Petiras priklaupė pabučiuoti jai pirštų.
— Mažoji karaliaus taryba liepė man pasipiršti ir laimėti tavo širdį, miledi. Kaip manai, ar galėčiau būti tavo lordas ir vyras?
Ledi Lisa atkišo lūpas, pakėlė lordą Petirą ir pabučiavo į skruostą.
— Ak, gal ir leisčiausi įkalbama. — Ji sukikeno. — Ar atgabenai dovanų mano širdžiai suminkštinti?
— Karaliaus taiką.
— Ak, kas iš tos taikos! Ką dar man atvežei?
— Savo dukterį. — Mažasis Pirštas pamojo Sansai prieiti. — Miledi, leisk tau pristatyti Eleiną Stoun.
Lisa Arin, rodos, nelabai apsidžiaugė ją pamačiusi. Nuleidusi galvą, Sansa padarė gilų reveransą.
— Pavainikė? — išgirdo ji sakant tetą. — Buvai nedoras, Petirai? Kas buvo jos motina?
— Ta moteris mirusi. Tikėjausi išsivežti Eleiną į Lizdą.
— Ką aš ten su ja veiksiu?
— Galėčiau šį tą pasiūlyti, — tarė lordas Petiras. — Bet šią akimirką man įdomiau, ką galėčiau veikti su tavimi, miledi.
Apvaliame rausvame tetos veide atsispindėjęs rūstumas akimirksniu dingo, ir Sansai pasirodė, kad Lisa Arin tuoj pravirks.
— Mielas Petirai, aš tavęs taip pasiilgau, tu nė nežinai — negali žinoti. Jonas Roisas pridarė man tiek nemalonumų, reikalavo, kad kelčiau savo vėliavas ir traukčiau į karą. Kiti taip pat zuja aplink mane, Hanteris, Korbrėjus ir tas siaubingas Nestoras Roisas, — jie visi nori mane vesti ir globoti mano sūnų, bet nė vienas iš tiesų manęs nemyli. Tik tu, Petirai. Taip ilgai apie tave svajojau…
— Ir aš apie tave, miledi. — Jis apglėbė Lisą ir pabučiavo jai kaklą. — Ar greitai galėtume susituokti?
— Tuoj pat, — atsidususi tarė ledi Lisa. — Atsivedžiau savo septoną, dainių ir atsigabenau midaus vestuvių puotai.
— Čia? — Lordui Petirui tai nepatiko. — Mieliau būčiau vedęs tave Lizde, dalyvaujant visiems tavo dvariškiams.
— Trauk velniai tuos dvariškius. Taip ilgai laukiau, kad daugiau negaliu laukti nė sekundės. — Ji apglėbė Petirą. — Šiąnakt noriu miegoti tavo lovoje, mielasis. Noriu, kad pradėtume dar vieną vaiką, broliuką arba mažą mielą sesutę Robertui.
— Ir aš apie tai svajoju, mieloji. Bet iškėlus dideles viešas vestuves, kuriose dalyvautų visas Slėnis, būtų galima daug pasiekti…
— Ne, — treptelėjo koja ledi Lisa. — Geidžiu tavęs dabar, dar šią naktį. Ir turiu tave įspėti, kad po tiek metų tylos ir šnabždesių ketinu šaukti, kai mane mylėsi. Ketinu rėkti taip garsiai, kad mane išgirs ir Lizde!
— Gal galėčiau pamylėti tave dabar, o vesti vėliau?
Ledi Lisa sukikeno kaip mergaitė.
— Ak, Petirai Beilišai, tu toks nedoras… Ne, aš nesutinku, esu Lizdo ledi ir įsakau tau tuoj pat mane vesti!
Petiras gūžtelėjo.
— Kaip miledi įsakys. Kaip visada, prieš tave aš bejėgis.
Nepraėjus nė valandai ir vakaruose leidžiantis saulei, jiedu davė santuokos įžadus stovėdami po žydru dangus skliautu. Po to ant ožių buvo sumeistrauti stalai, pastatyti nediduko titnago bokšto papėdėje ir visi puotavo: valgė putpeles, elnieną ir keptą šernieną užgerdami puikiu nestipriu midumi. Kai sutemos ėmė tirštėti, buvo uždegti deglai. Lisos dainius padainavo „Neištartą priesaiką“, „Mano meilės metus“ ir „Dvi širdys plaka kaip viena“. Keli jaunesni riteriai net pakvietė Sansą šokti. Jos teta taip pat šoko: Petiras apkabinęs ją suko, o jos suknios sijonai sūkuriavo pagauti vėjo. Midus ir vestuvės ledi Lisą gerokai atjaunino. Laikydama savo vyro ranką, ji juokėsi iš visko, o kai tik į jį pažvelgdavo, jos akys, rodos, suspindėdavo.
Kai atėjo laikas gultuvėms, jos riteriai nunešė Lisą į bokšto viršų pakeliui rengdami ir šūkaudami nešvankius juokelius. Tirionas mane nuo to apsaugojo, prisiminė Sansa. Nebūtų buvę taip baisu būti nurengtai dėl vyro, kurį myli, ir draugų, kurie myli abu jaunuosius. Bet būti nurengtai Džofrio… Ją nukrėtė šiurpas.
Su teta atvyko tik trys ledi, tad jos spaudė Sansą, kad padėtų nurengti lordą Petirą ir nuvesti jį prie santuokinio guolio. Jis mielai leidosi vedamas, vis šmaikščiai atsikirsdavo ir neliko damoms skolingas. Kol nuvedė jį į bokštą ir išrengė, moterys jau buvo įraudusios, jų suknių raišteliai atsirišę, kepuraitės nuslinkusios į šoną, o sijonai susijaukę. Bet joms vedant jaunąjį į miegamąją menę, kurioje jo laukė ledi žmona, Mažasis Pirštas tik šyptelėjo Sansai.
Ledi Lisa ir lordas Petiras trečio aukšto miegamajame liko vieni, tačiau bokštas buvo nedidelis… o teta, kaip ir žadėjo, garsiai šaukė. Pradėjo lyti, tad vestuvininkai sugužėjo į menę antrame aukšte ir girdėjo kiekvieną žodį. „Petirai… — dejavo jos teta. — Ak, Petirai, Petirai, mielas Petirai, ai, ai, ai… Čia, Petirai, čia. Čia tavo vieta.“ Ledi Lisos dainius užtraukė nešvankią „Miledi vakarienės“ versiją, tačiau net jo dainavimas ir grojimas neužgožė Lisos šauksmų. „Pradėk man vaiką, Petirai! — plyšojo ji. — Pradėk man dar vieną mielą kūdikį! Ak, Petirai, mano brangusis, mano brangusis PEEETIRAI!“ Paskutinis jos klyksmas buvo toks garsus, kad ėmė loti šunys, o dvi tetos ledi vos tramdė juoką.
Sansa nulipo laiptais ir išėjo į tamsos gaubiamą kiemą. Ant puotos likučių dulksnojo lietus, bet oras buvo švarus ir gaivus. Ji vėl prisiminė jųdviejų su Tirionu vestuvių vakarą. „Tamsoje aš — Gėlių riteris, — tada pasakė jis. — Galėčiau būti tau geras.“ Bet tai buvo tik dar vienas Lanisterio melas. „Žinai, šuo užuodžia melą, — kartą tarė jai Skalikas. Jai ausyse vėl nuskambėjo šiurkštus jo balsas. — Apsidairyk ir gerai apsiuostyk. Jie visi melagiai ir visi meluoja geriau už tave.“ Ir Sansa ėmė svarstyti, koks likimas ištiko Sandorą Kligeiną. Ar jis žino, kad Džofris nužudytas? Ar jam tai rūpi? Šiaip ar taip, daug metų jis buvo prisiekęs princo skydas.
Sansa ilgai vaikštinėjo lauke. Kai pagaliau, sušlapusi ir sužvarbusi, nuėjo į savo lovą, tamsoje skendinčioje menėje žioravo vien blyški židinyje degančių durpių liepsna. Viršuje buvo tylu. Jaunasis dainius sėdėjo kampe, tyliai niūniuodamas. Viena iš tetos tarnaičių lordo Petiro krėsle bučiavosi su riteriu, — jųdviejų rankos stropiai dirbo pakištos po vienas kito drabužiais. Keli vyrai girti miegojo, o vienas išvietėje garsiai lupo ožius. Nedidukėje savo nišoje po laiptais Sansa rado aklą seną Brajano šunį ir atsigulė šalia. Šis prabudo ir lyžtelėjo jai veidą. „Vargšas senas šuo“, — tarė ji ir pakedeno jam kailį.
— Eleina… — Prie jos stovėjo tetos dainius. — Mieloji Eleina. Aš Mariljonas. Mačiau tave, grįžtančią iš lietaus. Naktis šalta ir drėgna. Leisk man tave sušildyti.
Senas šuo pakėlė galvą ir suurzgė, bet dainius tvojo jam per ausį ir šis inkšdamas nuslinko.
— Mariljonai… — suglumusi tarė Sansa. — Tu… mielas, kad apie mane galvoji, bet… prašau, atleisk man. Aš labai pavargusi.
— Ir labai graži. Mintyse visą vakarą kūriau tau dainas. Trumpą dainelę tavo akims, baladę tavo lūpoms, duetą krūtims. Tačiau aš jų nedainuosiu. Tai menkos dainelės, nevertos tokio grožio. — Jis atsisėdo ant Sansos lovos ir uždėjo ranką jai ant kojos. — Verčiau leisk man dainuoti tau savo kūnu.
Ji užuodė jam iš burnos sklindantį kvapą.
— Tu girtas.
— Niekada nebūnu girtas. Nuo midaus aš tik pralinksmėju. Aš visas virpu iš geidulio. — Jo ranka slystelėjo jai šlaunimi. — Tu taip pat.