— Kaip ir tu, ar ne? — pasišaipė seras Aliseris.
Septonas Seladoras krenkštelėjo.
— Lorde Slintai, — prabilo jis, — šis vaikinas atsisakė duoti įžadus septoje, kaip dera, ir nukeliavo už Sienos ištarti tų žodžių priešais širdmedį. Jis sakė, kad tai — jo tėvo dievai, bet tai — ir tyržmogių dievai.
— Tai šiauriečių dievai, septone, — mandagiai, bet ryžtingai įsiterpė meisteris Eimonas. — Milordai, kai Donalas Nojus žuvo, šis jaunuolis, Jonas Snou, perėmė vadovavimą Sienos gynybai ir atsilaikė prieš didį tyržmogių įniršį. Jis įrodė esąs narsus, ištikimas ir sumanus. Jei ne jis, atvykę būtumėte radę čia sėdintį Mensą Plėšiką, lorde Slintai. Elgiatės su juo labai neteisingai. Jonas Snou buvo lordo Mormonto tarnas ir ginklanešys. Jis buvo pakviestas į tą tarnybą, nes lordas vadas matė, koks jis daug žadantis jaunuolis. Ir aš tai mačiau.
— Daug žadantis? — pašaipiai tarė Slintas. — Na, pažadai gali ir likti pažadais. Jo rankos suteptos Korino Pusrankio krauju. Sakai, Mormontas juo pasitikėjo, tik… kas iš to? Žinau, ką reiškia būti išduotam vyrų, kuriais pasitikėjai. O taip. Taip pat žinau, kaip elgiasi vilkai. — Jis vėl nukreipė pirštą Jonui į veidą. — Tavo tėvas mirė kaip išdavikas.
— Mano tėvą nužudė. — Jonui nerūpėjo, ką broliai su juo darys, bet neketino daugiau tylomis kęsti melo apie savo tėvą.
Slintas išraudo kaip vėžys.
— Nužudė? Tu įžūlus šunyti… Karaliaus Roberto lavonui dar nespėjus atšalti, lordas Edardas ėmėsi jo sūnaus. — Lordas Slintas atsistojo; jis buvo žemesnis už Mormontą, bet plačia krūtine, storomis rankomis ir pūpsančiu pilvu. Jo apsiaustas prie peties buvo susegtas nedidele auksine ietimi raudonu emaliuotu galu. — Tavo tėvas žuvo nuo kalavijo, bet jis buvo kilmingas ir karaliaus ranka. Tau pakaks ir kilpos ant kaklo. Sere Aliseri, nuvesk tą perbėgėlį į ledo celę.
— Milordas labai išmintingas, — tarė seras Aliseris ir sučiupo Joną už rankos.
Jonas išsilaisvino ir įsiutęs taip stvėrė riterį už gerklės, kad pakėlė į orą. Ir būtų jį pasmaugęs, jei Rytų sargybos broliai nebūtų jo nutempę šalin. Tornas netvirtai žingtelėjo atatupstas trindamasis ant kaklo Jono pirštų paliktas žymes.
— Patys matote, broliai. Tas vaikinas — tyržmogis.
Tirionas
Auštant jis suprato, kad nieko negalės paimti į burną. Iki vakaro tikriausiai jau būsiu pasmerktas. Jo skrandį ėdė rūgštis, jam niežtėjo nosį. Tirionas peilio geležtės galu ją pasikasė. Ištversiu dar vieną liudytoją, o tada ateis mano eilė. Tik… ką daryti? Viską neigti? Apkaltinti Sansą arba serą Dontosą? Prisipažinti ir tikėtis, kad likusi gyvenimo dalis bus praleista prie Sienos? O gal mesti burtus ir melstis, kad Raudonoji Angis įveiktų serą Gregorį Kligeiną?
Tirionas abejingai badė šakute riebią pilkšvą dešrelę ir slapta troško, kad tai būtų jo sesuo. Prie Sienos velniškai šalta, tačiau bent jau būčiau toli nuo Sersėjos. Jis nemanė, kad galėtų būti geras žvalgas, bet Nakties sargybai reikėjo ne tik stiprių, bet ir galvotų vyrų. Bent jau taip sakė lordas vadas Mormontas, kai Tirionas lankėsi Juodojoje pilyje. Bet reikės duoti tuos varžančius įžadus. Tai reikštų galą jo santuokai ir pretenzijoms paveldėti Kasterlių Uolą, tačiau, šiaip ar taip, nei jo santuoka buvo vykusi, nei jam buvo lemta tapti Kasterlių Uolos įpėdiniu. Be to, jis miglotai prisiminė, jog netoli Sienos esančiame kaime buvo viešnamis…
Tai nebuvo gyvenimas, apie kokį jis svajojo, bet vis dėlto… gyvenimas. Kad jį išsaugotų, Tirionui tereikėjo pasitikėti tėvu, atsistoti ant savo trumpų kojyčių ir tarti: „Taip, aš tai padariau, prisipažįstu.“ Bet apie tai pagalvojus jam užgniauždavo kvapą. Tirionas beveik gailėjosi nenunuodijęs Džofrio, juolab kad už šį nusikaltimą jis, rodės, vis tiek bus nubaustas.
— Milorde… — kreipėsi į jį Podrikas Peinas. — Jie jau čia, milorde. Seras Adamas. Ir auksiniai apsiaustai. Jie laukia už durų.
— Podai, pasakyk man tiesą… Manai, kad aš tai padariau?
Vaikinas kiek padvejojo. Paskui pravėrė burną, bet tik kažką neaiškiai sumurmėjo.
Aš pasmerktas. Tirionas atsiduso.
— Gali neatsakyti. Tu buvai geras ginklanešys. Geresnis, nei nusipelniau. Nesvarbu, kas nutiktų, dėkoju tau už ištikimą tarnybą.
Prie durų su šešiais auksiniais apsiaustais laukė seras Adamas Marbrandas. Šį rytą, rodos, jis neturėjo ko pasakyti. Dar vienas geras vyras, manantis, kad esu karaliaus žudikas. Tirionas kaip įmanydamas oriau nukrypavo laiptais žemyn. Eidamas per kiemą jautė, kad į jį žiūri visi: sargybiniai ant sienų, arklininkai prie arklidžių, indų plovėjos, skalbėjos ir kambarinės. Sosto menėje riteriai ir lordai pasitraukė jo praleisti ir kažką šnabždėjo savosioms ledi.
Vos tik Tirionas užėmė savo vietą priešais teisėjus, būrys auksinių apsiaustų atvedė Šają.
Tirionui širdį suspaudė šaltis. Veiris ją išdavė, pagalvojo jis. Bet paskui prisiminė. Ne. Aš pats ją išdaviau. Reikėjo palikti ją su Lolise. Žinoma, kad jie ištardė Sansos kambarines. Ir aš taip daryčiau. Tirionas pasitrynė glotnų randą, kur anksčiau buvo visa jo nosis, svarstydamas, kodėl Sersėja taip varginosi. Šaja nežino nieko, kas galėtų man pakenkti.
— Jiedu drauge tai sugalvojo, — pareiškė mergina, kurią Tirionas mylėjo. — Kipšas ir ledi Sansa tą sąmokslą pradėjo regzti žuvus Jaunajam Vilkui. Sansa troško atkeršyti už brolį, o Tirionui rūpėjo užimti sostą. Paskui jis ketino nužudyti savo seserį ir savo lordą tėvą, kad galėtų būti princo Tomeno ranka. O dar po metų kitų, prieš Tomenui sulaukiant tinkamo amžiaus, būtų nužudęs ir jį, o tada užsidėjęs ant galvos karūną.
— Iš kur gali visa tai žinoti? — paklausė princas Oberinas. — Kodėl Kipšas būtų turėjęs atskleisti tokius ketinimus žmonos kambarinei?
— Kai ką slapta nugirdau, milorde, — paaiškino Šaja, — o kai ką prasitarė ir pati miledi. Bet daugiausia man papasakojo Tirionas. Aš nebuvau vien ledi Sansos kambarinė. Visą laiką, kol jis gyveno Karaliaus Uoste, buvau ir jo kekšė. Vestuvių rytą jis nusitempė mane žemyn, kur laikomos drakonų kaukolės, ir, pasiguldęs tarp tų pabaisų, išdulkino. O kai pravirkau, jis pasakė, girdi, turėčiau būti dėkingesnė, nes ne kiekvienai merginai lemta būti karaliaus sugulove. Tada jis man ir atskleidė, kaip ketina tapti karaliumi. Jis pareiškė, kad vargšas berniukas Džofris niekada nepažins savo nuotakos taip, kaip jis pažino mane. — Ir Šaja ėmė kūkčioti. — Niekada neketinau būti kekšė, milordai. Norėjau ištekėti. Jis buvo ginklanešys, geras, narsus ir kilmingas vaikinas. Bet Kipšas pamatė mane prie Žaliosios Šakos ir vaikiną, už kurio ketinau tekėti, pastatė į pirmąją kariuomenės gretą, o kai jis žuvo, pasiuntė tyržmogius, kad atvestų mane į jo palapinę. Stambuolį Šiagą ir Timetą su išdegusia akimi. Jis sakė, kad, jei netenkinsiu jo įgeidžių, atiduos mane tiems dviem tyržmogiams, tad paklusau jam. Paskui atsivežė mane į miestą, kad, jam manęs užsinorėjus, nereikėtų toli ieškoti. Jis vertė mane daryti tokius gėdingus dalykus…
Princas Oberinas, rodos, labai susidomėjo.
— Kokius būtent?
— Baisius dalykus. — Kai gražiu jos veidu lėtai ėmė riedėti ašaros, be jokios abejonės, kiekvienas menėje buvęs vyras troško apkabinti Šają ir ją paguosti. — Su burna ir… kitomis kūno vietomis, milorde. Visomis kūno vietomis. Jis naudojosi manimi visais įmanomais būdais ir… versdavo sakyti, koks jis didelis. Turėjau kreiptis į jį „mano milžine, mano milžine Lanisteri“.