— „…ŠOKO IR SUKOS IKI PAT MUGĖS! IKI PAT MUGĖS! IKI PAT MUGĖS!“ — straksėdamas ir trypdamas plyšavo Sviestmušys.
— Sansa, gal norėtum pasisvečiuoti Haigardene? — Šypsodamasi Mardžerė Tairel buvo labai panaši į savo brolį Lorą. — Dabar ten žydi visos rudens gėlės, be to, yra sodų ir fontanų, pavėsingų kiemelių, marmurinių kolonadų. Mano lordas tėvas savo dvare visuomet turi dainių, daug geresnių už Sviestmušį, taip pat fleitininkų, smuikininkų ir arfininkų. Pas mus geriausi žirgai, be to, turime pramogai skirtų burlaivių, kuriais galima plaukioti Manderiu. Ar medžioji su sakalais, Sansa?
— Truputį, — prisipažino ji.
— „AK, MERGELĖ ŠVIESIAPLAUKĖ, VEIDELIS TYRAS IR MEILUS — VEIDELIS TYRAS IR MEILUS, O JOS PLAUKUOS — MEDUS!“
— Žinau, kad pamėgtum Haigardeną ne mažiau už mane. — Mardžerė nubraukė Sansai nuo veido išsipešusią plaukų sruogą. — Pamačiusi jį, niekada nenorėtum grįžti. Galbūt tau ir nereikėtų…
— „JOS PLAUKAI! JOS PLAUKAI! MERGELĖ SU MEDAUS PLAUKAIS!“
— Patylėk, vaikeli, — griežtai sudraudė anūkę Erškėčių karalienė. — Sansa mums dar net nepasakė, ar norėtų atvykti į svečius.
— Ak, mielai atvykčiau, — tarė Sansa.
Haigardenas jai rodėsi esanti vieta, apie kurią visada svajojo, tarsi puikus, stebuklų kupinas dvaras, kurį ji kadaise tikėjosi rasti Karaliaus Uoste.
— „…KVEPĖJO VASAROS LAUKAIS. LOKYS! LOKYS! JUODAS IR RUDAS PLAUKŲ KAMUOLYS.“
— Bet karalienė… — pridūrė Sansa, — ji manęs neišleis.
— Išleis. Be Haigardeno Lanisteriams nėra ko svajoti, kad Džofris išlaikys sostą. Jei mano lordas sūnus, tas stuobrys, paprašys, ji neturės kitos išeities, tik sutikti.
— Ar jis paprašys? — paklausė Sansa. — Ar paprašys?
Ledi Olena susiraukė.
— Nematau reikalo leisti jam spręsti pačiam. Žinoma, tikrojo mūsų tikslo jis nė nenumanys.
— „JIS UŽUODĖ TĄ KVAPĄ VASAROS ORE!“
Sansa suraukė kaktą.
— Tikrojo mūsų tikslo? Ką tai reiškia, miledi?
— „SUŠNARPŠTĖ, SURIAUMOJO IR UŽUODĖ JĮ ČIA! UŽUODĖ MEDŲ VASAROS ORE!“
— Pasirūpinti, kad saugiai ištekėtum, vaike, — Sviestmušiui laidant gerklę ir traukiant seną dainą, paaiškino ledi Olena, — už mano anūko.
Ištekėti už sero Loro, ak… Sansai užgniaužė kvapą. Ji prisiminė serą Lorą, dėvintį ryškiai mėlynus, spindinčius šarvus, metantį jai rožę; serą Lorą, apsirengusį baltais šilkiniais drabužiais, tokį tyrą, nekaltą ir gražų; duobutes skruostuose, kurios atsirasdavo jam šypsantis; jo meilų juoką, jo rankos šilumą. Ji galėjo tik įsivaizduoti, kaip jaustųsi pakėlusi jo tuniką ir delnais glostydama švelnią jo odą, pasistiebusi ant pirštų galų ir jį bučiuodama, pirštais braukdama per vešlias, rudas jo garbanas ir skęsdama jo tamsiai rudų akių gelmėje. Jos kaklą, o netrukus ir veidą išmušė raudonis.
— „AK, AŠ MERGELĖ — ŠVIESI IR TYRA! NEŠOKSIU SU GAURIUM LOKIU NIEKADA! LOKYS! LOKYS! NEŠOKSIU TIKRAI, JIS — PLAUKŲ KAMUOLYS!“
— Ar tau tai patiktų, Sansa? — paklausė Mardžerė. — Niekada neturėjau sesers, tik brolius. Ak, prašau, pasakyk: „Taip“, pasakyk, kad sutinki tekėti už mano brolio.
Staiga žodžiai ėmė liete lietis jai iš burnos:
— Taip. Sutinku. Nieko daugiau ir netrokštu, tik ištekėti už sero Loro, aš jį myliu…
— Už Loro? — irzliai prunkštelėjo ledi Olena. — Nebūk paika, mergaite. Karaliaus sargybos riteriai tuoktis negali. Ar tame Vinterfele tave išvis ko nors mokė? Kalbėjome apie mano anūką Vilą. Aišku, jis tau truputį per senas, bet tikrai šaunus vyras. Tikrai ne stuobrys, be to, Haigardeno paveldėtojas.
Sansa pajuto, kad jai silpna; vieną akimirką jos galva buvo pilna svajų apie Lorą, o kitą visas tas svajones iš jos staiga atėmė. Vilas? Vilas?
— Aš… — paikai leptelėjo ji. Mandagumas — ledi šarvai. Galvok, ką sakai, ir neįžeisk jų. — Nepažįstu sero Vilo. Niekada neturėjau tokios garbės, miledi. Ar jis… toks pat puikus riteris kaip ir jo broliai?
— „…IŠKĖLĖ JĄ AUKŠTAI AUKŠTAI! LOKYS! LOKYS!“
— Ne, — atsakė Mardžerė, — jis niekada nedavė riterio priesaikos.
Jos senelė suraukė kaktą.
— Pasakyk mergaitei tiesą. Reikalas tas, kad vargšas vaikinas luošas.
— Jis susižeidė pirmajame savo turnyre, dar būdamas ginklanešys, — pridūrė Mardžerė. — Žirgas griuvo ir prispaudęs sulaužė jam koją.
— Dėl to kaltas tas gyvatė dornietis, tas Oberinas Martelis. Ir jo meisteris.
— „KVIEČIAU RITERĮ, BET TU LOKYS! LOKYS! LOKYS! JUODAS IR RUDAS PLAUKŲ KAMUOLYS!“
— Vilo koja sužeista, bet jis geros širdies, — tarė Mardžerė. — Kai buvau mažytė, jis man skaitydavo ir piešdavo žvaigždes. Mylėsi jį ne mažiau, nei mylime mes, Sansa.
— „MERGELĖ SPYRIOJOS IR KLYKĖ UŽ DU, BET MEDŲ NULAIŽĖ JIS JAI NUO PLAUKŲ. NUO PLAUKŲ! NUO PLAUKŲ! NULAIŽĖ MEDŲ JAI NUO PLAUKŲ!“
— Kada galėčiau su juo susipažinti? — nedrąsiai pasiteiravo Sansa.
— Greitai, — pažadėjo jai Mardžerė. — Po mudviejų su Džofriu vestuvių, kai atvyksi į Haigardeną. Senelė tave nusiveš.
— Taip ir padarysiu, — pritarė senė, tapšnodama Sansai per plaštaką ir šypsodamasi suvytusią veido odą raukšlėmis išvagojusia šypsena. — Būtinai.
— „JI DŪSAVO, SPARDĖS IR GYNĖS PATI!“ — „LOKY, — TADA UŽDAINAVO, — TU MAN PATINKI!“ — „IR JIEDU NUĖJO, KUR TRAUKĖ KITI, LOKYS, LOKYS IR MERGELĖ ŠVIESI!“ — rėkte išrėkė paskutinę eilutę Sviestmušys, aukštai pašoko ir abiem kojomis taip dunkstelėjo į grindis, kad net ant stalo stovinčios vyno taurės sudrebėjo. Moterys juokdamosi paplojo.
— Jau maniau, kad ta siaubinga daina niekada nesibaigs, — pasakė Erškėčių karalienė. — O štai ir mano sūris…
1 Angl. merry — ir „linksmas, džiugus, guvus“ (vert. past.).
Jonas
Pasaulis skendėjo pilkšvoje prietemoje, kvepėjo pušimis, samanomis ir dvelkė šalčiu. Raiteliams vingiuojant tarp išsibarsčiusių akmenų bei tolokai vienas nuo kito stirksančių medžių ir nuokalne artėjant link jaukių laužų, kuriais nelyginant brangakmeniais buvo nusėtas žemutinis prie upės vedančio slėnio pakraštys, nuo juoduojančios žemės kilo balsvos rūko draiskanos. Laužų buvo daugiau, nei Jonas Snou galėjo suskaičiuoti, — šimtai, tūkstančiai, tiesiog antra žėruojančių liepsnų upė, tekanti ledinės Balsvosios upės krantais.
Jie jojo kalvagūbriu žemyn nuleidę vėliavas ir netrimituodami, tylą trikdė vien tylus tolumoje tekančios upės gurgėjimas, arklių kanopų bildesys ir Barškalo kaulinių šarvų barškėjimas. Kažkur aukštai virš galvų sklandė erelis didžiuliais melsvai pilkais sparnais, o apačioje traukė vyrai, šunys, arkliai ir vienas didvilkis.
Išjudintas arklio kanopos, šlaitu pasišokinėdamas nuriedėjo akmuo ir, staiga išgirdęs neįprastą garsą, Jono Vaiduoklis pasuko galvą. Jis visą dieną sekė paskui raitelius, savo papratimu, gerokai nuo jų atsilikęs, bet mėnuliui pakilus virš retų išlakių pušų prislinko arčiau ir tamsoje sužibo raudonos jo akys. Barškalo šunys kaip visada sutiko jį sutartinai urgzdami ir pasiutusiai skalydami, tačiau didvilkis nekreipė į juos dėmesio. Prieš šešetą dienų, tyržmogiams įkūrus stovyklą ir apsistojus nakčiai, stambiausias skalikas puolė jį iš užpakalio, bet Vaiduoklis tik atsisuko, grybštelėjo dantimis ir šuo spruko su perkąsta, krauju pasruvusia užpakaline koja. Nuo to laiko kiti gaujos šunys laikėsi per saugų atstumą.