Выбрать главу

Pirmas pradėjo juoktis Osvaldas Ketlblekas. Prie jo prisidėjo Borosas ir Merinas, paskui Sersėja, seras Loras ir daugiau lordų bei ledi, nei Tirionas galėjo suskaičiuoti. Nuo staiga kilusios juoko bangos aidėjo ir virpėjo sosto menės gegnės.

— Tai tiesa, — ėmė gintis Šaja. — „Mano milžine Lanisteri.“

Nugriaudėjo dar skambesnis juokas. Jų lūpos buvo persikreipusios iš linksmumo, pilvai tirtėjo. Kai kurie kvatojosi taip, kad jiems iš šnervių ištryško snarglys.

Aš jus visus išgelbėjau, dingtelėjo Tirionui. Išgelbėjau šį šlykštų miestą ir visų jūsų gyvybes, nors nebuvote to verti. Sosto menėje buvo susirinkę šimtai žmonių ir visi jie juokėsi, išskyrus jo tėvą. Bent jau taip atrodė. Prunkštė net Raudonoji Angis, Meisas Tairelis, rodės, tuoj sprogs, o lordas Taivinas Lanisteris sėdėjo tarp jųdviejų lyg suakmenėjęs, susinėręs pirštus po smakru.

Tirionas prasibrovė į priekį.

— MILORDAI! — suriko jis. Tirionui reikėjo šaukti, jei norėjo, kad kas nors jį išgirstų.

Jo tėvas kilstelėjo ranką. Menėje palengva įsiviešpatavo tyla.

— Išveskite tą melagę kekšę, kad aš jos nematyčiau, — tarė Tirionas, — ir aš viską prisipažinsiu.

Lordas Taivinas linktelėjo, mostelėjo ranka. Pamačiusi, kad ją apstojo auksiniai apsiaustai, Šaja pasibaisėjusi apsidairė. Kai vyrai vedė ją nuo pakylos, jųdviejų su Tirionu žvilgsniai susitiko. Ką jis tose akyse išvydo — gėdą ar baimę? Jis bandė spėti, ką Sersėja bus jai pažadėjusi. Gausi aukso ir brangakmenių, kiek tik paprašysi, pagalvojo jis žiūrėdamas į tolstančią jos nugarą, bet dar nepasikeitus mėnuliui Sersėja privers tave smaginti kareivinėse auksinius apsiaustus.

Tirionas pažvelgė savo tėvui į rūsčias, žalias su aukso spalvos dėmelėmis akis.

— Kaltas, — tarė jis, — labai kaltas. Ar ne tai norėjote išgirsti?

Lordas Taivinas nieko neatsakė. Meisas Tairelis linktelėjo. Princas Oberinas atrodė šiek tiek nusivylęs.

— Prisipažįsti nunuodijęs karalių?

— Nieko panašaus, — atsakė Tirionas. — Dėl Džofrio mirties aš visiškai nekaltas. Padariau dar siaubingesnį nusikaltimą. — Jis žingtelėjo prie tėvo. — Aš gimiau. Gyvenau. Aš kaltas, kad esu neūžauga, prisipažįstu. Ir nesvarbu, kiek kartų mano gerasis tėvas man atleisdavo, aš atkakliai kartodavau savo nusikaltimą.

— Tai kvailystė, Tirionai, — pareiškė lordas Taivinas. — Kalbėk apie tai, ką dabar sprendžiame. Teisiame tave ne už tai, kad esi neūžauga.

— Klysti, milorde. Teisiate mane už tai, kad visą gyvenimą buvau neūžauga.

— Ar neturi ko pasakyti, kaip nors pasiteisinti?

— Neturiu, pasakysiu tik tiek: karaliaus aš nenužudžiau. Bet dabar gailiuosi to nepadaręs. — Jis atsisuko į menę, į daugybę išblyškusių veidų. — Gaila, kad neturiu nuodų jums visiems. Jūs verčiate mane gailėtis, kad nesu pabaisa, kokį norite mane matyti, bet tiesa yra tokia. Aš nekaltas, bet teisingumo čia nesulauksiu. Nepaliekate man kitos išeities, tik šauktis dievų pagalbos. Reikalauju teismo per dvikovą.

— Gal išprotėjai? — paklausė jo tėvas.

— Nė kiek. Reikalauju teismo per dvikovą!

Mieloji jo sesuo buvo labai patenkinta.

— Jis turi tokią teisę, milordai, — priminė Sersėja teisėjams. — Tegul sprendžia dievai. Seras Gregoris Kligeinas kausis už Džofrį. Užvakar naktį jis grįžo į miestą man tarnauti.

Akimirką lordo Taivino veidas taip apsiniaukė, jog Tirionui dingtelėjo, ar tik ir jis nebus išgėręs užnuodyto vyno. Per daug įpykęs, kad galėtų kalbėti, jis trenkė kumščiu į stalą. Tad klausimą Tirionui uždavė Meisas Tairelis:

— Ar turi kovotoją, kuris gins tavo nekaltumą?

— Kovotoją jis turi, milorde. — Dorno princas Oberinas pakilo nuo stalo. — Neūžauga mane beveik įtikino.

Kilęs triukšmas visiems užgulė ausis. Tirionui ypač malonu buvo išvysti Sersėjos akyse staiga šmėstelėjusią abejonę. Šimtui auksinių apsiaustų teko dunksėti iečių galais į grindis, kad vėl nutildytų sosto menę. Per tą laiką lordas Taivinas Lanisteris atitoko.

— Tegul šis reikalas išsisprendžia rytoj, — griežtai ir lediniu balsu paskelbė jis. — Aš nusiplaunu rankas.

Šaltai ir piktai dėbtelėjęs į savo neūžaugą sūnų, jis išėjo iš menės pro karaliaus duris už Geležinio sosto, o jo brolis Kevanas nusekė iš paskos.

Vėliau, grįžęs į bokšto celę, Tirionas prisipylė taurę vyno ir nusiuntė Podriką Peiną atnešti sūrio, duonos ir alyvuogių. Mat abejojo, ar jo skrandis dabar priimtų bent kiek sunkesnį maistą. Manei, kad liksiu romus ir klusnus, tėve? — paklausė jis žvakių ant sienos metamų šešėlių. Aš pernelyg panašus į tave. Dabar, išplėšęs galią lemti gyvybę arba mirtį iš savo tėvo rankų ir perdavęs ją dievams, jis jautėsi keistai ramus. Jei tik dievų apskritai esama ir mes jiems bent kiek rūpime. Jei ne, tuomet mano likimas dorniečio rankose. Kad ir kas nutiktų, Tirionas jautė pasitenkinimą žinodamas, kad visiškai sugriovė lordo Taivino planus. Jei princas Oberinas laimėtų, ta pergalė įpliekstų dar didesnę neapykantą tarp Haigardeno ir Dorno; Meisas Tairelis matytų, kad vyras, suluošinęs jo sūnų, dabar padeda neūžaugai, vos nenunuodijusiam jo dukters, išvengti akivaizdaus teisingumo. O jei triumfuotų Kalnas, Doranas Martelis tikrai turėtų teisę reikalauti, kad jam būtų paaiškinta, kodėl jo brolis buvo pasiųstas myriop, o ne sulaukė Tiriono žadėto teisingumo? Galų gale Dornas tikriausiai karūnuotų Mirselą.

Žinant, kiek rūpesčių jis pridarys, Tirionui rodės, kad jo mirtis nebūtų beprasmė. Ar ateisi pasižiūrėti, kaip viskas baigsis, Šaja? Ar stovėsi ten su visais kitais ir žiūrėsi, kaip seras Ilinas kerta mano bjaurią galvą? Ar pasiilgsi savo milžino Lanisterio, kai jis bus miręs? Jis išmaukė vyną, švystelėjo šalin taurę ir linksmai uždainavo:

Nuo aukštos kalvos nusileidęs, Jis jojo per miesto gatves, Per skersgatvius, laiptus ir aikštes, Pas moterį jojo jis, nes Ji buvo slaptas jo turtas Ir laimė, ir gėdos dieglys, Grandinės ir bokštas — tai niekis, Kai šildo jį jos bučinys.

Tą vakarą seras Kevanas jo neaplankė. Jis tikriausiai buvo su lordu Taivinu ir mėgino nuraminti Tairelius. Ko gero, dėdę mačiau paskutinį kartą. Tirionas prisipylė antrą taurę vyno. Gaila, kad jis liepė nugnybti Simoną Sidabrabalsį, taip ir nesužinojęs visų šios dainos žodžių. Tiesą sakant, ta daina buvo visai nebloga. Ypač palyginti su tomis, kurios bus sudėtos apie jį. Nes aukso rankos visada šaltos, o moters rankos šiltos… — užtraukė Tirionas. Gal kitas strofas parašys jis pats? Jei tik gyvens toliau.

Keista, bet tą naktį Tirionas Lanisteris miegojo ilgai ir giliai. Pabudo švintant puikiai pailsėjęs ir labai išalkęs, tad pusryčiams pavalgė skrudintos duonos, kraujinės dešros, bandelių su obuoliais ir dvi porcijas virtų kiaušinių su svogūnais ir aštriais dornietiškais pipirais. Tada paprašė sargybinių leisti jam aplankyti savo kovotoją. Seras Adamas sutiko.

Princą Oberiną Tirionas rado gurkšnojantį raudonąjį vyną ir besivelkantį šarvus. Jam padėjo keturi jaunesnieji dorniečiai lordai.