Ji pati beveik nedrįso kelti kojos į denį. Ankšta jos kajutė buvo drėgna ir šalta, bet didžiąją kelionės dalį Sansa vis tiek sirgo… baime, karščiavimu, jūros liga. Viską, ką suvalgydavo, išvemdavo ir sunkiai užmigdavo. Užsimerkus prieš akis iškildavo Džofris, draskantis savo apykaklę, nagais raižantis kaklo odą, mirštantis su pyrago trupiniais ant lūpų ir vyno dėmėmis ant liemenės. O įtemptais lynais grojantis vėjas priminė jai tą siaubingą cypimą, kai Džofris iš paskutiniųjų mėgino įkvėpti. Kartais Sansa sapnuodavo ir Tirioną.
— Jis nieko nepadarė, — kartą ji pasakė Mažajam Pirštui, kai šis atėjo į kajutę pasižiūrėti, ar ji jaučiasi geriau.
— Tiesa, Džofrio jis nenužudė, bet neūžaugos rankos toli gražu nėra švarios. Ar žinojai, kad prieš tave jis turėjo žmoną?
— Jis man sakė.
— O ar pasakojo, kad, kai ta žmona jam nusibodo, padovanojo ją savo tėvo sargybiniams? Ilgainiui Tirionas taip pat galėjo pasielgti ir su tavimi. Dėl Kipšo ašarų geriau neliek, miledi.
Vėjas sūriais pirštais braukė jai per plaukus ir Sansa suvirpėjo. Net taip arti kranto laivui supantis jos skrandis buvo neramus. Jai labai reikėjo išsimaudyti ir persirengti. Tikriausiai atrodau mirtinai nuvargusi ir dvokiu vėmalais.
Lordas Petiras priėjo prie jos kaip visuomet puikiai nusiteikęs.
— Labas rytas. Druskos prisotintas oras tikrai gaivus, ar ne? Jis man visuomet sužadina apetitą. — Jis užjaučiamai uždėjo ranką Sansai ant pečių. — Kaip jautiesi? Atrodai tokia išblyškusi…
— Mano skrandis streikuoja. Tai jūros liga.
— Gurkšnelis vyno tau padėtų. Kai tik išlipsime į krantą, pasirūpinsime, kad gautum taurę vyno. — Petiras mostelėjo į seną titnago bokštą, dunksantį šviesiai pilko dangaus fone, o į uolas, ant kurių jis stovėjo, dužo didžiulės bangos. — Audringa, tiesa? Bijau, kad prisišvartuoti niekur nepavyks. Krantą pasieksime valtimi.
— Čia? — Sansa nenorėjo lipti į krantą čia. Ji buvo girdėjusi, kad Pirštai — niūri vieta, o nedidelis bokštas atrodė nuošalus ir visų užmirštas. — Ar negalėčiau likti laive, kol pasieksime Baltąjį Uostą?
— Iš čia „Karalius“ plauks į rytus, į Bravosą. Be mūsų.
— Bet, milorde, tu sakei… sakei, kad plaukiame namo.
— Čia ir yra namai, kad ir kokie kuklūs. Mano protėvių namai. Bijau, kad šie namai neturi pavadinimo. Tikriausiai sutiksi, kad įtakingo lordo rezidencijai reikia pavadinimo? Vinterfelas, Lizdas, Riveranas — tai pilys. Dabar aš Harenholo lordas, ir tai skamba išdidžiai, o kas buvau anksčiau? Avių spirų lordas ir Nuobodulio tvirtovės šeimininkas? Kažko man trūko. — Petiras nekaltai pažvelgė į Sansą pilkai žalsvomis akimis. — Atrodai priblokšta. Negi manei, kad keliaujame į Vinterfelą, mieloji? Vinterfelas užimtas, sudegintas ir apiplėštas. Visi, kuriuos pažinojai ir mylėjai, mirę. O tie šiauriečiai, kurie atsilaikė prieš geležinius, kariauja tarpusavyje. Net Siena puolama. Vinterfelas buvo tavo vaikystės namai, Sansa, bet tu jau ne vaikas. Esi suaugusi moteris ir tau reikia savų namų.
— Bet ne čia, — nusiminusi tarė Sansa. — Čia viskas atrodo taip…
— …menka, atšiauru ir nyku? Tikrai taip ir dar blogiau. Pirštai — nuostabi vieta, jei esi akmuo. Tačiau nesibaimink, neliksime čia ilgiau nei dvi savaites. Tikiuosi, kad tavo teta jau joja mūsų pasitikti. — Jis nusišypsojo. — Mudu su ledi Lisa susituoksime.
— Susituoksite? — priblokšta paklausė Sansa. — Tu su mano teta?
— Harenholo lordas ir Lizdo ledi.
Sakei, kad mylėjai mano motiną. Bet ledi Ketlina, žinoma, buvo mirusi, tad net jei slapta mylėjo Petirą ir atidavė jam savo nekaltybę, dabar tai nebuvo svarbu.
— Tu tokia tyli, miledi… — tarė Petiras. — Neabejojau, kad palinkėsi man laimės. Retai nutinka, kad vaikinas, gimęs akmenų ir avių spirų įpėdiniu, vestų Hosterio Tulio dukterį ir Jono Arino našlę.
— Aš… melsiuosi, kad ilgai drauge gyventumėte, susilauktumėte daug vaikų ir būtumėte labai laimingi.
Motinos sesers Sansa nebuvo mačiusi jau daugybę metų. Žinoma, ji man bus maloni dėl mano motinos. Ji — mano kraujo. O Arino Slėnis gražus, visose dainose taip sakoma. Gal ir nebus taip siaubinga laikinai čia apsistoti.
Lotoras ir senasis Osvelis irkline valtimi nuplukdė juodu prie kranto. Sansa susigūžė valties priekyje po apsiaustu, pasikėlusi gobtuvą nuo vėjo ir svarstydama, kas jos laukia. Iš bokšto jų pasitikti išėjo tarnai; liesa sena moteris ir kita, putli ir vidutinio amžiaus, du nukaršę žilaplaukiai vyrai ir dvejų ar trejų metų mergaitė su miežiu ant akies. Pažinę lordą Petirą jie atsiklaupė ant uolų.
— Mano šeimyna, — tarė jis. — Vaiko nepažįstu. Matyt, dar viena Kelos mergaitė. Ji pagimdo po vaiką kas keleri metai.
Du seni vyrai iki šlaunų įsibrido į vandenį iškelti iš valties Sansos, kad ji nesušlaptų sijonų. Osvelis ir Lotoras taškydami vandenį patys nubrido į krantą, jų pavyzdžiu pasekė ir Mažasis Pirštas. Senai moteriai jis pabučiavo į skruostą, o jaunesniajai plačiai nusišypsojo.
— Kas šitos mergaitės tėvas, Kela?
Rubuilė nusijuokė.
— Negaliu tiksliai pasakyti, milorde. Aš ne iš tų, kuri atsako prašantiems.
— Neabejoju, kad visi vyrukai aplinkui už tai dėkingi.
— Malonu, kad grįžai, milorde, — tarė vienas iš senių. Jis atrodė taip, tarsi būtų sulaukęs bent aštuoniasdešimties, tačiau vilkėjo kniedžių prisegiotą jūrininko švarką, juosėjo ilgąjį kalaviją prie šono. — Kiek laiko praleisite rezidencijoje?
— Kuo trumpiau, Brajanai, nebijok. Kaip manai, ar dabar bokšte įmanoma gyventi?
— Jei būtume žinoję, kad atvyksti, būtume ant grindų pakloję šviežių nendrių, milorde, — pasakė senė. — Židinyje kūrenasi mėšlas.
— Niekas taip neprimena namų, kaip degančio mėšlo kvapas. — Petiras atsisuko į Sansą. — Grisela buvo mano žindyvė, bet dabar rūpinasi pilimi. Umfredas — mano pilies valdytojas, o Brajanas… Ar, kai paskutinį kartą čia buvau, nepakėliau tavęs į sargybos kapitonus?
— Pakėlei, milorde. Taip pat sakei, kad atgabensi daugiau vyrų, bet taip jų ir neatvežei. Sargybą einu tik aš ir mano šunys.
— Ir neabejoju, kad puikiai susitvarkote. Aiškiai matau, jog niekas nenušvilpė nei mano akmenų, nei avių spirų. — Petiras mostelėjo į rubuilę moterį. — Didžiulėmis mano bandomis rūpinasi Kela. Kiek dabar turiu avių, Kela?
Jai teko truputį pasukti galvą.
— Tris ir dvidešimt, milorde. Buvo devynios ir dvidešimt, bet vieną sudraskė Brajano šunys, o dar kelias papjovėme ir susūdėme jų mėsą.
— Ak, šalta sūdyta aviena. Rodos, tikrai grįžau namo. Kai pusryčiams pavalgysiu kirų kiaušinių ir jūros dumblių sriubos, tikrai tuo patikėsiu.
— Jei tik nori, milorde, — pasakė senoji Grisela.
Lordas Petiras suraukė antakius.
— Eime, pažiūrėsime, ar mano menė tokia niūri, kokią ją prisimenu.
Jis nusivedė juos pakrante per slidžius nuo pūvančių dumblių akmenis. Titnago bokšto papėdėje ganėsi kelios avys rupšnodamos skurdžią žolę, augančią tarp avių aptvaro ir arklidės nendrėmis dengtu stogu. Sansa turėjo eiti labai atsargiai; mat visur buvo pilna avių spirų.
Viduje bokštas atrodė dar mažesnis. Atviri akmeniniai laiptai vingiavo aplink vidinę sieną nuo požemio iki stogo. Kiekviename aukšte buvo vos po vieną kambarį. Tarnai gyveno ir miegojo virtuvėje, pirmame aukšte kartu su didžiuliu rudmargiu mastifu ir keliais aviganiais šunimis. Virš virtuvės buvo kukli menė, o dar aukščiau — miegamasis. Langų nebuvo, tik šaudymo angos, vienodu atstumu viena nuo kitos iškirstos palei vingiuojančius laiptus išorinėje sienoje. Virš židinio kabojo sulūžęs ilgasis kalavijas ir aptrupėjęs ąžuolinis skydas suskilusiais ir byrančiais dažais.