Tie „trys sūnūs“ ir šypsena pagaliau užvedė ją ant kelio.
— Ketlblekas! — Sansa iš nuostabos išpūtė akis. — Tu — Ketlblekas!
— Taip, miledi, tavo paslaugoms.
— Ji nesitveria džiaugsmu. — Lordas Petiras mostelėjo jam eiti ir toliau valgė granatą, o Osvelis nušlepsėjo laiptais žemyn. — Pasakyk man, Eleina, kas pavojingiau: kai priešas mosuoja tau panosėje durklu ar kai durklas slapta įremtas tau į nugarą ir nematai, kieno ranka jį laiko?
— Slapta įremtas durklas.
— Protinga mergaitė. — Petiras nusišypsojo, o siauros jo lūpos nuo granatų sulčių atrodė ryškiai raudonos. — Kai Kipšas išvaikė jos sargybinius, karalienė liepė serui Lanseliui parūpinti jai samdomų kalavijuočių. Lanselis jai rado Ketlblekus, o tai labai patiko tavo mažajam lordui vyrui, mat tiems vyrukams jis per Broną mokėjo atlygį. — Jis nusijuokė. — Bet tai aš, sužinojęs, kad Bronas ieško kalavijuočių, liepiau Osveliui nuplukdyti savo sūnus į Karaliaus Uostą. Trys slapti durklai, Eleina, ir tobulai nutaikyti.
— Vadinasi, į Džofrio taurę nuodų įpylė vienas iš Ketlblekų?
Sansa prisiminė, kad seras Osmundas visą vakarą buvo šalia karaliaus.
— Ar aš taip sakiau? — Lordas Petiras durklu perpjovė rausvą apelsiną ir vieną jo pusę pasiūlė Sansai. — Tie vyrai per daug sukti, kad galėtų būti tokio sąmokslo dalyviai, o ypač nepatikimas Osmundas, įstojęs į karaliaus sargybą. Mano nuomone, baltas apsiaustas labai pakeičia žmogų. Net tokį vyrą kaip jis. — Lordas Petiras atlošė galvą, paspaudė rausvą apelsiną ir jo sultys ėmė tekėti jam į burną. — Mėgstu sultis, bet man nepatinka limpantys pirštai, — pasiskundė jis, valydamasis rankas. — Švarios rankos, Sansa. Kad ir ką darytum, pasirūpink, kad tavo rankos būtų švarios.
Sansa šaukštu pasėmė truputį sulčių iš savosios apelsino pusės.
— Bet jei tai padarė ne Ketlblekai ir ne Dontosas… Tavęs net nebuvo mieste, o Tirionas irgi negalėjo…
— Nori dar paspėlioti, mieloji?
Ji papurtė galvą.
— Ne…
Petiras šyptelėjo.
— Galiu lažintis, kad tą vakarą kažkas pasakė, kad tavo plaukų tinklelis nusislinkęs, ir jį pataisė.
Sansa delnu užsidengė burną.
— Juk nenori pasakyti, kad… Ji norėjo pasiimti mane drauge į Haigardeną ir ištekinti už savo vaikaičio…
— Švelnaus, pamaldaus, geraširdžio Vilo Tairelio. Būk dėkinga likimui, kad viskas susiklostė kitaip, nes su Vilu būtum numirus iš nuobodulio. Tačiau senė — ne nuoboda, turiu tai pripažinti. Ji baisi sena ragana ir ne tokia silpna, kaip apsimeta. Kai atvykau į Haigardeną derėtis dėl Mardžerės rankos, ji leido savo lordui sūnui pūstis ir girtis, o pati uždavinėjo labai konkrečius klausimus apie Džofrio prigimtį. Žinoma, aš jį kaip įmanydamas gyriau… o mano žmonės lordo Tairelio tarnams pasakojo nerimą keliančias istorijas. Štai taip ir žaidžiamas žaidimas.
Taip pat pakišau mintį, kad seras Loras galėtų apsivilkti baltą apsiaustą. Ne pasiūliau — tai būtų buvę per daug tiesmuka. O mano palydai priklausę žmonės pripasakojo siaubingų istorijų apie tai, kaip minia nužudė serą Prestoną Grynfildą ir išprievartavo ledi Lolisę, taip pat įbruko kelis sidabrinius lordo Tairelio dainių pulkui, kad padainuotų apie Rajamą Redvainą, Serviną Veidrodžių Skydą ir princą Eimoną Drakono riterį. Tinkamose rankose arfa gali būti tokia pat pavojinga kaip ir kalavijas.
Meisas Tairelis buvo įsitikinęs, kad į vedybų sutartį įtraukti sąlygą dėl sero Loro įstojimo į karaliaus sargybą jo paties mintis. Kas būtų galėjęs geriau ginti jo dukterį, jei ne tobulas jos brolis riteris. Be to, jam nuo pečių nuslinko sunki užduotis — rasti žemių ir nuotaką trečiajam sūnui, — mat tai visuomet sunku, o juo labiau, jei kalbame apie serą Lorą.
Šiaip ar taip, ledi Olena neketino leisti Džofui skriausti savo brangiosios mielosios anūkės, bet, kitaip nei jos sūnus, ji suprato, kad, nepaisant gėlių ir gražių drabužių, seras Loras yra toks pat karštakošis kaip ir Džeimis Lanisteris. Sumesk į vieną puodą Džofrį, Mardžerę ir Lorą, ir gausi viską, ko reikia karalžudžio troškiniui. Be to, senė suprato ir dar kai ką. Jos sūnus buvo tvirtai pasiryžęs siekti, kad Mardžerė taptų karaliene, ir tam jam reikėjo karaliaus, bet… nebūtinai Džofrio. Netrukus sulauksime dar vienų vestuvių — palauk ir pamatysi. Mardžerė ištekės už Tomeno. Ji išlaikys savo karališką karūną, nekaltybę, nors nei vienos, nei kitos ne itin geidžia, tačiau argi tai svarbu? Svarbiausia, kad didžioji vakarų sąjunga nežlugs… bent jau kol kas.
Mardžerė ir Tomenas. Sansa nesumetė, ką pasakyti. Ji mėgo ir Mardžerę Tairel, ir jos mažutę irzlią senelę. Ir vėl svajingai pagalvojo apie Haigardeną, apie jo kiemus, muzikantus ir pasiplaukiojimui skirtas baržas Manderyje… Haigardenas buvo puikus, visai ne toks kaip šis niūrus krantas. Čia bent jau esu saugi. Džofris negyvas, daugiau jis manęs nebeskriaus, be to, dabar aš viso labo pavainikė duktė. Eleina Stoun neturi nei vyro, nei pretenzijų ką nors paveldėti. O netrukus čia atvyks ir jos teta. Ilgai trukęs Karaliaus Uosto košmaras baigėsi, jos santuokos parodija — taip pat. Kaip Petiras ir sakė, čia ji galės susikurti naujus namus.
Kol atvyko Lisa, praėjo aštuonios ilgos dienos. Penkias iš jų lijo, o Sansa nuobodžiavo prie židinio šalia seno aklo šuns ir labai nerimavo. Šuo buvo pasiligojęs, be dantų ir negalėjo eiti sargybos kartu su Brajanu, tad daugiausia miegojo, bet, kai Sansa jį patapšnojo, suinkštęs palaižė jai ranką ir po to jiedu beveik susidraugavo. Kai liovėsi lyti, Petiras per pusdienį apėjo su Sansa savo valdas. Kaip ir sakė, jis turėjo daugybę akmenų. Vienoje vietoje jūros bangos pro vėjo išpūstą skylę uoloje šoko net į trisdešimties pėdų aukštį, o kitoje ant riedulio kažkas buvo iškalęs septynkampę naujųjų dievų žvaigždę. Petiras papasakojo, kad riedulys žymi vietą, kurioje kadaise išsilaipino andalai, iš anapus jūros atplaukę iš Pirmųjų Žmonių atimti Slėnio.
Toliau nuo jūros pakrantės, prie pelkėto durpyno, iš akmenų sukrautose trobelėse gyveno keliolika šeimų.
— Mano prasčiokai, — paaiškino Petiras, tačiau jį pažinojo tik senesnieji. Jo žemėse buvo ir atsiskyrėlio urvas, bet… tuščias. — Dabar jis miręs, bet, kai buvau dar berniukas, tėvas nuvedė mane ir jį parodė. Tas vyras buvo nesiprausęs keturiasdešimt metų, tad gali įsivaizduoti, kaip dvokė, tačiau sklido kalbos, kad geba pranašauti. Jis mane truputį pagrabinėjo ir pasakė, jog tapsiu didžiu vyru, o tėvas už tai davė jam odmaišį vyno. — Petiras prunkštelėjo. — Tą patį tėvui būčiau galėjęs pasakyti ir už pusę taurės.
Pagaliau vieną apniukusią vėjuotą popietę į bokštą atbėgo Brajanas su jam iš paskos skuodžiančiais ir skalijančiais šunimis ir pranešė, kad iš pietvakarių artinasi raiteliai.
— Lisa, — tarė lordas Petiras. — Eime, Eleina, jos pasitikti.
Apsivilkę apsiaustus, jiedu išėjo į lauką. Raitelių nebuvo daugiau kaip dvi dešimtys; kaip Lizdo ledi — labai jau kukli palyda. Su ja jojo trys merginos ir keliolika riterių, apsivilkusių šarvinius marškinius ir užsisegusius antkrūtinius. Jos palydoje taip pat buvo septonas ir gražuolis dainius retais ūsiukais ir ilgais gelsvai rusvais plaukais.
Ar ji gali būti mano teta? Ledi Lisa buvo dvejais metais jaunesnė už Sansos motiną, bet atrodė dešimčia metų vyresnė. Vešlūs, tamsiai rudi, garbanoti plaukai siekė jai žemiau juosmens, tačiau po brangiais aksominiais apdarais ir deimantais nusagstytu korsetu jos kūnas buvo pavytęs ir išsipūtęs. Lisos veidas buvo rausvas ir padažytas, krūtys — sunkios, rankos ir kojos — storos. Mažąjį Pirštą ji lenkė ir ūgiu, ir svoriu; sprendžiant iš to, kaip nerangiai nusėdo nuo žirgo, jai trūko grakštumo.