— Kur tarnavai, kai mano sesuo tave rado?
— Šen bei ten, milorde.
— Buvau Senmiestyje pietuose ir Vinterfele šiaurėje. Lanisporte vakaruose ir Karaliaus Uoste rytuose. Bet nesu buvęs nei šen, nei ten. — Neturėdamas pirštų, Džeimis nukreipė į kumpą sero Osmundo nosį rankos bigę. — Dar kartą klausiu. Kur tarnavai?
— Brastos Akmenyse. Paskui Ginčijamose žemėse. Ten nuolat vyksta susirėmimai. Jodinėjau su Narsiaisiais Vyrais. Kovėmės už Lysą ir šiek tiek už Tirošį.
Koveisi už bet ką, kas tau mokėjo pinigus.
— Kaip buvai pakeltas į riterius?
— Tai įvyko mūšio lauke.
— Kas tave įšventino?
— Seras Robertas… Stounas. Jis žuvęs, milorde.
— Na, žinoma…
Jis numanė, kad seras Robertas Stounas galėjo būti koks nors pavainikis iš Slėnio, pardavinėjęs savo kalaviją Ginčijamose žemėse. Kita vertus, gal jo apskritai nebuvo, o tą vardą seras Osmundas paskubomis sugalvojo, prisiminęs mirusį karalių ir pilies sienos akmenis. Ir ką Sersėja manė vilkdama jam baltą apsiaustą?
Tačiau Ketlblekas bent jau turėjo žinoti, kaip naudotis kalaviju ir skydu. Tarp samdomų kalavijuočių retai pasitaikydavo garbingas vyras, bet kautis jie mokėdavo, kitaip būtų žuvę.
— Gerai, sere, — tarė Džeimis, — gali eiti.
Vyro veide vėl nušvito šypsena. Jis išdidžiai išėjo.
— Sere Merinai, — Džeimis šyptelėjo paniurusiam riteriui rusvais plaukais ir su maišeliais po akimis. — Girdėjau šnekas, kad Džofris naudojosi tavimi, norėdamas nubausti Sansą Stark. — Jis viena ranka apsuko Baltąją knygą. — Štai, parodyk, kur mūsų priesaikoje parašyta, kad prisiekiame mušti moteris ir vaikus.
— Dariau tai, ką man liepė jo malonybė. Mes prisiekę paklusti karaliui.
— Nuo šiol tokio klusnumo atsisakysi. Mano sesuo yra karalienė regentė. Mano tėvas — karaliaus ranka. O aš — karaliaus sargybos lordas vadas. Klausyk mūsų. Ir nieko kito.
Sero Merino veido išraiška pasikeitė, buvo aiškiai matyti, kad jis spyriojasi.
— Liepi mums nepaklusti karaliui?
— Karaliui aštuoneri metai. Svarbiausia mūsų pareiga yra jį saugoti, taip pat ir nuo jo paties. Naudokis tuo bjauriu daiktu, kurį turi šalme. Jei Tomenas norės, kad pabalnotum jo žirgą, taip ir padaryk. Jei lieps žirgą užmušti, ateik pas mane.
— Gerai. Kaip pasakysi, milorde.
— Gali eiti. — Kai jis išėjo, Džeimis atsisuko į serą Beiloną Svoną. — Sere Beilonai, daug kartų mačiau tave besirungiantį turnyruose ir kovojau su tavimi ir prieš tave bendrose riterių kautynėse. Man sakė, kad Juodųjų Vandenų mūšyje daugybę kartų įrodei savo narsą. Karaliaus sargybai garbė, kad joje tarnauji.
— Tai man garbė tarnauti, milorde, — neprarasdamas budrumo atsakė seras Beilonas.
— Užduosiu tau tik vieną klausimą. Ištikimai mums tarnavai, tai tiesa… bet Veiris sako, kad tavo brolis jodinėjo su Renliu, paskui su Staniu, o tavo lordas tėvas nutarė apskritai nekelti savo vėliavų ir visą mūšį pratupėjo už Akmens Šalmo sienų.
— Mano tėvas — senas žmogus, milorde. Gerokai per keturiasdešimt. Laikai, kai jis šauniai kariavo, jau praeityje.
— O tavo brolis?
— Donelis mūšyje buvo sužeistas ir pasidavė serui Elvudui Hartui. Paskui buvo išpirktas iš nelaisvės ir prisiekė ištikimybę karaliui Džofriui, kaip ir kiti belaisviai.
— Taip, tiesa, — tarė Džeimis. — Ir vis dėlto… Renlis, Stanis, Džofris, Tomenas… kaip jam pavyko neprisiekti ištikimybės Beilonui Greidžojui ir Robui Starkui? Jis būtų galėjęs tapti pirmuoju riteriu karalystėje, prisiekusiu ištikimybę visiems šešiems karaliams.
Seras Beilonas pasijuto labai nesmagiai.
— Donelis suklydo, bet dabar jis — Tomeno žmogus. Duodu žodį.
— Nerimauju ne dėl Donelio Ištikimojo, o dėl tavęs. — Džeimis pasilenkė į priekį. — Ką darysi, jei narsusis seras Donelis atiduos kalaviją kuriam nors kitam uzurpatoriui ir vieną gražią dieną įsiverš į sosto menę? O tu stovėsi ten apsivilkęs baltais drabužiais tarp karaliaus ir savo tikro brolio. Ką tada darysi?
— Na… Milorde, taip niekada nenutiks.
— Taip jau nutiko man, — atsakė Džeimis.
Svonas baltos tunikos rankove nusibraukė nuo kaktos prakaitą.
— Nežinai, ką atsakyti?
— Milorde… — Seras Beilonas ištiesino pečius. — Prisiekiu savo kalaviju, savo garbe ir savo tėvo vardu… nepasielgsiu taip, kaip pasielgei tu.
Džeimis nusijuokė.
— Gerai. Grįžk prie savo pareigų. Ir pasakyk serui Doneliui, kad ant savo skydo pridėtų vėtrungę.
Tada jis liko vienas su Gėlių riteriu.
Lieknas kaip kalavijas, lankstus ir mitrus, seras Loras Tairelis vilkėjo baltą kaip sniegas tuniką, mūvėjo baltas vilnones kelnes, buvo prisijuosęs aukso spalvos diržą ir prisisegęs auksinę rožę, atstojančią puikaus šilkinio apsiausto sąsagą. Jo plaukai buvo vešlūs, rusvi, akys taip pat rudos ir įžūliai spindinčios. Jis mano, kad tai turnyras ir kad ką tik buvo paskelbta dvikova ietimis, kurioje jis turi dalyvauti.
— Vos septyniolikos, o jau karaliaus sargybos riteris, — tarė Džeimis. — Turėtum didžiuotis. Princui Eimonui Drakono riteriui taip pat buvo septyniolika, kai jį pašaukė į karaliaus sargybą. Ar tai žinojai?
— Taip, milorde.
— O ar žinai, kad aš buvau pašauktas penkiolikos?
— Ir tai žinau, milorde. — Jis nusišypsojo.
Džeimiui ta šypsena nepatiko.
— Buvau geresnis už tave, sere Lorai. Stambesnis, stipresnis ir vikresnis.
— O dabar esi vyresnis, — tarė vaikinukas. — Milorde.
Džeimis nesusilaikęs nusijuokė. Kaip paika. Jei dabar Tirionas mane girdėtų, negailestingai iš manęs pasityčiotų, kad varžausi su šiuo geltonsnapiu.
— Vyresnis ir išmintingesnis, sere. Turėtum iš manęs mokytis.
— Kaip ir tu kadaise mokeisi iš sero Boroso ir sero Merino?
Ši strėlė įsmigo pernelyg skaudžiai.
— Aš mokiausi iš Baltojo Buliaus ir Baristano Narsiojo, — atšovė jis. — Mokiausi iš sero Arturo Deino, Ryto Kalavijo, kuris būtų galėjęs nužudyti jus visus penkis perėmęs kalaviją į kairę ranką, o dešine prilaikydamas savo kotą ir šlapindamasis. Mokiausi iš princo Levaino iš Dorno, iš sero Osvelio Vento ir iš sero Džonotoro Dario, kurie visi trys buvo puikūs vyrai.
— Bet dabar jie visi mirę.
Jis — kaip aš, staiga suprato Džeimis. Kalbuosi su savimi, su tokiu, koks buvau, — per daug savimi pasitikinčiu pasipūtėliu ir tuštybės kupinu tauruoliu. Taip jau būna, kai esi pernelyg geras ir pernelyg jaunas.
Kaip ir dvikovoje kalavijais, kartais geriausia kirsti kitaip.
— Girdėjau kalbant, kad puikiai koveisi mūšyje… beveik taip pat gerai, kaip šalia kovojusi lordo Renlio šmėkla. Prisiekęs brolis nuo lordo vado nieko neslepia. Pasakyk man, sere, kas buvo užsivilkęs Renlio šarvus?
Kelias akimirkas atrodė, kad Loras Tairelis šios paslapties neišduos, bet paskui prisiminė įžadus.
— Mano brolis, — niūriai tarė jis. — Renlis buvo aukštesnis už mane ir jo krūtinė buvo platesnė. Man jo šarvai buvo per dideli, bet puikiai tiko Garlanui.
— Ar šį maskaradą sugalvojai tu, ar jis?
— Taip pasielgti pasiūlė lordas Mažasis Pirštas. Jis pasakė, girdi, tai išgąsdins neišmanėlius Stanio karius.