— Ir neapsiriko. — Tai išgąsdino net kai kuriuos riterius ir neįtakingus lordus. — Ką gi, parūpinai peno dainių eilėms. Manau, į šį nuopelną taip pat negalima numoti ranka. Kur dėjai Renlio palaikus?
— Palaidojau jį savomis rankomis toje vietoje, kurią jis man kartą parodė, kai dar tarnavau ginklanešiu Vėtrų Gūžtoje. Niekas jo ten neras ir nedrums jam ramybės. — Jis maištingai pažvelgė į Džeimį. — Prisiekiu, ginsiu karalių Tomeną iš visų jėgų. Jei reikės, dėl jo ir gyvybę paaukosiu. Bet niekada nei žodžiu, nei veiksmu neišduosiu Renlio. Jis buvo toks, koks ir turi būti karalius. Geriausias iš visų.
Galbūt geriausiai apsirengęs, dingtelėjo Džeimiui, bet šį kartą jis prikando liežuvį. Kai tik prabilo apie Renlį, sero Loro pasipūtimas išgaravo. Jis ėmė atsakinėti nuoširdžiai. Jis išdidus, beatodairiškas ir padūkęs, bet neveidmainiauja. Bent jau kol kas.
— Jei jau taip sakai… Dar vienas dalykas, o tada galėsi grįžti prie savo pareigų.
— Klausau, milorde.
— Bokšto celėje tebelaikau uždaręs Brienę iš Tarto.
Vaikinas kietai sučiaupė lūpas.
— Jai labiau tiktų celė kalėjimo požemyje.
— Ar tu tikras, kad ji to nusipelnė?
— Ji nusipelnė mirties. Sakiau Renliui, kad moteriai vaivorykštės sargyboje ne vieta. Bendras riterių kautynes ji laimėjo apgaule.
— Rodos, prisimenu kitą riterį, garsėjusį apgaulėmis. Kartą ant rujojančios kumelės išjojo kautis su priešu, raitu ant nirtaus eržilo. O kokią gudrybę sugalvojo Brienė?
Seras Loras nuraudo.
— Ji puolė… na, nesvarbu. Brienė laimėjo, pripažįstu. Jo malonybė apvilko jai vaivorykštinį apsiaustą. O ji jį nužudė. Arba nieko nedarė ir leido žūti.
— Tai didelis skirtumas. — Tai skirtumas tarp mano nusikaltimo ir gėdingo Boroso Blaunto aplaidumo.
— Brienė buvo prisiekusi jį saugoti. Tokią pačią priesaiką davė ir Emonas Kajus, ir seras Robaras Roisas, ir seras Parmenas Kreinas. Kaip kuris nors galėjo pakelti prieš karalių ranką, jai būnant palapinėje, o visiems kitiems — lauke, bet visiškai netoliese? Nebent jie buvo sąmokslo dalyviai.
— Per vestuvių puotą buvote penkiese, — priminė Džeimis. — Kaip Džofris galėjo mirti? Nebent patys dalyvavote sąmoksle.
Seras Loras ištiesino pečius, įsitempė.
— Mes nieko negalėjome padaryti.
— Ta moteris sako tą patį. Ji gedi Renlio, kaip ir tu. Patikėk, aš niekada negedėjau Eirio. Brienė negraži ir užsispyrusi kaip ožka. Bet meluoti jai trūksta protelio, be to, ji beprotiškai ištikima. Ji prisiekė atgabenti mane į Karaliaus Uostą ir štai aš čia. O ranka, kurią praradau… na, dėl to aš pats kaltas tiek pat, kiek ir ji. Prisiminęs, kaip ji mane gynė, neabejoju, jog būtų kovusis už Renlį, jei tik būtų buvę su kuo kautis. Bet kovoti su šešėliu? — Džeimis papurtė galvą. — Išsitrauk kalaviją, sere Lorai. Ir parodyk man, kaip tu kovotum su šešėliu. Norėčiau pamatyti.
Seras Loras nė nemėgino stotis.
— Ji pabėgo, — tarė jis. — Jiedvi su Ketlina Stark paliko jį kraujo klane ir pabėgo. Kam būtų sprukusios, jei tai nebuvo jųdviejų darbas? — Vaikinas įbedė žvilgsnį į stalą. — Renlis pavedė man vadovauti kariuomenės avangardui. Kitaip aš pats būčiau padėjęs jam užsisegti šarvus. Šią užduotį jis dažnai man patikėdavo. Mudu… tą vakarą mudu kartu meldėmės. Palikau jį su Briene. Seras Parmenas ir seras Emonas ėjo sargybą prie palapinės, ten buvo ir seras Robaras Roisas. Seras Emonas prisiekė, kad Brienė… nors…
— Ką nori pasakyti? — pajutęs vaikino abejonę sukluso Džeimis.
— Kaklo šarvai buvo prakirsti. Vienu kirčiu kalavijo ašmenys tolygiai perskrodė plieninius kaklo šarvus. Renlio šarvai buvo puikūs, iš geriausio plieno. Kaip ji galėjo juos perkirsti? Paskui pats mėginau, bet tai neįmanoma. Kaip moteris, ji baisiai stipri, tačiau net Kalnui būtų reikėję sunkaus kirvio. Be to, kam apvilkti jį šarvais, o tik tada perrėžti gerklę? — Jis sutrikęs žvilgtelėjo į Džeimį. — Kita vertus, jei ne ji… kaip galėjo būti, jog kažkoks šešėlis?..
— Paklausk jos. — Džeimis nusprendė. — Nueik į Brienės celę. Užduok jai klausimus ir išklausyk atsakymų. Jei vis dar būsi tikras, kad ji nužudė lordą Renlį, pasirūpinsiu, kad už tai atsakytų. Nuspręsi pats. Apkaltink ją arba paleisk. Tik prašau teisti sąžiningai ir garbingai, kaip dera riteriui.
Seras Loras atsistojo.
— Pažadu. Teisiu garbingai.
— Tada baigėme.
Jaunuolis pasuko prie durų. Bet netrukus vėl atsigręžė.
— Renlis manė, kad ji juokinga. Moteris su vyro šarvais, apsimetanti riteriu.
— Jei kada nors būtų pamatęs ją, vilkinčią rožinio atlaso suknia su nėriniais, nebūtų taip manęs.
— Kartą jo paklausiau, kodėl leidžia būti Brienei šalia, jei mano, kad ji juokinga? Jis man paaiškino, jog visi kiti jo riteriai ko nors iš jo norėjo, — pilių, malonių arba turtų, — o Brienė tetroško už jį numirti. Kai pamačiau jį plūstantį krauju, ją sprunkančią, o kitus tris visiškai sveikus… Jei ji nekalta, tada Robaras ir Emonas… — Seras Loras pritrūko žodžių.
Džeimis nė akimirkos apie tai nesusimąstė.
— Aš būčiau pasielgęs taip pat, sere. — Pameluoti nebuvo sunku, o seras Loras, už tai, rodos, buvo dėkingas.
Kai jis išėjo, Baltojoje menėje lordas vadas susimąstęs liko vienas. Gėlių riteris taip sielvartavo dėl Renlio žūties, kad visai pamišo ir kalaviju nužudė du prisiekusius brolius, o Džeimiui net nešovė į galvą tą patį padaryti tiems penkiems vyrams, apvylusiems Džofrį. Jis buvo mano sūnus, mano slaptas sūnus… Kas aš per žmogus, jei nepakeliu man likusios rankos ir nekeršiju už savo kūną ir sėklą? Jam reikėjo nužudyti bent jau serą Borosą ir taip jo atsikratyti.
Džeimis pažvelgė į savo rankos bigę ir susiraukė. Reikia pasirūpinti ta ranka. Velionis seras Džeislinas Baivoteris turėjo geležinę ranką, o jis galėtų turėti auksinę. Sersėjai tikriausiai tai patiktų. Auksinė ranka jos auksaspalviams plaukams glostyti ir laikyti ją tvirtai prispaudus.
Tačiau ranka galėjo palaukti. Dabar buvo svarbesnių reikalų. Reikėjo atiduoti skolas.
Sansa
Į priekinį denį vedančios kopėčios buvo stačios ir pilnos rakščių, tad Sansa pasirėmė į ištiestą Lotoro Bruno ranką. Seras Lotoras, truputį pamąsčiusi prisiminė ji; šis vyras buvo įšventintas į riterius už narsą Juodųjų Vandenų mūšyje. Ir vis dėlto joks tikras riteris nebūtų mūvėjęs tokių išteptų, dėmėtų, rudų kelnių, avėjęs tokių nutrintų batų ir vilkėjęs sutrūkinėjusios, lietaus nudrengtos odinukės. Stambus, apvalaus veido vyras kadaise sulaužyta nosimi ir susivėlusių žilų plaukų kaltūnu, Brunas kalbėdavo retai. Bet jis stipresnis, nei atrodo. Taip Sansa pagalvojo pamačiusi, kaip lengvai Brunas ją pakėlė, — tarsi ji būtų buvusi plunksnelė.
Už Juodojo Karaliaus Iečių žiedo plytėjo plikas ir akmenuotas krantas, — vėjų nugairintas, be medžių, nesvetingas. Ir vis tiek gera buvo jį matyti. Labai ilgai jie smarkiai plušo, kol vėl ėmė plaukti reikiamu kursu. Paskutinė audra nubloškė juos labai toli ir žemės apskritai nebuvo matyti, o didžiulės bangos taip talžė galeros šonus, jog Sansa neabejojo, kad jie nuskęs. Ji girdėjo senąjį Osvelį sakant, kad du vyrai buvo nuplauti nuo denio ir iškrito per bortą, o trečias tėškėsi nuo stiebo ir nusisuko sprandą.