— Patrauk ranką. Užsimiršai.
— Pasigailėk manęs. Valandų valandas dainavau meilės dainas. Man užvirė kraujas. O tavasis, aš žinau… pavainikės — pačios geismingiausios. Ar tu jau sudrėkusi?
— Aš dar nekalta, — ėmė gintis Sansa.
— Šit kaip? Ak, Eleina, Eleina, gražuole mano, padovanok man savo nekaltybę. Dėkosi dievams, kad tai padarei. Pasirūpinsiu, kad dainuotum garsiau už ledi Lisą.
Išsigandusi Sansa pasitraukė toliau nuo jo.
— Jei neduosi man ramybės, mano te… mano tėvas tave pakars. Lordas Petiras.
— Mažasis Pirštas? — Vaikinas nusijuokė. — Ledi Lisa mane labai myli, o lordas Robertas taip pat labai mėgsta. Jei tavo tėvas mane nuskriaus, sužlugdysiu jį dainos žodžiais. — Jis uždėjo ranką Sansai ant krūties ir spustelėjo. — Nuvilkime tau tuos šlapius drabužius. Juk žinau: nenori, kad juos nuplėščiau. Nagi, mieloji, atverk širdį…
Staiga Sansa išgirdo į odą brūkštelint plieną.
— Dainiau, — nuskambėjo šiurkštus balsas, — jei dar nori dainuoti, geriau eik.
Nišoje tvyrojo prieblanda, bet ji pamatė žybtelint ašmenis.
Tai nepraslydo pro akis ir dainiui.
— Susirask kitą moterį…
Durklas vėl žybtelėjo, ir dainius suriko:
— Tu man įdūrei!
— Jei neisi sau, bus dar blogiau.
Ir Mariljonas dingo. O kitas vyras liko stovėti tamsoje palinkęs prie Sansos.
— Lordas Petiras liepė tave saugoti.
Ji suprato, jog tai — Lotoro Bruno balsas. Ne Skaliko, ne, kaip jis galėtų būti Skaliko? Žinoma, tai Lotoro balsas…
Tą naktį Sansa beveik nesudėjo akių, bet vartėsi ir blaškėsi, lyg būtų likusi „Juodojo karaliaus“ denyje. Ji sapnavo mirštantį Džofrį, bet kai šis ėmė nagais draskyti sau kaklą ir per pirštus ėmė srūti kraujas, ji be jokios baimės pamatė, kad tai jos brolis, Robas. Taip pat sapnavo ir pirmą naktį po savo vestuvių, ir Tiriono akis, ryte ryjančias ją nusirengiančią. Tik jis buvo didesnis nei Tirionas kada nors galėjo būti, o kai įlipo į lovą, randuota buvo tik viena jo veido pusė. „Noriu, kad man padainuotum“, — sušvokštė jis. Sansa pakirdo ir rado šalia seną aklą šunį.
— Gaila, kad tu ne Ledi, — tarė ji.
Rytą Grisela, nešina padėklu, užlipo į miegamąjį patiekti lordui ir ledi pusryčių duonos su sviestu, medumi, vaisiais ir grietinėle. Grįžusi pranešė, kad jaunavedžiai kviečia ateiti Eleiną. Sansa dar jautėsi mieguista. Jai prireikė kelių akimirkų prisiminti, kad Eleina — tai ji.
Ledi Lisa tebegulėjo lovoje, o lordas Petiras buvo atsikėlęs ir apsirengęs.
— Teta nori su tavimi pasikalbėti, — tarė jis Sansai audamasis batą. — Pasakiau jai, kas iš tiesų esi.
Tebūna dievai geri.
— Ačiū… Dėkoju tau, milorde.
Petiras apsiavė kitą batą.
— Jau pabuvau namuose tiek, kad ilgiau negaliu tverti. Šiandien popiet išvyksime į Lizdą.
Jis pabučiavo savo ledi žmoną, nulaižė ant jos lūpų pakibusį lašelį medaus ir patraukė prie laiptų.
Sansa stovėjo lovos kojūgalyje, o teta valgė kriaušę ir atidžiai žiūrėjo į dukterėčią.
— Dabar matau, — padėjusi graužtuką tarė ji. — Tu labai panaši į Ketliną.
— Malonu girdėti.
— Norėjau ne pamaloninti. Tiesą sakant, tu net per daug panaši į Ketliną. Turime kažką daryti. Manau, prieš parsivežant tave į Lizdą, reikia patamsinti tau plaukus.
Patamsinti plaukus?
— Jei nori, teta Lisa…
— Negali manęs taip vadinti. Žinia, kad esi čia, neturi pasiekti Karaliaus Uosto. Neketinu kelti pavojaus savo sūnui. — Ji krimstelėjo medaus korio kraštą. — Pasirūpinau, kad Slėnis kare nedalyvautų. Sulaukėme gausaus derliaus, mus saugo kalnai, o Lizdas — neprieinamas. Ir vis dėlto būtų neprotinga užsitraukti lordo Taivino rūstybę. — Lisa padėjo korį ir nusilaižė nuo pirštų medų. — Petiras sako, kad ištekėjai už Tiriono Lanisterio. To niekšingo neūžaugos.
— Jie mane privertė. Aš tos santuokos nenorėjau.
— Ir aš nenorėjau tekėti, — pasakė teta. — Jonas Arinas buvo aukštas, bet senas. Matydama mane dabar taip nepagalvotum, bet per savo vestuves atrodžiau tokia graži, kad mano motina nė iš tolo man neprilygo. Bet Jonas troško tik mano tėvo kalavijų, kad šie padėtų brangiems jo sūnums. Man reikėjo atsisakyti tekėti už Jono, bet jis buvo toks senas, tad argi galėjo ilgai gyventi? Negaliu pakęsti vyrų, kuriems iš burnos sklinda blogas kvapas. Petiro kvapas visuomet gaivus… žinai, jis buvo pirmas vyras, kurį pabučiavau. Mano tėvas sakė, kad jis pernelyg žemos kilmės, bet aš žinojau, kaip aukštai jis kils. Norėdamas man įsiteikti, Jonas pavedė jam Kirų mieste rinkti muito mokesčius, o kai Petiras padidino įplaukas dešimt kartų, mano lordas vyras pamatė, koks jis protingas, ir patikėjo jam kitas užduotis, net išsiuntė į Karaliaus Uostą, kad ten taptų iždininku. Man buvo labai sunku kasdien jį matyti ir vis dar būti to šalto senio žmona. Miegamajame Jonas atlikdavo pareigą, bet negalėjo nei suteikti man malonumo, nei pradėti vaikų. Jo sėkla buvo sena ir silpna. Visi mano kūdikiai, išskyrus Robertą, mirė — trys mergaitės ir du berniukai. Visi mano mieli kūdikėliai mirė, o tas senis su nemaloniu kvapu iš burnos ir toliau juos vis pradėdavo. Tad, kaip matai, ir aš kentėjau. — Ledi Lisa šniurkštelėjo. — Ar žinai, kad vargšė tavo mama mirusi?
— Tirionas man pasakė, — linktelėjo Sansa. — Jis pasakojo, kad Frėjai nužudė ją ir Robą Dvyniuose.
Staiga ledi Lisos akyse sužibo ašaros.
— Dabar likome tik mes, moterys, tu ir aš. Bijai, vaikeli? Būk narsi. Niekada neatstumčiau Ketės dukters. Mudvi sieja kraujo ryšys. — Ji pamojo Sansai prieiti. — Gali pabučiuoti man į skruostą, Eleina.
Ji klusniai priėjo ir atsiklaupė prie lovos. Teta iš tolo maloniai kvepėjo, tačiau kvepalus permušė rūgštaus pieno kvapas. Jos skruostas buvo dažų ir pudros skonio.
Sansai traukiantis, ledi Lisa sučiupo ją už riešo.
— O dabar pasakyk man, — griežtai tarė ji, — ar laukiesi? Klok tiesą, jei meluosi, iš karto suprasiu.
— Ne, — atsakė ji, priblokšta tokio klausimo.
— Bet esi jau kraujavusi moteris, ar ne?
— Taip. — Sansa suprato, kad tiesos apie kraujavimą Lizde ilgai nuslėpti nepavyks. — Tirionas ne… Jis taip ir… — Ji pajuto, kad jai rausta skruostai. — Aš vis dar nekalta.
— Ar neūžauga nepajėgus?
— Ne. Jis tiesiog… Jis buvo… — Kilnus? Taip pasakyti Sansa negalėjo, tik ne čia ir ne tetai, kuri jo taip nekentė. — Jis… turėjo kekšių, miledi. Bent jau man taip sakė.
— Kekšių… — Lisa paleido jai riešą. — Aišku, kad turėjo. Argi kokia nors moteris gulsis į lovą su tokiu padaru, jei negaus už tai aukso? Reikėjo nužudyti Kipšą, kai buvo mano galioje, bet jis mane pergudravo. Jis niekšiškas ir suktas. Jo samdytas kalavijuotis nužudė mano gerąjį serą Vardį Egeną. Sakiau Ketlinai, kad jo čia nevežtų. Be to, ji pasiėmė ir mūsų dėdę. Pasielgė negražiai. Juodoji Žuvis buvo mano Vartų riteris ir, kai jis mus paliko, kalnų gentys ėmė darytis vis įžūlesnės. Bet Petiras netrukus viską sutvarkys. Paskirsiu jį lordu Slėnio sergėtoju. — Sansos teta pagaliau gana šiltai nusišypsojo. — Gal jis ir neatrodo toks aukštas ir stiprus kaip kiti, bet yra vertas daugiau, nei jie visi kartu sudėti. Pasitikėk juo ir daryk, ką liepia.
— Gerai, teta… miledi.