Ledi Lisa, rodos, liko patenkinta.
— Pažinojau tą berniuką, Džofrį. Jis žiauriai pravardžiuodavo mano Robertą, o kartą kirto jam mediniu kalaviju. Vyras pasakytų, kad nuodyti — negarbinga, bet moteris garbę supranta kitaip. Motina sukūrė mus saugoti savo vaikų ir negarbę užsitraukiame tik tuomet, kai mums nepavyksta to padaryti. Kai turėsi vaiką, suprasi.
— Vaiką? — suglumusi tarstelėjo Sansa.
Lisa atsainiai mostelėjo.
— Dar daug metų jo nesusilauksi. Tu per jauna būti motina. Tačiau vieną dieną norėsi vaikų. Taip pat norėsi ištekėti.
— Aš… aš jau ištekėjusi, miledi.
— Taip, bet netrukus būsi našlė. Džiaukis, kad Kipšui labiau patiko kekšės. Mano sūnui nederėtų imti to, kas atliko nuo neūžaugos, bet jei jis tavęs taip ir nepalietė… Kaip tau patiktų ištekėti už savo pusbrolio, lordo Roberto?
Šis klausimas privertė Sansą suklusti. Apie Robertą Ariną ji žinojo tik tiek, kad jis dar mažas ir ligotas berniukas. Ji nori, kad sūnus vestų ne mane, o mano palikimą. Niekas niekada neves manęs iš meilės. Vis dėlto dabar meluoti jai buvo lengva.
— Nekantrauju… su juo susipažinti, miledi. Tačiau jis dar visai vaikas, tiesa?
— Jam aštuoneri. Ir jis nelabai stiprios sveikatos. Bet toks geras berniukas, toks linksmas ir protingas. Jis bus didis vyras, Eleina. „Sėkla stipri“, — mirdamas pasakė mano lordas vyras. Tai buvo paskutiniai jo žodžiai. Kai gulime mirties patale, dievai kartais leidžia mums žvilgtelėti į ateitį. Nematau priežasties, dėl kurios negalėtum tekėti, kai tik sužinosime, kad tavo vyras Lanisteris negyvas. Žinoma, vestuvės bus slaptos. Neįmanoma, kad Lizdo lordas vestų pavainikę, tai būtų visiškai nederama. Kai Kipšo galva nusiris, iš Karaliaus Uosto varnai turėtų atnešti mums tą žinią. Kitą dieną judu su Robertu galėsite susituokti, argi ne džiugu? Jam bus tik į naudą turėti draugiją. Kai pirmą kartą grįžome į Lizdą, jis žaisdavo su Vardžio Egeno berniuku ir mano ūkvedžio sūnumis, bet jie buvo pernelyg grubūs ir neturėjau kitos išeities, tik juos išsiųsti. Ar gerai moki skaityti, Eleina?
— Septonė Mordeina buvo tokia maloni ir sakydavo, kad moku.
— Roberto silpnos akys, tačiau jis mėgsta, kad jam kas nors skaitytų, — atskleidė ledi Lisa. — Labiausiai jam patinka istorijos apie gyvūnus. Ar žinai dainelę apie lape persirengusį viščiuką? Nuolat Robertui ją dainuoju, o jam niekada nenusibosta. Be to, jis mėgsta žaisti varlytes ir „Pasuk kalaviją ir įženk į mano pilį“, tik visuomet turi leisti jam laimėti. Juk tai suprantama, tiesa? Šiaip ar taip, jis Lizdo lordas, niekada neturėtum to pamiršti. Tu kilminga ir Vinterfelo Starkai visuomet buvo išdidūs, bet Vinterfelas žlugo ir dabar tu tiesiog elgeta, tad nebūk išdidi. Dabar, kai tavo padėtis tokia, tau labiau tiktų dėkingumas. Taip. Ir klusnumas. Mano sūnus gaus dėkingą ir klusnią žmoną.
Jonas
Dieną naktį pokšėjo kirviai.
Jonas neprisiminė, kada pastarąjį kartą miegojo. Vos užsimerkdavo, prieš akis iškildavo mūšio vaizdai; pabudęs traukdavo į mūšį. Net Karaliaus bokšte jis girdėjo nepaliaujamą medį kapojančių bronzinių, titnaginių ir geležinių kirvių dunksėjimą, o kai mėgindavo atsipūsti sušilti skirtoje pašiūrėje ant Sienos viršaus, tas pokšėjimas atrodė dar garsesnis. Mensas paleido į darbą ir kūjus, ir ilguosius pjūklus kauliniais ir titnaginiais dantimis. Kartą, kai Jonas visiškai nusivaręs nuo kojų snūduriavo, Vaiduoklių miške kažkas garsiai sutraškėjo ir, apsuptas purvo ir spyglių debesies, nuvirto didžiulis sargmedis.
Kai pas jį atėjo Ouvenas, jis jau nemiegojo, tik neramiai vartydamasis gulėjo po kailių krūva ant sušilti skirtos pašiūrės grindų.
— Lorde Snou, — kreipėsi Ouvenas, purtydamas jį už peties, — jau švinta.
Jis padavė Jonui ranką ir padėjo atsistoti. Kiti kovotojai taip pat jau kėlėsi, stumdėsi ankštoje pašiūrėje, avėsi batus, segėsi kardasaičius. Niekas nepratarė nė žodžio. Kalbėti visi buvo pernelyg pavargę. Pastarosiomis dienomis tik keli iš jų buvo palikę Sieną. Mat nusileisti ir vėl pakilti narvu užtrukdavo per daug laiko. Juodojoje pilyje liko tik meisteris Eimonas, seras Vintonas Stautas ir keli broliai, per seni arba pernelyg paliegę kovoti.
— Sapnavau, kad atjojo karalius, — laimingas tarė Ouvenas. — Meisteris Eimonas pasiuntė varną, ir karalius Robertas atvyko su visa savo kariuomene. Sapne mačiau jo auksines vėliavas.
Jonas prisivertė nusišypsoti.
— Gerai būtų jį čia pamatyti, Ouvenai.
Nekreipdamas dėmesio į koją diegiantį skausmą, jis užsimetė ant pečių juodą kailinį apsiaustą, pasiėmė ramentą ir nuklibikščiavo ant Sienos sutikti dar vienos dienos.
Šalto vėjo gūsis lediniais pirštais perbraukė ilgus rudus jo plaukus. Už pusmylės į šiaurę įsikūrusiose tyržmogių stovyklose buvo matyti sujudimas, jose degantys laužai rūko ir dūmų pirštai draskė blyškų, aušros vos paliestą dangų. Pamiškėje jie pasistatė palapines iš odų ir kailių ir net susirentė ilgąją menę iš šakų ir rąstų. Rytiniam pakrašty buvo išrikiuoti arkliai, vakariniam — mamutai, o žmonės maišėsi visur: galando kalavijus, movė negrabiai padirbdintų iečių antgalius, vilkosi odinius, kaulinius ir raginius šarvus. Jonas žinojo, kad kiekvienam vyrui, kurį matė, teko dar dvi dešimtys miške besislepiančių karių. Krūmynai jiems buvo tarsi užuoglauda nuo gamtos stichijos ir slėpė juos nuo nekenčiamų varnų akių.
Jų šauliai palengva jau slinko į priekį, stumdami savo skydus ant ratų.
— Štai ir mūsų pusryčių strėlės, — kaip ir kiekvieną rytą, linksmai tarė Pipas.
Gerai, kad jis dar gali pasišaipyti, dingtelėjo Jonui. Juk kažkas turi juokauti. Prieš tris dienas viena iš tų pusryčių strėlių įsmigo Raudonajam Eilinui iš Rouzvudo į koją. Pavojingai persisvėręs per Sieną, jos papėdėje dar galėjai matyti jo kūną. Jonas nejučia pagalvojo, jog geriau tegul broliai juokiasi iš Pipo pokšto, nei nuliūdę mąsto apie Eilino lavoną.
Tyržmogių skydai buvo mediniai ir, pakreipti įkypai, tokio platumo, kad už jų galėtų pasislėpti penki ar bent jau trys laisvosios tautos vyrai. Šauliai juos suglausdavo, tada pasislėpę už jų atsiklaupdavo ir per medyje padarytas išpjovas leisdavo strėles. Kai tyržmogiai išrideno juos pirmą kartą, Jonas liepė šaudyti degančias strėles ir kelis skydus padegė, bet tada Mensas liepė uždengti juos žaliomis odomis. Dabar liepsnojančios strėlės nebegalėjo jų padegti. Broliai net ėmė lažintis, kiek strėlių surinks šiaudiniai sargybiniai, kol baigsis priešo apšaudymas. Kol kas pirmavo Paniurėlis Edas, surinkęs keturias, bet Otelas Jarvikas, Tumberjonas ir Vatas iš Ilgojo Ežero turėjo po tris. Būtent Pipas ir pradėjo vadinti kaliauses žuvusių brolių vardais.
— Tuomet atrodo, kad mūsų daugiau, — pasakė jis.
— Mūsų daugiau su strėlėmis pilvuose, — paprieštaravo Grenas, bet toks poelgis, rodos, brolius padrąsino, tad Jonas leido vadinti kaliauses žuvusiųjų vardais ir lažintis.
Ant Sienos krašto, remdamasi trimis išstypusiomis kojomis, stovėjo įmantri žalvarinė myrietiška akis. Kadaise, kol jam nepablogėjo regėjimas, meisteris Eimonas per ją stebėdavo žvaigždes. Jonas nukreipė vamzdį žemyn pasižiūrėti į priešus. Net ir iš taip toli aiškiai išsiskyrė didžiulė balta Menso Plėšiko palapinė, pasiūta iš baltųjų lokių kailių. Myro lęšiai taip priartino tyržmogius, kad Jonas galėjo atpažinti jų veidus. Tą rytą Menso jis nepamatė, bet jo moteris, vardu Dala, lauke kurstė laužą, o jos sesuo Vala prie palapinės melžė ožką. Dala atrodė tokia išsipūtusi, jog, rodės, tikras stebuklas, kad ji dar pajuda. Netrukus gimdys, pagalvojo Jonas. Jis pasuko akį į rytus ir tarp palapinių bei medžių klaidžiojo tol, kol rado vėžlį. Jis taip pat netrukus pajudės. Per naktį vienam iš kritusių mamutų tyržmogiai nudyrė kailį ir neišdirbtą kruviną odą užmetė ant vėžlio viršaus, kurį jau dengė avikailiai. Vėžlio viršus buvo apvalainas, jis stovėjo ant aštuonių didžiulių ratų, o po kailiais ir odomis buvo tvirtas medinis rėmas. Kai tyržmogiai ėmė jį kalti, Šilkiniui pasirodė, kad jie stato laivą. Jis ne kažin kiek apsiriko. Vėžlys buvo tarsi apverstas laivo korpusas su atviru priekiu ir galu; ilgoji menė ant ratų.