Ant skydo nupiešto ženklo Sansa nepažino; tai buvo pilka akmeninė galva nuožmiomis akimis šviesiai žaliame fone.
— Mano senelio skydas, — pamatęs, kad ji žiūri į ginklus, paaiškino Petiras. — Jo tėvas gimė Bravose ir atvyko į Slėnį kaip samdomas kalavijuotis tarnauti lordui Korbrėjui, tad, kai mano senelis buvo pakeltas į riterius, savo ženklu jis pasirinko Titano galvą.
— Ji labai nuožmi, — tarė Sansa.
— Net pernelyg nuožmi tokiam draugiškam žmogui kaip aš, — pripažino Petiras. — Man labiau patinka strazdas.
Osvelis dar du kartus nuplaukė prie Juodojo Karaliaus Iečių atgabenti maisto ir mantos. Tarp jo atplukdytų daiktų buvo ir kelios statinaitės vyno. Kaip ir žadėjo, vieną taurę Petiras pripylė Sansai.
— Imk, miledi, tikiuosi, kad vynas nuramins tavo skrandį.
Vos atsistojusi ant tvirtos žemės Sansa pasijuto geriau, bet klusniai abiem rankomis paėmė taurę, pakelė ir gurkšnelį išgėrė. Vynas buvo puikus; jai dingtelėjo, jog tai — Arboro vynas. Jo skonis priminė ąžuolą, vaisius ir karštas vasaros naktis, o kvapai skleidėsi burnoje nelyginant saulei žiedus atveriančios gėlės. Ji tik meldėsi, kad nepasidarytų bloga. Lordas Petiras buvo toks malonus, kad Sansa nenorėjo jo apvemti ir visko sugadinti.
Lordas Petiras atidžiai žvelgė į ją per savo taurės kraštą, o jo žalsvai pilkose akyse atsispindėjo… linksmumas? Ar kas nors kita? Sansa negalėjo tiksliai pasakyti.
— Grisela, — pašaukė jis senę, — atnešk valgio. Tik ne per sunkaus, miledi skrandis jautrus. Galbūt geriausiai tiktų vaisiai. Iš „Karaliaus“ Osvelis parplukdė apelsinų ir granatų.
— Taip, milorde.
— Ar galėčiau ir išsimaudyti karšo vandens kubile? — paprašė Sansa.
— Liepsiu Kelai ištraukti iš šulinio vandens, miledi.
Sansa išgėrė dar gurkšnelį vyno ir ėmė sukti galvą, kaip užmegzti mandagų pokalbį, bet lordas Petiras nuo to vargo ją išvadavo. Kai Grisela ir kiti tarnai nuėjo, jis tarė:
— Lisa atvyks ne viena. Prieš jai atvykstant turime susitarti, kas esi.
— Kas esu? Kaip suprasti?..
— Veiris visur turi šnipų. Jei Slėnyje pasirodys Sansa Stark, eunuchas tai sužinos dar nepasikeitus mėnuliui, o tai sukeltų nepageidaujamų… sunkumų. Šiuo metu būti Starku pavojinga. Tad pasakysime Lisos palydai, kad esi nekilminga mano duktė.
— Nekilminga? — pasibjaurėjusi pakartojo Sansa. — Tai yra pavainikė?
— Na, kažin, ar galėtum būti mano santuokinė duktė. Niekada neturėjau žmonos, ir visi tai žino. Kokiu vardu norėtum būti vadinama?
— Na… galėčiau vadintis kaip mano motina…
— Ketlina? Per daug jau akivaizdu… Bet galėtum vadintis kaip mano motina, taip būtų geriausia. Eleina. Ar šis vardas tau patinka?
— Eleina — gražus vardas. — Sansa vylėsi, kad prisimins. — Bet ar negalėčiau būti santuokinė kurio nors iš tau tarnaujančių riterių duktė? Galbūt narsiai kovojusio, žuvusio mūšyje ir…
— Aš neturiu man tarnaujančių narsių riterių, Eleina. Toks pasakojimas sukels nepageidaujamų klausimų, kaip kad lavonas pritrauktų varnų. Tačiau kapstytis nesantuokinių vyro vaikų praeityje yra labai nemandagu. — Jis kilstelėjo galvą. — Taigi, kas tu?
— Eleina… Stoun. Ar tokia pavardė tiktų? — Lordui Petirui linktelėjus, ji pridūrė: — Bet kas bus mano motina?
— Gal Kela?
— Prašau, ne, — įsižeidusi tarė Sansa.
— Pajuokavau. Tavo motina buvo garbinga mergina iš Bravoso, pirklio duktė. Mudu susipažinome Kirų mieste, kai vadovavau uostui. Ji mirė tave gimdydama ir atidavė globoti tikėjimo seserims. Turiu kelias religines knygas, galėsi jas pavartyti. Išmok kelias citatas. Niekas taip neužčiaupia burnų norintiems užduoti nepageidaujamų klausimų, kaip pamaldus mekenimas. Šiaip ar taip, po pirmojo kraujavimo nusprendei, kad nenori būti septonė, ir parašei man laišką. Tuomet pirmą kartą apie tave išgirdau. — Jis pasičiupinėjo barzdą. — Kaip manai, ar visa tai prisiminsi?
— Tikiuosi. Tai bus lyg ir žaidimas, ar ne?
— Mėgsti žaisti, Eleina?
Priprasti prie naujo vardo jai reikėjo truputį laiko.
— Žaisti? Manau… manau, tai priklauso nuo…
Petirui nespėjus nieko pasakyti, į menę grįžo Grisela, nešina dideliu pusdubeniu. Ir padėjo indą tarp jųdviejų. Jame buvo obuolių ir kriaušių, taip pat granatų, nekaip atrodančių vynuogių ir didelis rausvas apelsinas. Senė atnešė ir riekę duonos bei molinę puodynėlę sviesto. Petiras durklu perpjovė granatą ir vieną jo pusę pasiūlė Sansai.
— Turi pamėginti ko nors pavalgyti, miledi.
— Dėkoju, milorde.
Granato sėklos buvo tokios bjaurios; Sansa paėmė kriaušę ir gražiai atsikando mažą kąsnelį. Vaisius buvo labai prinokęs. Jai per smakrą tekėjo sultys.
Geležtės smaigaliu lordas Petiras išlupo vieną sėklą.
— Žinau, tau tikriausiai labai trūksta tėvo. Lordas Edardas buvo narsus vyras, sąžiningas ir ištikimas, bet… prastas žaidėjas. — Jis pakėlė prie burnos ant durklo galo padėtą sėklą. — Karaliaus Uoste yra dvi žmonių rūšys. Žaidėjai ir figūros.
— Ir aš buvau figūra? — Sansa baiminosi išgirsti atsakymą.
— Taip, bet dėl to nesijaudink. Tu dar labai jaunutė. Iš pradžių kiekvienas vaikinas ir kiekviena mergina yra figūra. Net ir kai kurie, laikantys save žaidėjais. — Jis suvalgė dar vieną sėklą. — Pavyzdžiui, kad ir Sersėja. Ji laiko save gudria, bet iš tiesų jos veiksmai lengvai nuspėjami. Jos galia kyla iš jos grožio, aukštos kilmės ir turtų. Tik pirmoji savybė tikrai priklauso jai pačiai, tačiau netrukus ji jos neteks. Tada man jos bus gaila. Sersėja trokšta valdžios, o kai ją gauna, neturi nuovokos, kaip ja naudotis. Kiekvienas ko nors nori, Eleina. Ir kai žinai, ko žmogus nori, supranti, kas jis toks ir kaip jį stumdyti.
— Kaip tu pastūmėjai serą Dontosą nunuodyti Džofrį?
Sansa nusprendė, jog tai turėjo padaryti Dontosas.
Mažasis Pirštas nusijuokė.
— Seras Raudonasis Dontosas buvo vaikštantis odmaišis vyno. Jam niekada nebūtų buvę galima patikėti tokios svarbios užduoties. Jis būtų viską sugadinęs arba mane išdavęs. Ne, Dontosui buvo patikėta tik išvesti tave iš pilies… ir pasirūpinti, kad dėvėtum sidabrinį plaukų tinklelį.
Juodieji ametistai…
— Bet… jei ne Dontosas, tuomet — kas? Ar turi ir kitų… figūrų?
— Galėtum apversti Karaliaus Uostą aukštyn kojomis ir nerastum nė vieno vyro su prie širdies išsiuvinėtu strazdu, bet tai nereiškia, kad neturiu draugų. — Petiras nuėjo prie laiptų. — Osveli, ateik čia ir leisk ledi Sansai gerai į tave įsižiūrėti.
Po kelių akimirkų senis atėjo plačiai šypsodamasis ir lankstydamasis.
Sansa suglumusi jį nužvelgė.
— Ką turėčiau pamatyti?
— Pažįsti jį? — paklausė Petiras.
— Ne.
— Įsižiūrėk atidžiau.
Sansa atidžiai nužvelgė raukšlėtą, vėjo nugairintą senio veidą, kumpą nosį, žilus plaukus ir stambias liesas plaštakas. Jo bruožai vis dėlto buvo pažįstami, bet Sansa vis tiek papurtė galvą.
— Ne. Esu tikra, kad prieš lipdama į laivą niekada nebuvau mačiusi Osvelio.
Osvelis plačiai nusišypsojo parodydamas kreivus dantis.
— Ne, bet miledi tikriausiai buvo sutikusi tris mano sūnus.