— Ir tą siūlymą ji suprato kaip įžeidimą.
— Tai ir buvo įžeidimas. Tikriausiai ir pats tai supranti?
— Ak taip, žinoma. — Visada taip, pagalvojo Tirionas, viskas priklauso nuo mūsų motinų ir tėvų, kaip anksčiau priklausė nuo jų motinų ir tėvų. Mes esame tik marionetės, tampomos už virvelių tų, kurie gimė anksčiau už mus, o vieną gražią dieną mūsų virvelės atiteks mūsų vaikams ir tuomet tampomi vietoj mūsų šokinės jie. — Bet princas Reigaras vedė Eliją iš Dorno, o ne Sersėją Lanister iš Kasterlių Uolos. Tad tavo motina, rodos, šį mūšį laimėjo.
— Ji taip manė, — linktelėjo princas Oberinas, — bet tavo tėvas ne iš tų, kurie pamiršta tokius įžeidimus. Kadaise jis jau pamokė lordą ir ledi Tarbekus ir Reinus iš Kastamero. O Karaliaus Uoste jis davė gerą pamoką ir mano seseriai. Šalmą, Dagosai. — Menvudis padavė šalmą; aukštą auksinį šalmą su variniu disku ant viršaus, simbolizuojančiu Dorno saulę. Tirionas atkreipė dėmesį, kad antveidis nuimtas. — Elija ir jos vaikai ilgai laukė teisingumo. — Princas Oberinas užsimovė minkštas raudonos odos pirštines ir vėl paėmė į rankas ietį. — Ir šiandien jie to teisingumo sulauks.
Dvikovai buvo skirtas išorinis kiemas. Tirionui teko šokinėti ir bėgti tekinam, kad suspėtų su sparčiai žingsniuojančiu princu Oberinu. Gyvatė nekantrauja, dingtelėjo jam. Tikėkimės, kad jis nusiteikęs keršyti. Diena išaušo apniukusi ir vėjuota. Saulė mėgino skverbtis pro debesis, bet Tirionas negalėjo pasakyti, nei kas laimės kovą danguje, nei kaip baigsis dvikova, nuo kurios priklausė jo gyvybė.
Rodės, bent tūkstantis žmonių susirinko pasižiūrėti, ar jis gyvens, ar mirs. Jie grūdosi perėjimuose ant sienų ir badėsi alkūnėmis ant pilies priestatų ir bokštų laiptų. Jie žiūrėjo susirinkę prie arklidžių, žvelgė pro langus ir nuo tiltų, iš balkonų ir nuo stogų. O kiemas buvo sausakimšas: žmonių čia prisirinko tiek, jog auksiniams apsiaustams ir karaliaus sargybos riteriams teko stumdyti juos į pakraščius, kad liktų vietos kovotojams. Vieni žiūrovai atsitempė krėslus ir ketino įsitaisyti patogiau, kiti sėdėjo tiesiog užsiropštę ant statinių. Dvikovą reikėjo surengti Drakonų Duobėje, pagalvojo Tirionas. Tada būtume iš kiekvieno smalsuolio paėmę po grašį ir apmokėję už Džofrio vestuves ir laidotuves. Kai kurie žiūrovai net buvo užsikėlę ant pečių mažus vaikus, kad šie geriau matytų. Išvydę Tirioną, visi ėmė šaukti ir badyti jį pirštais.
Šalia sero Gregorio Sersėja atrodė kaip mergaitė. Su šarvais Kalnas atrodė didesnis už bet kokį kitą vyrą. Po ilgu geltonu viršutiniu apsiaustu, ant kurio buvo matyti Kligeinų ženklas — trys juodi šunys, ir šarviniais marškiniais jis buvo užsisegęs sunkų antkrūtinį iš tamsiai pilko plieno, kovose jau įduobtą ir subraižytą. Po juo buvo kietinta oda ir minkštas sluoksnis. Didelis šalmas plokščiu viršumi buvo pritvirtintas prie kaklo šarvo, ties burna ir nosimi juodavo skylės kvėpuoti, taip pat siauras plyšys akims. Ant šalmo viršaus puikavosi akmeninis kumštis.
Net jei seras Gregoris nuo žaizdų buvo apsilpęs, iš kito kiemo krašto Tirionas to nematė. Taip stovėdamas jis atrodo, lyg būtų iškaltas iš uolos. Didįjį kalaviją, kurio plieninė geležtė buvo šešių pėdų ir su įbrėžimais, Kligeinas buvo įrėmęs į žemę priešais save. Stambiomis, vėžlio kiautu puoštomis šarvuotomis plieninėmis pirštinėmis apmautomis rankomis seras Gregoris spaudė abi dvipusio kalavijo rankenas. Jį pamačiusi išblyško net princo Oberino meilužė.
— Ketini su juo kautis? — pašnibždomis paklausė jo Elarija Send.
— Ketinu jį nužudyti, — atsainiai atsakė jos meilužis.
Dabar, prieš prasidedant dvikovai, ir Tirioną apniko abejonės. Pakėlęs akis į princą Oberiną jis pasigailėjo, kad jo negina Bronas… o dar geriau — Džeimis. Raudonoji Angis buvo lengvai šarvuotas; užsisegęs antblauzdžius, dilbių, kaklo, pečių šarvus ir plienines kelnių kilpines. O šiaip Oberinas vilkėjo lanksčios odos ir plevenančio šilko drabužius. Ant šarvinių marškinių jis dėvėjo tviskančius vario žvynus, bet nei šarviniai marškiniai, nei žvynai nė iš tolo nesaugojo jo taip, kaip Gregorį saugojo sunkūs šarvai. Be antveidžio princo šalmas iš esmės buvo tik pusšalmis be nosies apsaugos. Apskritas plieninis jo skydas buvo stropiai nublizgintas ir ant jo buvo matyti raudono, geltono, balto aukso ir vario saulės ir ieties įlaja.
Šokinėk aplink jį, kol taip nuvargs, kad nepakels rankų, o tada jį pargriauk. Raudonosios Angies ketinimai, rodos, buvo panašūs į Brono. Bet samdomas kalavijuotis nesuvokė tokios taktikos keliamų pavojų. Po septyniais pragarais, tikiuosi, žinai, ką darai, gyvate.
Pakyla buvo pastatyta šalia Rankos bokšto, pusiaukelėje tarp abiejų kovotojų. Ant jos buvo įsitaisę lordas Taivinas ir jo brolis, seras Kevanas. Karaliaus Tomeno niekur nebuvo matyti; Tirionas jautėsi dėkingas bent jau už tai.
Lordas Taivinas žvilgtelėjo į savo neūžaugą sūnų ir pakėlė ranką. Keliolika šauklių ėmė pūsti trimitus, kad nutildytų minią. Aukštasis septonas su didele krištoline karūna ant galvos iššlepsėjo į priekį ir ėmė melstis prašydamas, kad Tėvas Danguje padėtų jiems priimti sprendimą ir kad Karžygys suteiktų jėgų to vyro rankai, kurio pusėje yra teisingumas. Teisingumas mano pusėje! — vos nesuriko Tirionas, bet žmonės iš jo būtų tik pasijuokę, o patyčių jam jau buvo iki kaklo.
Seras Osmundas Ketlblekas atnešė Kligeinui skydą — didžiulį sunkų ąžuolinį skydą su juodais geležies apkaustais. Kai Kalnas užkišo kairę ranką už laikančiųjų juostų, Tirionas pamatė, kad Kligeino šunys ant skydo užtepti dažais. Šiandien rytą seras Gregoris kovėsi su nupiešta septynkampe žvaigžde, kurią Siaurąją jūrą perplaukę ir Pirmųjų Žmonių bei jų dievų pavergti atkeliavę andalai atnešė į Vesterosą. Labai dievobaiminga iš tavo pusės, Sersėja, bet nemanau, kad dievams tai padarys įspūdį.
Kovotojus skyrė penkiasdešimt jardų. Princas Oberinas greitai žengė į priekį, o seras Gregoris artinosi lėčiau, bet ir grėsmingiau. Jam žengiant žemė nedreba, tarė sau Tirionas. Tai tik mano širdis daužosi. Kai vyrus skyrė dešimt jardų, Raudonoji Angis sustojo ir šūktelėjo:
— Ar jie tau pasakė, kas esu?!
Pro burnos plyšį seras Gregoris burbtelėjo:
— Kažkoks numirėlis.
Ir nepermaldaujamai žengė artyn.
Dornietis išsisuko pasitraukęs į šoną.
— Aš — Oberinas Martelis, Dorno princas, — prisistatė jis, o tuo metu Kalnas pasisuko, kad matytų priešininką. — Princesė Elija buvo mano sesuo.
— Kas tokia? — paklausė Gregoris Kligeinas.
Oberinas dūrė ilga ietimi, bet seras Gregoris prisidengė nuo jos smaigalio skydu, nustūmė jį ir, švytruodamas kalaviju, puolė princą. Dornietis vėl išsilenkė priešininko nenukentėjęs. Ir vėl dūrė ietimi. Kligeinas kirto per ją kalaviju, bet Martelis laiku ginklą patraukė ir dūrė vėl. Tarkštelėjo plienas, ieties antgalis nuslydo Kalno krūtine ir, perdūręs apsiaustą, ant krūtinės šarvo paliko ilgą ryškų įbrėžimą.
— Elija Martel, Dorno princesė, — sušnypštė Raudonoji Angis. — Tu ją išniekinai. Užmušei. Tu nužudei jos vaikus.