Jonui iš kairės dunkstelėjo katapulta ir švystelėjo į orą šūsnį akmenų. Jie tėškėsi į vėžlio viršų nelyginant kruša ir, nepadarę jokios žalos, atšoko. Už skydų užsiglaudę tyržmogių šauliai tebelaidė strėles. Viena pataikė šiaudiniam broliui į veidą ir Pipas tarė:
— Ketvirta Vatui iš Ilgojo Ežero! Lygiosios!
Tačiau kita strėlė prašvilpė jam pro pat ausį.
— Fui! — šūktelėjo Pipas. — Aš turnyre nedalyvauju!
— Odos neužsidegs, — pasakė Jonas veikiau sau nei kitiems broliams. Vienintelė jiems likusi viltis buvo pamėginti sutriuškinti vėžlį, kai jis pasieks Sieną. Tam jiems reikėjo riedulių. Kad ir koks tvirtas buvo vėžlys, didžiulis uolos gabalas, tėškęsis į jį iš septynių šimtų pėdų aukščio, turėjo padaryti žalos. — Grenai, Ouvenai, Kegsai, laikas.
Palei sušilti skirtą pašiūrę stovėjo tuzinas į eilę išrikiuotų tvirtų ąžuolinių statinių. Jos buvo pripildytos susmulkintų akmenų; žvirgždo, kuriuo juodieji broliai paprastai išpildavo takus, kad saugiau galėtų vaikščioti Sienos viršumi. Vakar, pamatęs laisvąją tautą dengiant vėžlį odomis, Jonas liepė Grenui pripilti pilnas statines vandens. Vanduo persismelkė per susmulkintus akmenis, o naktį viskas sušalo į kaulą. Tai buvo į riedulį panašiausias daiktas, kokį tik jie galėjo sugalvoti.
— Kam viską šaldyti? — paklausė jo Grenas. — Kodėl negalime nuridenti tokių statinių, kokios dabar yra?
Jonas jam paaiškino:
— Jei krisdamos statinės atsitrenks į Sieną, jos subyrės ir palaidas žvirgždas plačiai pažirs. Mes juk nenorime pavaišinti tų kalės vaikų akmenukų kruša.
Jiedu su Grenu petimi įsirėmė į vieną statinę, o Kegsas su Ouvenu ėmėsi kitos. Kartu broliai jas išjudino ir atplėšė dugnus nuo sušalusio ledo.
— Gyvatė, sveria visą toną, — pasiskundė Grenas.
— Apversk ją ir ridenk, — liepė Jonas. — Tik atsargiai: jei užsiritinsi ant pėdos, ir tau nutiks tas pats, kas nutiko Batui Be Poros.
Kai statinė parvirto ant šono, Jonas čiupo deglą ir pamosavo juo pirmyn atgal virš Sienos paviršiaus, — tik tiek, kad truputį aptirpintų ledą. Per susidariusį vandens sluoksnelį statinė ritosi gerokai lengviau. Net per daug lengvai; broliai jos vos neprarado. Bet galų gale, sukibę visi keturi, jie nurideno savo riedulį prie bedugnės krašto ir vėl pastatė.
Kai Pipas riktelėjo: „Vėžlys prie mūsų durų!“, jie virš vartų buvo spėję sustatyti keturias dideles ąžuolines statines. Jonas įsirėmė sužeistąja koja ir pasilenkė apsižvalgyti. Laikinas tvoras… Maršui reikėjo pastatyti laikinas tvoras. Jiems reikėjo padaryti tiek daug dalykų… Tyržmogiai tempė nuo vartų žuvusius milžinus. Arklys ir Malis jiems ant galvų svaidė akmenis ir Jonui pasirodė, kad vienas karys parkrito, tačiau akmenys buvo per maži ir vėžliui žalos nepadarė. Jis ėmė spėlioti, ką laisvoji tauta darys su ant kelio tysančiu kritusiu mamutu, bet netrukus pamatė. Vėžlys buvo beveik ilgosios menės pločio, tad jie paprasčiausiai perstūmė jį per mamutą. Jonui ėmė skausmingai tvinkčioti koją, tačiau Arklys čiupo jį už rankos ir patraukė nuo Sienos krašto.
— Neturėtum taip žemai lenktis, — papriekaištavo jam vaikinas.
— Mums reikėjo pastatyti laikinas tvoras. — Jonui pasirodė, kad girdi medį kapojančius kirvius, bet tikriausiai jam ausyse aidėjo baimė. Jis atsisuko į Greną. — Verčiam!
Grenas užėjo už statinės, įrėmė petį, suniurnėjo ir ėmė stumti. Ouvenas, Malis prišoko jam padėti. Jie pastūmė statinę per pėdą, paskui dar per vieną. Ir staiga ji nukrito.
Broliai išgirdo dunkstelėjimą, kai statinė krisdama atsitrenkė į Sieną, o paskui — dar vieną, gerokai garsesnį, panašų į lūžtančio medžio triokštelėjimą, tada pasigirdo riksmai ir klyksmai. Šilkinis džiaugsmingai šūktelėjo, Ouvenas Kvailelis pradėjo šokti ir suktis ratu, o Pipas pasilenkė pažiūrėti ir pranešė:
— Vėžlys buvo prikimštas kiškių! Žiūrėkite, kaip jie visi išsilaksto!
— Dar kartą! — riktelėjo Jonas. Grenas su Kegsu įrėmė pečius į dar vieną statinę ir nustūmė ją nuo Sienos krašto į tuštumą.
Kai jie baigė darbuotis, iš Menso vėžlio priekio buvo likusi tik suknežintų ir subyrėjusių pagalių krūva, o pro kitą galą virto tyržmogiai ir paskubomis traukėsi į stovyklą. Šilkinis čiupo arbaletą ir paleido kelias strėles į bėgančius tyržmogius, kad greičiau juos išlydėtų. Barzdočius Grenas plačiai šypsojosi, Pipas juokavo ir nė vienas iš jų šiandien nežuvo.
Bet rytoj… Jono žvilgsnis nukrypo į pašiūrę. Ten, kur prieš kelias minutes stovėjo dvylika statinių žvirgždo, dabar liko tik aštuonios. Staiga jis suvokė, koks yra nuvargęs ir kaip jam skauda koją. Man reikia pamiegoti. Bent kelias valandas. Jis turėjo nusileisti pas meisterį Eimoną migdančio vyno, kad padėtų užmigti.
— Leidžiuosi į Karaliaus bokštą, — pasakė jis broliams. — Jei Mensas vėl ką nors sumanys, pašaukite mane. Pipai, Siena tavo.
— Mano? — nustebo Pipas.
— Jo? — nusistebėjo ir Grenas.
Šypsodamasis Jonas paliko juodu išpūtusius akis ir nusileido narvu.
Ir tikrai: taurė migdančio vyno jam padėjo. Vos grįžo į savo kambarėlį ir išsitiesė ant siauros lovos, jį suėmė miegas. Jonas sapnavo keistus ir padrikus sapnus, kupinus keistų balsų, riksmų ir šauksmų, paskui viską užgožė karo rago gausmas, žemas ir stiprus, o monotoniška ir vieniša jo gaida dar ilgai aidėjo virpindama orą.
Pabudęs pro langą atstojusią šaudymo angą Jonas pamatė, kad lauke jau tamsu, o prie jo lovos stovi keturi nepažįstami vyrai. Vienas iš jų laikė žibintą.
— Jonai Snou, — šiurkščiai tarė aukščiausias iš jų, — aukis batus ir eik su mumis.
Dar mieguistam Jonui pirmiausia šovė mintis, kad, kol jis miegojo, Siena kažkaip buvo paimta, kad Mensas Plėšikas pasiuntė daugiau milžinų arba dar vieną vėžlį ir pralaužė vartus. Bet pasitrynęs akis pamatė, kad visi nepažįstamieji vilki juodais drabužiais. Jie — Nakties sargybos vyrai, suprato jis.
— Kur man eiti? Kas jūs?
Aukštasis vyras mostelėjo ir kiti du išvilko Joną iš lovos. Žibintu šviesdamiesi kelią, jie ištempė Joną iš jo kambarėlio ir, palipę pusę laiptų vingio aukštyn, nusivedė jį į Senojo Lokio menę. Jonas pamatė prie židinio stovintį meisterį Eimoną, susidėjusį rankas ant lazdos, išdrožtos iš dygiosios slyvos, bumbulo. Septonas Seladoras kaip visada buvo gerokai įkaušęs, o seras Vintonas Stautas sėdėjo prie lango ir snaudė. Kitų brolių Jonas nepažinojo. Išskyrus vieną.
Vilkėdamas nepriekaištingą apsiaustą kailiu pamuštais kraštais ir avėdamas nublizgintus batus, seras Aliseris Tornas atsisuko ir tarė:
— Štai jis, perbėgėlis, milorde. Nedo Starko pavainikis iš Vinterfelo.
— Aš ne perbėgėlis, Tornai, — ramiai atrėmė Jonas.
— Pažiūrėsim. — Odiniame krėsle prie stalo, prie kurio Senasis Lokys rašydavo laiškus, sėdėjo augalotas, stambus vyras nukarusiu pagurkliu, kurio Jonas nepažinojo. — Taigi, pažiūrėsime, — pakartojo jis. — Tikiuosi, neneigsi, kad esi Jonas Snou? Starko pavainikis?