Jono Snou žirgas tyliai suprunkštė, bet prisilietimas ir meilus žodis gyvulį greit nuramino. Ak, kad taip lengvai kas būtų numaldęs jo paties nerimą! Jis vilkėjo vien juodais, Nakties sargybos vyrui derančiais drabužiais, bet priekyje ir jam iš paskos jojo priešai. Tyržmogiai. Ir aš išvien su jais. Korino Pusrankio apsiaustą dabar dėvėjo Igritė. Lenilis buvo apsivilkęs ilgais šarviniais marškiniais, stambi ietininkė Ragvila mūvėjo jo pirštines, o vienas iš lankininkų avėjo jo batus. Korino šalmas pūpsojo ant mažo ūgio ir negražaus vyro, vardu Rykas Ilgoji Ietis, galvos, tik siaurai jo galvai šalmas visai netiko, tad ir jį Rykas atidavė Igritei. O Barškalas turėjo maišą su Korino kaulais ir kruvina Ebeno, kartu su Jonu Snou išjojusio apsižvalgyti po Aidžiąją perėją, galva. Mirę, mirę visi, išskyrus mane, o ir aš pasauliui esu miręs.
Jam už nugaros jojo Igritė. Prieš jį — Rykas Ilgoji Ietis. Tuos du tyržmogius Kaulų Lordas paskyrė jo saugoti.
— Jei varnas nuskris, išvirsiu ir jūsų kaulus, — prieš jiems leidžiantis į kelią įspėjo jis saviškius šypsodamasis pro kreivus dantis didžiulės kaukolės, atstojančios jam šalmą.
Igritė jam piktai šūktelėjo:
— Pats nori jį saugoti? Jei nori, kad saugotume mes, duok mums ramybę ir saugosime.
Tai tikrai laisva tauta, pagalvojo Jonas. Nesvarbu, kad Barškalas vadovavo savo žmonėms, bet nė vienas iš jų nesidrovėjo jam atsikirsti.
Tyržmogių vadas nedraugiškai dėbtelėjo į jį.
— Kitiems gal ir apdūmei akis, varne, bet nemanyk, kad apmulkinsi Mensą. Jis vos žvilgtelėjęs į tave supras, ar meluoji. O tada iš tavo vilko kailio pasisiūdinsiu apsiaustą, perrėšiu tavo švelnų jauną pilvą ir įleisiu į vidurius žebenkštį.
Nudegusiais, pirštine apmautais pirštais stipriai suspaudęs kalavijo rankeną, Jonas ją trūktelėjo ir vėl įstūmė į makštį, o Rykas Ilgoji Ietis tik nusijuokė ir paklausė:
— O kur tu čia, sniege, rasi žebenkštį?
Tą pirmą vakarą, visą dieną prasisupę balnuose, jie apsistojo nakvynės negilioje akmeninėje įduboje, pačioje bevardžio kalno viršūnėje, o kai ėmė snigti, susispietė arčiau laužo. Jonas žiūrėjo į snaiges, krentančias ir tirpstančias virš laužo liepsnos. Nepaisant kelių sluoksnių vilnos, kailio ir odos, kuriuos vilkėjo, jautėsi sustiręs į ožio ragą. Pavalgiusi Igritė atsisėdo šalia jo, užsitraukė ant galvos gobtuvą ir susikišo plaštakas į drabužio rankoves, kad būtų šilčiau.
— Išgirdęs, kaip sudorojai Pusrankį, Mensas greitai tave pripažins, — pasakė ji Jonui.
— Kuo pripažins?
Mergina niekinamai prunkštelėjo.
— Vienu iš mūsų. Gal manai, kad tu pirmas varnas, atskridęs iš anapus Sienos? Giliai širdyje jūs visi trokštate skraidyti laisvi.
— O jei esu laisvas, — paklausė Jonas lėtai rinkdamas žodžius, — ar galėsiu traukti savais keliais?
— Žinoma. — Nors Igritės dantys buvo kreivi, jos šypsena atrodė nuoširdi. — O mes galėsime tave nužudyti. Būti laisvam — pavojinga, bet dauguma vis tiek atklysta čionai paragauti laisvės skonio. — Ir ji uždėjo pirštine apmautą plaštaką jam ant šlaunies, virš kelio. — Pats pamatysi.
Pamatysiu, pagalvojo Jonas. Pamatysiu, išgirsiu, sužinosiu, o tada grįšiu prie Sienos ir papasakosiu, ką sužinojau. Tyržmogiai laikė jį priesaiką sulaužiusiu išdaviku, bet giliai širdyje Jonas tebebuvo Nakties sargybos vyras, atliekantis paskutinę pareigą, kurią jam pavedė atlikti Korinas Pusrankis. Prieš man jį nužudant.
Šlaito papėdėje jie rado iš prieškalnių čiurlenantį ir į Balsvąją upę įtekantį šaltinį. Rodės, upės vietoje vieni akmenys ir ledas, tačiau po užšalusiu paviršiumi jie girdėjo tekant vandenį. Barškalas, traškindamas ploną ledo plutą, pervedė juos per upę.
Persikėlus į kitą krantą, prie jų prijojo ir glaudžiu ratu apsupo Menso Plėšiko raitininkai. Jonas žvilgtelėjo į juos norėdamas įvertinti: aštuoni raiteliai, vyrai ir moterys, vilkintys kailius ir kietintą odą, pora iš jų su šalmais, pora — su šarvinių marškinių skutais. Jie buvo ginkluoti žeberklais ir ietimis su laužo liepsnose grūdintais antgaliais, tik jų vadas, — stambus šviesiaplaukis vyras pavandenijusiomis akimis, — turėjo didelį, plieninį, lenktą ir stropiai išpustytą dalgį. Jonas iš karto sumetė, kad tai — Verksnys. Apie jį juodieji broliai pasakodavo visokias istorijas. Kaip ir Barškalas, Harma Šungalvė ir Elfinas Varnažudys, Verksnys buvo garsus plėšikas.
— Kaulų Lorde, kas čia? — pamatęs juos ir dėbtelėjęs į Joną bei jo vilką, paklausė Verksnys.
— Pas mus perskridęs varnas, — paaiškino Barškalas, kuriam labiau patiko būti vadinamam Kaulų Lordu, mat jo dėvimi šarvai nuolat barškėjo. — Jis išsigando, kad nepriglausčiau ir jo kaulų, kaip kad priglaudžiau Pusrankio.
Ir Barškalas papurtė maišą su savo grobiu, kad jį pamatytų ir kiti tyržmogiai.
— Jis nužudė Koriną Pusrankį, — paaiškino Rykas Ilgoji Ietis. — Jis ir tas jo vilkas.
— Ir Orelį, — pridūrė Barškalas.
— Tas vaikinas vilkolakis arba labai panašus į tokį, — įsiterpė Ragvila, stambi ietininkė. — Jo vilkas prarijo gabalą Pusrankio kojos.
Verksnys dar kartą atidžiai pažvelgė į Joną raudonomis traiškanotomis akimis.
— Šit kaip? Dabar, gerai įsižiūrėjęs, matau, kad jis tikrai turi kažką vilkiška. Veskite jį pas Mensą, gali būti, kad jis norės tą vaikį pasilikti.
Taip taręs, jis apsuko arklį ir nušuoliavo, o iš paskos nudundėjo ir jo vadovaujami raitininkai.
Pučiant žvarbiam, drėgmę nešančiam vėjui, jie kirto Balsvosios upės slėnį, o tada, išsirikiavę vorele, ėmė joti per stovyklą upės pakrantėje. Vaiduoklis laikėsi arčiau Jono, bet vilko kvapas, nelyginant šauklys, sklido greičiau ir netrukus juos apspito urzgiantys ir lojantys tyržmogių šunys. Lenilis riktelėjęs juos sudraudė, bet šunys nekreipė į jį dėmesio.
— To tavo žvėries jie nemėgsta, — tarė Jonui Rykas Ilgoji Ietis.
— Jie šunys, o jis vilkas, — atsakė Jonas. — Šunys supranta, kad vilkas jų gaujai nepriklauso.
Kaip ir aš nesu vienas iš jūsų, pagalvojo. Bet Jonas negalėjo pamiršti savo pareigos — užduoties, kurią paskutinį kartą jiedviem drauge sėdint prie laužo jam skyrė Korinas Pusrankis: apsimesti perbėgėliu ir išsiaiškinti, ko tyržmogiai čia atsibastė ir ko ieško atšiaurioje Speigilčių dykroje. „Kažkokių galių“, — puse lūpų užsiminė Korinas Senajam Lokiui, bet mirė taip ir nesužinojęs, nei kokios tos galios, nei ar rausdamas žemę Mensas Plėšikas jų rado.
Pakrantėje, tarp dengtų ir atvirų vežimų bei rogių, degė gausybė laužų. Nemažai tyržmogių iš kailių, odų ir veltinio buvo pasistatę palapines. Kiti glaudėsi už riedulių negrabiai suręstose pašiūrėse arba miegojo po savo vežimais. Prie vieno laužo Jonas pamatė vyrą, liepsnose grūdinantį ilgų medinių iečių antgalius ir metantį jas į krūvą. Tolėliau du barzdoti jaunuoliai, vilkintys kietintos odos drabužiais, kovėsi lazdomis, puolė vienas kitą šokinėdami per laužo liepsnas, o gavę nuo priešininko smūgį lazda piktai šūktelėdavo. Netoliese sėdėjo gal dešimt moterų ir drožė strėles.
Strėles, skirtas mano broliams, dingtelėjo Jonui. Strėles, skirtas mano tėvo vyrams, Vinterfelo, Gūdmiškio ir Paskutinio Židinio žmonėms. Šiauriečiams skirtas strėles.