Seras Gregoris grėsmingai suniurnėjo. Nerangiai iškėlė kalaviją ir puolė juo mosuodamas, taikydamasis dorniečiui į galvą. Princas Oberinas puolimo lengvai išvengė.
— Tu ją išniekinai. Užmušei. Tu nužudei jos vaikus.
— Atėjai plepėti ar kautis?
— Atėjau išgirsti tavo prisipažinimo.
Raudonoji Angis mitriai dūrė Kalnui į pilvą, bet jo nesužeidė. Gregoris kirto kalaviju, bet nepataikė. Ilgoji ietis vėl šmėstelėjo virš jo ginklo. Lyg gyvatės liežuvis ji durdavo ir vėl atsitraukdavo, rodės, bakstelės žemai, o bakstelėdavo aukštai, taikėsi į paslėpsnius, skydą, akis. Kalnas bent jau lengvas taikinys, dingtelėjo Tirionui. Princui Oberinui pataikyti į priešininką nebuvo sunku, bet ietis nė karto neperdūrė storų sero Gregorio šarvų. Dornietis visą laiką judėjo ratu durstydamas ietimi ir vėl traukdamasis, versdamas sunkųjį riterį nuolat suktis. Kligeinas jį sunkiai mato. Plyšys akims Kalno šalme buvo siauras ir labai ribojo jo regos lauką. Oberinas puikiai tuo naudojosi, taip pat nepamiršo, kad turi ilgą ietį ir yra vikresnis.
Rodės, labai ilgai kova taip ir vyko. Jiedu trypė po kiemą pirmyn atgal, suko ratus, seras Gregoris kapojo orą, Oberinas bakstelėdavo ietimi tai ranką, tai koją, o du kartus — smilkinį. Dideliam mediniam Gregorio skydui taip pat teko nemažai dūrių, kol pagaliau iš po žvaigždės vėl išlindo šuns galva, o kitose vietose buvo matyti plikas ąžuolas. Retkarčiais Kligeinas dusliai suniurnėdavo, vieną kartą Tirionas nugirdo jį keikiantis, bet šiaip kovėsi niūriai tylėdamas.
Bet Oberinas Martelis neužčiaupė burnos.
— Tu ją išniekinai! — šūktelėjo jis, darydamas klaidinantį judesį. — Užmušei, — pridūrė, išsisukdamas nuo šoninio Gregorio kirčio didžiuoju kalaviju. — Nužudei jos vaikus, — tarė, besdamas ieties smaigalį milžinui į gerklę, bet šis džergždamas nuslydo kaklo šarvais.
— Oberinas su juo žaidžia, — pasakė Elarija Send.
Kvailas žaidimas, pagalvojo Tirionas.
— Kalnas per daug didelis būti kieno nors žaislu.
Kieme susirinkusi minia žiūrovų palengva slinko arčiau kovotojų, colis po colio artinosi norėdami geriau viską matyti. Karaliaus sargybos vyrai mėgino juos sulaikyti ryžtingai stumdami atgal dideliais baltais skydais, bet smalsuolių buvo šimtai, o vyrų baltais šarvais — tik šeši.
— Tu ją išniekinai. — Princas Oberinas atmušė galingą smūgį ieties smaigaliu. — Užmušei. — Jis dūrė Kligeinui į akis taip staiga, kad milžinas krūptelėjęs loštelėjo. — Nužudei jos vaikus. — Ietis nėrė į šoną ir žemyn, vėl nubraukdama Kalno krūtinės šarvą. — Tu ją išniekinai. Užmušei. Nužudei jos vaikus. — Ietis buvo dviem pėdomis ilgesnė už sero Gregorio kalaviją ir to Dorno princui visiškai pakako saugiam atstumui išlaikyti. Kai tik Oberinas durdavo, milžinas mėgindavo kalaviju nukirsti ieties kotą su antgaliu, bet taip pat jam būtų sekęsi nukapoti musei sparnus. — Tu ją išniekinai. Užmušei. Nužudei jos vaikus. — Gregoris pabandė pulti visa jėga, bet Oberinas šoko į šalį ir vėl užėjo priešininkui už nugaros. — Tu ją išniekinai. Užmušei. Nužudei jos vaikus.
— Nutilk. — Seras Gregoris, rodės, juda šiek tiek lėčiau, o jo didysis kalavijas nekyla taip aukštai, kaip dvikovos pradžioje. — Užčiaupk savo prakeiktą burną.
— Tu ją išniekinai, — pakartojo princas, traukdamasis į dešinę.
— Gana! — Seras Gregoris žengė du plačius žingsnius ir jo kalavijas pakibo princui Oberinui virš galvos, bet dornietis ir vėl spėjo pasitraukti.
— Užmušei, — pridūrė jis.
— UŽSIČIAUPK! — Gregoris kirto iš visų jėgų taikydamasis į ieties smaigalį, šios kotas trenkėsi Oberinui į dešinę krūtį, o plieninis smaigalys siaubingai džergždamas nuslydo į šoną. Staiga Kalnas atsidūrė tokiu atstumu nuo priešininko, kad galėjo kirsti kalaviju ir milžiniško ginklo plienas blykstelėjo. Minia sukliko. Oberinas išvengė pirmo kirčio, paleido iš rankos ietį, kuri dabar, serui Gregoriui priartėjus, negalėjo duoti jokios naudos. Antrą kirtį dornietis atrėmė skydu. Plienas sutiko plieną, nuaidėjo kurtinantis žvangesys ir Raudonoji Angis buvo priverstas svirduliuodamas trauktis. Seras Gregoris baubdamas jį persekiojo. Žodžių jis netaria, tik riaumoja kaip žvėris, pagalvojo Tirionas. Oberino traukimasis virto beatodairišku bėgimu ir jam tik per kelis colius pavyko aplenkti kalavijo geležtės smaigalį — kalavijo, nutaikyto jam į krūtinę, rankas ir galvą.
Jam už nugaros dunksojo arklidės. Smalsuoliai klykdami stumdėsi ir skubėjo trauktis Oberinui iš kelio. Vienas atsimušė princui į nugarą. Seras Gregoris, užsimojęs iš visų jėgų, kirto. Raudonoji Angis pritūpė ir nusirito į šalį. Vargšas arklininkas jam už nugaros nebuvo toks mitrus. Pakėlęs ranką jis prisidengė veidą ir Gregorio kalavijas nusileido tarp alkūnės ir peties.
— Užsičiaupk! — arklininkui surikus sukriokė Kalnas, užsimojo šoniniam kirčiui ir viršutinė vaikino galvos dalis nuskriejo per kiemą taškydama kraują ir smegenis. Šimtai žiūrovų, rodės, staiga numojo ranka į tai, ar Tirionas Lanisteris kaltas, ar nekaltas, ir ėmė beatodairiškai stumdytis mėgindami kuo greičiau dingti iš kiemo.
Bet Raudonoji Dorno Angis atsistojo ir vėl pasiėmė ietį.
— Elija! — šūktelėjo jis serui Gregoriui. — Tu ją išniekinai. Užmušei. Nužudei jos vaikus. O dabar ištark jos vardą.
Kalnas atsisuko. Su visu šalmu, skydu, kalaviju ir apsiaustu; nuo galvos iki kojų jis buvo apsitaškęs dabar jau sukrešėjusiu krauju.
— Per daug plepi, — sududeno jis. — Man jau galvą skauda.
— Vis tiek išgirsiu tave tariant jos vardą. Ji buvo Elija iš Dorno.
Kalnas niekinamai prunkštelėjo ir vėl užsimojo, bet… tą akimirką, nuo pat ryto slėpusis, iš už žemų debesų išlindo saulė.
Dorno saulė, tarė sau Tirionas, tačiau Gregoris Kligeinas pirmas pajudėjo norėdamas išeiti iš jos nutvieksto ploto. Tai niūrus ir žiaurus vyras, bet kovotojo instinktą turi.
Raudonoji Angis prisimerkęs susigūžė ir vėl dūrė ietimi. Seras Gregoris kirto per ją kalaviju, tačiau tai tebuvo princo Oberino klaidinantis judesys. Praradęs pusiausvyrą, Kalnas žingtelėjo į priekį.
Princas Oberinas pakėlė įduobtą metalinį skydą. Akinamas saulės spindulys, atsimušęs į nublizgintą auksą ir varį, atšoko tiesiai į siaurą priešo šalmo plyšį akims. Apakintas saulės, Kligeinas pakėlė savo skydą prisidengti nuo šviesos. Princo Oberino ietis švystelėjo tarsi žaibas, rado plyšį storuose šarvuose tarp pažasties ir rankos. Jos smaigalys pradūrė šarvinius marškinius ir pakietintą odą. Kai dornietis pasuko ietį ir ją ištraukė, Gregoris dusliai sudejavo.
— „Elija.“ Sakyk! „Elija iš Dorno!“ — Jis judėjo ratu, taikydamasis antram ieties dūriui. — Sakyk!
Tirionas kalbėjo savo maldą. Griūk ir mirk, tokie buvo jos žodžiai. Po galais, griūk ir mirk! Kalnui iš pažasties sruvo jau ne arklininko, o savas kraujas, o po krūtinės šarvu jo turėjo tekėti dar daugiau. Kai jis pamėgino žengti į priekį, jam sulinko vienos kojos kelis. Tirionui dingtelėjo, kad Gregoris palengva griūva.
Princas Oberinas tebesuko aplink jį ratus.
— ELIJA IŠ DORNO! — šaukė jis.
Seras Gregoris ėmė suktis, bet per lėtai ir per vėlai. Šį kartą, perėjusi per marškinių žiedus ir odą, ietis pervėrė pakinklį tarp antblauzdžio ir šlaunies šarvo. Kalnas susvyravo, atsitraukė ir kniūbsčias griuvo ant žemės. Didžiulis kalavijas iškrito jam iš rankos ir nuslydo per smėlį. Palengva jis nerangiai apsivertė aukštielninkas.