— Jis jau baigtas, ar ne? — paklausė Grenas.
— Beveik. — Jonas nusuko akį į šoną. — Greičiausiai šiandien jis atslinks. Ar pripildei statines?
— Visas iki vienos. Per naktį jos visiškai sušalo, Pipas patikrino.
Grenas, kadaise buvęs stambus, nerangus vaikinas įraudusiu sprandu, su kuriuo Jonas iš pradžių susidraugavo, dabar labai pasikeitė. Jis pusę pėdos paaugo, jo krūtinė ir pečiai paplatėjo, be to, nuo tos dienos, kai jie paliko Pirmųjų Žmonių Kumštį, jis nesikirpo plaukų ir nesiskuto barzdos. Grenas atrodė didelis ir gauruotas kaip Tauras, — taip per pratybas jį ir praminė seras Aliseris Tornas. Tačiau dabar Grenas buvo pavargęs. Išklausęs Jono, jis linktelėjo.
— Visą naktį girdėjau pokšint kirvius. Per tą dunksėjimą negalėjau miegoti.
— Tada eik nusnūsti dabar.
— Man nereikia…
— Reikia. Noriu, kad pailsėtum. Eik, tikrai neleisiu tau pramiegoti mūšio. — Jonas prisivertė nusišypsoti. — Tu vienintelis gali išjudinti tas prakeiktas statines.
Grenas murmėdamas nuėjo, o jis vėl palinko prie akies ir ėmė žvalgyti tyržmogių stovyklą. Kartkartėmis jam virš galvos praskriedavo strėlė, bet į jas Jonas jau buvo įpratęs nekreipti dėmesio. Atstumas buvo didelis, kampas netinkamas, o tikimybė, kad į tave pataikys, visai menka. Stovykloje jis taip ir nerado Menso Plėšiko, bet prie vėžlio pamatė Tormundą Milžino Prakeiksmą ir du jo sūnus. Jiedu plūkėsi su mamuto oda, o Tormundas graužė keptą ožkos kulšį ir garsiai nurodinėjo. Kitoje vietoje Jonas rado tyržmogių várgą Varamirą Šešiaodį, einantį tarp medžių su šešėlių kate iš paskos.
Išgirdęs sukamųjų grandinių barškėjimą ir atidaromų geležinių narvo durų girgždesį Jonas suprato, kad, kaip ir kiekvieną rytą, Hobas atnešė pusryčius. Pamatęs Menso vėžlį jis visai prarado apetitą. Aliejus jiems beveik baigėsi, o paskutinę statinę deguto broliai nurideno nuo Sienos prieš dvi dienas. Netrukus jiems baigsis ir strėlės, o drožėjų, kurie papildytų atsargas, nebuvo. Tačiau užvakar naktį iš vakarų juos pasiekė sero Denio Molisterio paleistas varnas. Rodos, Bouvenas Maršas nubloškė tyržmogius iki pat Šešėlių bokšto, o paskui nusivijo dar toliau, į tamsoje skendinčią Sangrūdą. Ant Kaukolių tilto jis sutiko Verksnį su trimis šimtais tyržmogių ir laimėjo kruviną mūšį. Tačiau ši pergalė brangiai kainavo. Žuvo per šimtą brolių, tarp jų — seras Endrius Tartas ir seras Aladeilas Vinčas. Senasis Granatas buvo parneštas į Šešėlių bokštą sunkiai sužeistas. Juo rūpinosi meisteris Mulinas, bet, kol jis pasveiks ir galės grįžti į Juodąją pilį, turėjo praeiti nemažai laiko.
Perskaitęs šią žinią, Jonas išsiuntė Zėją į Kurmių miestą davęs jai geriausią žirgą, kad maldautų miestelėnus padėti ginti Sienos. Bet ji taip ir negrįžo. Kai paskui ją Jonas pasiuntė Malį, šis parjojęs pranešė, jog visas miestelis tuščias, net ir viešnamiai. Greičiausiai Zėja nusekė paskui juos tiesiai į pietus Karališkuoju keliu. Gal mums visiems reikėtų taip pasielgti? — niūriai pagalvojo Jonas.
Jis prisivertė pavalgyti, nesvarbu, kad nejautė alkio. Jau ir taip buvo blogai, kad neišsimiegojo, tad dar ir nevalgęs tikrai nebūtų pavilkęs kojų. Be to, šie pusryčiai gali būti paskutiniai. Mums visiems tai gali būti paskutinis valgis. Tad Jonas buvo prisikimšęs pilvą duonos, kumpio, svogūnų ir sūrio, kai išgirdo Arklį šaukiant: „ATSLENKA!“
Niekam nereikėjo klausti, kas atslenka. O Jonui nereikėjo nė Myro akies matyti, kaip jis slenka tarp palapinių ir medžių.
— Iš tiesų jis visai neatrodo kaip vėžlys, — įvertino Šilkinis. — Vėžliai neturi kailio.
— Dauguma iš jų neturi ir ratų, — tarė Pipas.
— Pūsk karo ragą, — įsakė Jonas, ir Kegsas du kartus ilgai papūtė, kad prikeltų Greną ir kitus vyrus, kurie per naktį budėjo, o dabar miegojo.
Tyržmogiams puolant Sienai reikėjo kiekvieno brolio. Dievai mato, mūsų čia tik saujelė. Jonas pažvelgė į Pipą, Kegsą ir Šilkinį, į Arklį ir Ouveną Kvailelį, į Timą Vingraliežuvį, į Malį, Batą Be Poros ir visus kitus ir pamėgino įsivaizduoti juos, sustojusius petys į petį, išsitraukusius kalavijus, speigo kaustomoje tunelio tamsoje mėginančius atsilaikyti prieš šimtą klykiančių tyržmogių ir apsaugotus tik vienų grotų. Štai kas jų laukė, nebent jiems pavyktų sustabdyti vėžlį ir neleisti pralaužti vartų.
— Jis didelis, — pasakė Arklys.
Pipas sučepsėjo.
— Pagalvok, kiek sriubos iš jo išvirtume.
Juokas buvo nevykęs. Net Pipo balsas buvo persmelktas nuovargio. Jis atrodo leisgyvis, tarė sau Jonas, bet mes visi tokie. Užusienio karalius turėjo tiek daug vyrų, kad kaskart galėjo leisti pulti vis kitus, o kiekvieną antpuolį turėjo sutikti vis ta pati saujelė brolių ir tai palengva juos nualino.
Jonas žinojo, kad po medžiu ir oda pasislėpę vyrai stumia vėžlį iš visų jėgų, darbuojasi įrėmę pečius, iš paskutiniųjų stengiasi, kad ratai suktųsi, bet, kai tik vėžlys pasieks vartus, jie numes virves ir paims į rankas kirvius. Bent jau savo mamutų Mensas šiandien nepaleido. Jonas tuo džiaugėsi. Siaubinga jų jėga šturmuoti Sienos nepadėjo, o dėl didumo jie buvo tiesiog lengvi taikiniai. Paskutinis gaištantis mamutas kamavosi pusantros paros ir klausytis jo graudaus trimitavimo buvo baisu.
Vėžlys lėtai slinko per akmenis, kelmus ir krūmokšnius. Per ankstesnį puolimą laisvoji tauta prarado per šimtą karių. Dauguma jų tysojo ten, kur žuvo. Per pertraukas lavonus aptūpdavo varnai, bet dabar paukščiai krankdami spruko šalin. Varnams, kaip ir Jonui, vėžlys nepatiko.
Jonas žinojo, kad Šilkinis, Arklys ir kiti nenuleidžia nuo jo akių ir laukia įsakymų. O jis buvo toks pavargęs, kad nesumojo, ko griebtis. Siena mano, priminė jis sau.
— Ouvenai, Arkly, prie katapultų. Kegsai, judu su Batu Be Poros — prie svaidyklių. Visi kiti paruoškite lankus. Užsidekite strėles. Pažiūrėkime, ar nepavyks jo padegti.
Jonas suprato, jog tai tikriausiai bergždžias mėginimas, bet tai buvo geriau nei stovėti nuleidus rankas.
Į gremėzdišką ir lėtai slenkantį vėžlį pataikyti buvo lengva ir lankininkai bei arbaletininkai netruko jį paversti šliaužiančiu mediniu ežiu, tačiau… drėgnos gyvulių odos jį saugojo ne prasčiau už medinius skydus ir liepsnojančios strėlės užgesdavo vos įsmigusios. Jonas tyliai nusikeikė.
— Svaidyklės, — davė komandą jis, — katapultos!
Svaidyklių sviesti užtaisai giliai įduobė kailius, bet žalos padarė ne daugiau už strėles. Akmenys atšoko nuo vėžlio viršaus, storuose kailių sluoksniuose palikę įdubas. Iš katapultos paleistas akmuo gal būtų vėžlį sulaužęs, bet viena katapulta tebebuvo sulūžusi, o tą vietą, į kurią akmenis svaidė kita, tyržmogiai stropiai aplenkė.
— Jonai, jis vis dar šliaužia, — tarė Ouvenas Kvailelis.
Jis ir pats tai matė. Colis po colio, jardas po jardo vėžlys artėjo riedėdamas, dardėdamas, supdamasis ir įveikė ruožą, kuriame buvo pasiekiamas brolių ginklų. Kai tyržmogiai pristums jį prie Sienos, vėžlys taps puikia priedanga ir jie kirviais galės kapoti paskubomis sutaisytus išorinius vartus. Patekę į vidų, jie per kelias valandas išvalys nuolaužas iš ledo tunelio, o tuomet niekas negalės jų sustabdyti, tik dveji geležiniai vartai, keli į kaulą sušalę lavonai ir broliai, kuriuos Jonas pasiųs ginti įėjimo, kovoti ir mirti tamsoje.