Tačiau neatrodė, jog kas nors būtų bent jau aptikęs tos merginos pėdsakus. Gal Džeimiui reikėjo užsiimti paieška pačiam? Pradžiai būtų gerai sužinoti, kaip ji paspruko iš pilies. Veiris apie tai gali turėti savų minčių. Niekas taip gerai nepažinojo Raudonosios pilies kaip, eunuchas.
Tačiau tai galėjo palaukti. Dabar Džeimis turėjo svarbesnių rūpesčių. „Sakai, esi karaliaus sargybos lordas vadas? — pasakė jo tėvas. — Tai eik ir vykdyk savo pareigas.“ Šie penki vyrai nebuvo jo pasirinkti broliai, jie buvo broliai, kuriuos jis dabar turėjo; atėjo laikas juos papurtyti.
— Kad ir kas tai padarė, — pasakė jiems Džeimis, — Džofris negyvas, ir dabar Geležinis sostas priklauso Tomenui. Noriu, kad soste jis sėdėtų, kol pražils ir kol jam iškris dantys. Ir ne nuo nuodų. — Džeimis atsisuko į serą Borosą Blauntą. Pastaraisiais metais šis vyras gerokai aptuko, tačiau iš prigimties buvo stambaus sudėjimo, tad jam tai nė kiek netrukdė. — Sere Borosai, atrodai kaip žmogus, mėgstantis pavalgyti. Nuo šiol ragausi viską, ką valgys ir gers Tomenas.
Seras Osmundas Ketlblekas garsiai nusijuokė, Gėlių riteris šyptelėjo, o seras Borosas išraudo kaip vėžys.
— Aš — ne ragautojas! Esu karaliaus sargybos riteris!
— Liūdna, bet turiu tau pritarti. — Sersėjai nereikėjo atimti iš šio vyro balto apsiausto. Tačiau dar labiau suklydo jųdviejų tėvas, grąžinęs jį serui Borosui. — Sesuo man pasakojo, kaip noriai atidavei mano sūnėną Tiriono samdytų kalavijuočių malonei. Tikiuosi, kad morkų ir žirnių taip labai neišsigąsi. Kai tavo prisiekę broliai praktikuosis kieme su kalavijais ir skydais, tu galėsi praktikuotis su šaukštu ir dubeniu. Tomenui patinka pyragėliai su obuoliais. Žiūrėk, kad samdyti kalavijuočiai nenugvelbtų jų ir nepaspruktų.
— Ir tu man tai sakai? Tu?
— Turėsi geriau mirti, nei leisti nunuodyti Tomeną.
— Kaip kad tu numirei gindamas Eirį, sere? — Seras Borosas pašoko nuo krėslo ir suspaudė kalavijo rankeną. — Aš… aš to nepakęsiu. Man rodos, kad maisto ragautoju turi būti tu. Kam dar luošys tinka?
Džeimis nusišypsojo.
— Sutinku. Nesu pasiruošęs saugoti karaliaus kaip ir tu. Tad išsitrauk kalaviją, kurio rankeną glostai, ir pažiūrėsime, kaip tavo dviem rankoms seksis prieš mano vieną. Po šios dvikovos vienas iš mudviejų bus miręs, o karaliaus sargyba — sustiprėjusi. — Jis atsistojo. — Arba, jei nori, gali grįžti prie savo pareigų.
— Cha! — Seras Borosas atkrenkštė, spjovė skreplius Džeimiui po kojomis ir, taip ir neištraukęs kalavijo iš makštų, išėjo.
Tas vyras bailys, bet geros širdies. Nors ir aptukęs, senstelėjęs ir tik vidutiniškas kovotojas, seras Borosas vis tiek galėjo sukapoti Džeimį į krauju pasruvusius gabalus. Tačiau Borosas to nežino, tad geriau tegul nesužino ir kiti. Jie bijojo manęs tokio, koks buvau; o tokio, koks esu, gaili.
Vėl atsisėdęs, Džeimis kreipėsi į Ketlbleką:
— Sere Osmundai… Aš tavęs nepažįstu. Ir man tai atrodo keista. Kaudavausi riterių turnyruose, bendrose kautynėse ir mūšiuose visose Septyniose Karalystėse. Pažįstu visus, net ir nevykusius riterius, laisvuosius raitininkus ir išsišokėlius įvairiausių gabumų ginklanešius, kurie drįsdavo suremti ietis su turnyrų dalyviais. Kaip gali būti, kad niekada negirdėjau apie tave, sere Osmundai?
— Šito pasakyti negaliu, milorde. — Seras Osmundas plačiai nusišypsojo, tarsi jiedu su Džeimiu būtų buvę seni ginklo draugai, dabar linksmai traukiantys vienas kitą per dantį. — Tačiau esu karys, o ne turnyrų riteris.