— Jis mėgsta save vadinti lordu Snou.
Seras Aliseris buvo aukštas, liesas, grakštus ir raumeningas vyras ir šią akimirką jo tamsiose, titnago spalvos akyse atsispindėjo linksmumas.
— Tai tu vadindavai mane lordu Snou, — tarė Jonas. Būdamas Juodosios pilies kovų meistru, seras Aliseris mėgo pravardžiuoti vaikinus, kuriuos treniravo. Senasis Lokys išsiuntė Torną į Rytų sargybą prie jūros. Kiti broliai turėtų būti Rytų sargybos vyrai. Varnas pasiekė Koterį Paiką ir jis mums atsiuntė pagalbą.
— Kiek vyrų atvedėte? — paklausė jis prie stalo sėdinčio brolio.
— Klausimus čia užduodu aš, — atsakė jam vyras su nudribusiu pagurkliu. — Esi kaltinamas priesaikos sulaužymu, bailumu ir dezertyravimu, Jonai Snou. Ar neigi, kad palikai savo brolius mirti Pirmųjų Žmonių Kumštyje ir prisidėjai prie tyržmogio, vardu Mensas Plėšikas, vadinančio save Užusienio karaliumi?
— Palikau?.. — tariant šį žodį Jonui pritrūko kvapo.
Tada prabilo meisteris Eimonas.
— Milorde, mudu su Donalu Nojumi šiuos reikalus išsiaiškinome tuoj pat, kai Jonas pas mus grįžo, ir jo paaiškinimai mus tenkino.
— O manęs jie netenkina, meisteri, — tarė tuklusis vyras. — Pats noriu išgirsti tuos paaiškinimus. Taip, labai norėčiau!
Jonas užgniaužė pyktį.
— Aš nieko nepalikau. Iš Kumščio išėjau kartu su Korinu Pusrankiu žvalgyti Aidžiosios perėjos. Prie tyržmogių prisidėjau gavęs įsakymą. Pusrankis baiminosi, kad Mensas galėjo rasti Žiemos ragą…
— Žiemos ragą? — Seras Aliseris sukikeno. — Gal tau buvo įsakyta suskaičiuoti ir jų snarkus, lorde Snou?
— Ne, bet kiek galėdamas tiksliau suskaičiavau jų milžinus.
— Sere, — piktai įsiterpė vyras padribusiu pagurkliu, — į serą Aliserį prašau kreiptis „sere“, o į mane — „milorde“. Aš Janas Slintas, Harenholo lordas ir vadovausiu Juodajai piliai, kol su savo įgula grįš Bouvenas Maršas. Taigi kreipsiesi į mus su visa derama pagarba. Nepakęsiu, kad išdaviko pavainikis šaipytųsi iš tokio pateptojo riterio kaip gerasis seras Aliseris. — Jis pakėlė ranką ir nukreipė storą pirštą tiesiai Jonui į veidą. — Ar neigi, kad įsileidai į savo guolį tyržmogių moterį?
— Ne, neneigiu. — Sielvartas dėl Igritės dar taip skaudžiai degino Jonui širdį, kad jis neketino jos išsižadėti. — Neneigiu, milorde.
— Kaip suprantu, dulkinti tą nepraustaburnę kekšę taip pat liepė Korinas Pusrankis? — nusišaipė seras Aliseris.
— Sere. Ji nebuvo kekšė, sere. Korinas liepė nesvyruoti, kad ir ko tyržmogiai iš manęs reikalaus, bet… neneigsiu, kad taip elgiausi ne vien pareigos verčiamas ir kad ji… ji man rūpėjo.
— Vadinasi, prisipažįsti sulaužęs priesaiką, — tarė Janas Slintas.
Jonui nebuvo paslaptis, kad pusė Juodosios pilies vyrų retkarčiais apsilankydavo Kurmių mieste pasidžiaugti po žeme įsikūrusio viešnamio malonumais, bet nenorėjo žeminti Igritės, prilygindamas ją Kurmių miesto kekšėms.
— Sulaužiau įžadus su moterimi. Taip, pripažįstu tai.
— Taip, milorde! — Slintas rūsčiai pažvelgė į Joną ir jo pagurklis suvirpėjo. Jis buvo toks pat apkūnus kaip Senasis Lokys ir, be jokios abejonės, būtų buvęs toks pat plikas, jei tik būtų sulaukęs Mormonto amžiaus. Pusė jo plaukų jau buvo nuslinkę, nors Janui Slintui negalėjo būti daugiau nei keturiasdešimt metų.
— Taip, milorde, — pasitaisė Jonas. — Jojau su tyržmogiais, valgiau su jais, kaip man buvo liepęs Pusrankis, ir miegojau po vienu kailiu su Igrite. Bet prisiekiu, kad niekada nebuvau perbėgėlis. Kai tik galėjau, pabėgau nuo magnaro ir niekada nepakėliau ginklo nei prieš savo brolius, nei prieš karalystę.
Lordas Slintas atidžiai nužvelgė jį savo mažomis akutėmis.
— Sere Glendonai, — įsakė jis, — atvesk belaisvį.
Seras Glendonas buvo tas aukštas vyras, kuris ištempė Joną iš lovos. Kartu su juo iš kambario išėjo dar keturi vyrai, bet netrukus jie visi grįžo vedini belaisviu, — nediduku, išblyškusiu, nudriskusiu vyru grandinėmis sukaustytomis rankomis ir kojomis. Jo antakiai buvo sužėlę į vieną liniją, viršugalvis praplikęs, ūsai atrodė lyg prie viršutinės lūpos prilipęs purvas, jo veidas buvo sutinęs, nusėtas mėlynių, o dauguma priekinių dantų išmušti.
Rytų sargybos vyrai šiurkščiai nubloškė belaisvį ant grindų. Lordas Slintas susiraukęs pažvelgė į jį.
— Ar apie šitą žmogų kalbėjai?
Belaisvis sumirksėjo geltonomis akimis.
— Apie šitą. — Tik dabar Jonas pažino, jog tai — Barškalas. Be savo šarvų jis visai kitas žmogus, dingtelėjo jam. — Apie šitą, — pakartojo tyržmogis, — jis bailys, jis nužudė Pusrankį. Tai nutiko Speigilčiuose po to, kai sugaudėme kitus varnus ir visiems iki vieno perrėžėme gerkles. Būtume papjovę ir šitą, bet jis maldavo palikti jį gyvą ir žadėjo prisidėti prie mūsų, jei pasigailėsime. Pusrankis prisiekė, kad pamatys tą bailį mirštant pirmą, bet vilkas Koriną apdraskė, o šitas perrėžė jam gerklę. — Belaisvis apdovanojo Joną bedante šypsena ir krauju spjovė jam po kojomis.
— Nagi, — griežtai paklausė Janas Slintas, — ar prisipažįsti? O gal sakysi, kad Korinas liepė tau jį nužudyti?
— Jis man sakė… — Jonas sunkiai rinko žodžius. — Jis man liepė daryti viską, ką jie įsakys.
Slintas apsidairė po menę ir susižvalgė su kitais Rytų sargybos vyrais.
— Ar tas vaikinas mano, kad žemyn galva iškritau iš ropių vežimo?
— Melas dabar tavęs neišgelbės, lorde Snou, — įspėjo jį seras Aliseris Tornas. — Mes išgausime iš tavęs tiesą, prakeiktas pavainiki.
— Pasakiau jums tiesą. Mūsų arkliai nuvargo, o Barškalas lipo mums ant kulnų. Korinas man liepė apsimesti, kad noriu prisidėti prie tyržmogių. „Kad ir ko jie reikalautų, turi nesvyruodamas tai padaryti“, — pasakė jis. Korinas Pusrankis žinojo, kad tyržmogiai lieps man jį nužudyti. Suprato ir tai, jog Barškalas ir taip ketino perrėžti jam gerklę.
— Taigi dabar tvirtini, kad didysis Korinas Pusrankis bijojo šio padaro? — Slintas pažvelgė į Barškalą ir prunkštelėjo.
— Kaulų Lordo bijo visi, — niūriai burbtelėjo tyržmogis. Seras Glendonas spyrė belaisviui ir šis vėl nutilo.
— Aš niekada to nesakiau, — išsigynė Jonas.
Slintas trenkė kumščiu į stalą.
— Girdėjau, ką sakei! Rodos, seras Aliseris teisingai tave įvertino. Meluoji sukandęs prakeiktus pavainikio dantis. Ką gi, aš to nepakęsiu. Nepakęsiu! Gal tau ir pavyko apmulkinti tą luošą kalvį, bet apmauti Jano Slinto nepavyks! O ne. Janas Slintas melu taip lengvai nepatikės. Gal manai, kad mano galva prikimšta kopūstų lapų?
— Nežinau, ko prikimšta tavo galva. Milorde.
— Lordas Snou labai jau pasipūtęs, — tarė seras Aliseris. — Jis nužudė Koriną, kaip kad jo bičiuliai perbėgėliai sudorojo Mormontą. Nenustebčiau sužinojęs, kad tai buvo to paties žiauraus sąmokslo dalis. Bendžinas Starkas taip pat gali būti prie to prisidėjęs. Ką mes žinome, gal jis ir dabar sėdi Menso Plėšiko palapinėje. Juk pažįsti tuos Starkus, milorde.
— Pažįstu, — linktelėjo Janas Slintas. — Kuo puikiausiai.
Jonas nusimovė pirštinę ir parodė jiems apdegusią ranką.
— Gindamas lordą Mormontą nuo numirėlio, apdegiau ranką. O mano dėdė buvo garbingas vyras. Jis niekada nebūtų sulaužęs duotos priesaikos.