— Labas rytas, milorde, — pasisveikino princas. — Gal nori taurės vyno?
— Ar gerai, kad geri prieš dvikovą?
— Prieš dvikovą visada išgeriu vyno.
— Dėl to vyno gali žūti. O dar blogiau, kad dėl to galiu žūti ir aš.
Princas Oberinas nusijuokė.
— Dievai gina nekaltuosius. Tikiuosi, tu nekaltas, ar ne?
— Tik dėl Džofrio nužudymo, — prisipažino Tirionas. — Tikiuosi, jog supranti, su kokiu vyru kovosi. Gregoris Kligeinas yra…
— …vyras iš stuomens ir iš liemens? Bent jau taip girdėjau šnekant.
— Jis beveik aštuonių pėdų ūgio, tikriausiai sveria apie trisdešimt stonų ir visas vienų raumenų. Jis kaunasi su dvirankiu kalaviju, bet valdo jį viena ranka. Kai kas turėjo progos įsitikinti, kad jis vienu užsimojimu perkerta priešininką išilgai. Jo šarvai tokie sunkūs, kad lieknesnis vyras neišlaikytų jų svorio, o juo labiau negalėtų su jais judėti.
Bet princui Oberinui tai nepadarė įspūdžio.
— Ir anksčiau esu nukovęs didelių vyrų. Svarbiausia — juos pargriauti. Kai pargriūva, galima sakyti, kad jie jau mirę. — Dornietis kalbėjo taip nerūpestingai ir taip pasitikėdamas savimi, kad Tirionas aprimo, bent jau kol princas nepasisuko ir nešūktelėjo: — Deimonai, ietį! — Seras Deimonas pamėtėjo ietį, ir Raudonoji Angis pagavo ją ore.
— Ketini stoti prieš Kalną ginkluotas… ietimi? — Tirionas vėl pasijuto nesmagiai. Mūšyje slenkantis miškas atkištų iečių buvo galinga jėga, bet dvikovoje su patyrusiu kalavijuočiu ietis buvo menkas ginklas.
— Mes, dorniečiai, labai mėgstame ietis. Be to, tai vienintelis būdas atremti toli siekiančius jo kirčius. Pažiūrėk, lorde Kipše, tik neliesk.
Ietis buvo uosinė, aštuonių pėdų ilgio, jos kotas glotnus, storas ir sunkus. Paskutinės dvi pėdos buvo išlietos iš plieno: plonas lapo pavidalo ieties galas tolydžio smailėjo ir baigėsi spyglio aštrumo smaigaliu. Jo kraštai atrodė tokie aštrūs, kad būtum galėjęs jais skustis. Kai Oberinas pasukiojo ieties kotą suspaudęs tarp delnų, antgalio kraštai tvykstelėjo juoda spalva. Aliejus? O gal — nuodai? Tirionas nusprendė, kad to jam geriau nežinoti.
— Tikiuosi, moki ja kautis, — abejodamas tarė jis.
— Patikėk, manimi nesiskųsi. O seras Gregoris gali turėti man priekaištų. Kad ir kokie stori jo krūtinės šarvai, ties sujungimais vis tiek yra plyšių. Vidinėje pažasties pusėje, prie kelio, prie alkūnių… Rasiu, kur jį pakutenti, pažadu. — Princas Oberinas padėjo ietį. — Sakoma, kad Lanisteriai skolingi nelieka. Kai šios kruvinos dienos baigsis, galbūt grįši su manimi į Saulės Ietį? Mano broliui Doranui būtų didelė garbė sutikti teisėtą Kasterlių Uolos įpėdinį… ypač jei jis kartu pasiimtų ir savo žavingą žmoną, Vinterfelo ledi.
Ar tas gyvatė mano, kad laikau Sansą atsargai kur nors paslėpęs kaip riešutą žiemai? Jei taip ir būtų buvę, Tirionas neketino atskleisti princui tiesos.
— Dabar, kai apie tai galvoju, kelionė į Dorną, rodos, galėtų būti tikrai maloni.
— Numatyk sau ilgesnę viešnagę. — Princas Oberinas išgėrė dar gurkšnelį vyno. — Judviem su Doranu reikia aptarti daug abiem rūpinčių dalykų. Pasikalbėti apie muziką, prekybą, istoriją, vyną, nykštuko grašį… apie paveldėjimo ir sosto įpėdinystės įstatymus. Neabejoju, kad dėdės patarimai labai pravers karalienei Mirselai, kurios laukia tikrai nelengvos dienos.
Jei Veirio paukštukai dabar klausėsi, Oberinas parūpino jų ausims puikiausio peno.
— Manau, ir aš išgerčiau taurę vyno, — nusprendė Tirionas.
Karalienei Mirselai? Pagunda būtų buvusi dar didesnė, jei jis iš tikrųjų būtų paslėpęs Sansą po savo apsiaustu. Jei ji pareikštų palaikanti Mirselą, o ne Tomeną, ar šiaurė paskui ją sektų? Tai, apie ką užsiminė Raudonoji Angis, buvo išdavystė. Ar Tirionas tikrai galėjo sukilti prieš Tomeną ir savo tėvą? Sersėja spjaudytų kraujais. Jau vien dėl to būtų verta tai padaryti.
— Ar prisimeni, ką tau pasakojau per pirmą mudviejų susitikimą, Kipše? — paklausė princas Oberinas, o tuo metu Pavainikis iš Dievų Malonės priklaupęs priešais rišo jam antblauzdžius. — Mudu su seserimi į Kasterlių Uolą buvome atkeliavę ne vien dėl gandų apie tave. Mes kai ko ieškojome. Tie ieškojimai atvedė mus į Žvaigždėkrytį, Arborą, Senmiestį, Skydo salas, Kreikholą ir pagaliau į Kasterlių Uolą… bet tikrasis mūsų kelionės tikslas buvo vedybos. Doranas buvo susižadėjęs su ledi Melarija iš Norvoso, tad buvo paliktas prižiūrėti Saulės Ieties. O mudu su seserimi dar neturėjome sau poros.
Elija labai jaudinosi. Ji buvo kaip tik tekamojo amžiaus, o kadangi skundėsi silpna sveikata, niekada negalėjo leistis į tolimas keliones. Man labiau patiko linksmintis traukiant per dantį sesers gerbėjus. Prisistatė ir mažasis lordas Tinginys, ir ginklanešys Čepsius, kurį aš praminiau Vaikščiojančiu Banginiu ar kažkaip panašiai. Vienintelis bent kiek tinkamesnis į vyrus buvo jaunasis Beiloras Haitaueris. Dailus jaunuolis ir mano sesuo jau buvo jį beįsimylinti, bet kartą jis netyčia mūsų draugijoje pagadino orą. Iš karto praminiau jį Beiloru Pirdžiumi, ir Elija nebegalėjo žiūrėti į jį nesijuokdama. Buvau negailestingas jaunuolis, kas nors turėjo nupjauti man niekšišką liežuvį.
Taip, pritariamai pagalvojo Tirionas. Beiloras Haitaueris dabar jau nebuvo jaunas, bet liko lordo Leitono įpėdiniu; turtingas, gražus ir puikios reputacijos riteris. Dabar žmonės jį vadino Beiloru Plačia Šypsena. Jei Elija būtų ištekėjusi už jo, o ne už Reigaro Targarieno, dabar tikriausiai tebegyventų Senmiestyje ir žiūrėtų, kaip auga jos vaikai. Tirionas liūdnai pasvarstė, kiek gyvybių nusinešė tas vienas oro pagadinimas.
— Galutinis mūsų kelionės tikslas buvo Lanisportas, — toliau pasakojo princas Oberinas, o tuo metu seras Aronas Korgilas padėjo jam apsivilkti paminkštintą tuniką ir ėmė varstyti raištelius ant nugaros. — Ar žinojai, kad tavo ir mano motinos buvo senos pažįstamos?
— Rodos, pamenu, kad vaikystėje jiedvi kartu gyveno dvare. Palaikė draugiją princesei Reilai?
— Taigi. Buvau tikras, kad šį planą slapta sudarė abi motinos. Ginklanešys Čepsius ir į jį panašūs, taip pat pulkai man parodytų spuoguotų mergelių tebuvo migdolai prieš tikrąją puotą, skirti apetitui sužadinti. Pagrindinis valgis turėjo būti patiektas Kasterlių Uoloje.
— Sersėja ir Džeimis.
— Koks tu nuovokus nykštukas. Žinoma, mudu su Elija buvome vyresni. Tavo broliui ir seseriai tuomet galėjo būti aštuoneri ar devyneri. Ir vis dėlto penkerių ar šešerių metų skirtumas atrodė menkas. Be to, mūsų laive buvo tuščia, labai prabangiai įrengta kajutė, aiškiai skirta kilmingiems keleiviams. Tarsi iš anksto buvo numatyta, kad į Saulės Ietį parplukdysime naują žmogų. Galbūt jauną pažą. Arba kompanionę Elijai. Tavo ledi motina ketino pripiršti Džeimį mano seseriai arba mane Sersėjai. O gal ir abu.
— Gal ir taip, — įsiterpė Tirionas, — bet mano tėvas…
— …valdė Septynias Karalystes, bet namuose buvo valdomas žmonos, ar bent jau taip visuomet sakydavo mano motina. — Princas Oberinas pakėlė rankas, kad lordas Dagosas Menvudis ir Pavainikis iš Dievų Malonės per galvą galėtų apvilkti šarvažiedžius marškinius. — Senmiestyje sužinojome, kad tavo motina mirė ir kad jai gimė bjaurus kūdikis. Tiesą sakant, galėjome apsisukti ir grįžti, bet mano motina nusprendė plaukti toliau. Kaip buvome sutikti Kasterlių Uoloje, tau jau pasakojau.
Bet nutylėjau, kad mano motina palaukė, kiek buvo reikalinga, o tada užsiminė tavo tėvui apie mūsų viešnagės tikslą. Po daugelio metų, gulėdama mirties patale, ji man pasakė, kad jos siūlymą lordas Taivinas šiurkščiai atmetė. Jis mano motinai pareiškė, girdi, jo duktė skirta princui Reigarui. O kai ji užsiminė, kad Džeimis galėtų vesti Eliją, vietoj Džeimio jis pasiūlė tave.