Dornietis nusviedė savo sugadintą skydą, abiem rankomis čiupo ietį ir nusigręžė ketindamas eiti sau. Jam už nugaros tysantis Kalnas sudejavo ir pasirėmęs alkūne pasikėlė. Oberinas atsisuko greitai kaip katė ir tekinas puolė gulintį priešą. „EEELIIIJAAA!“ — suriko jis smeigdamas ietį į tysantį kūną ir visu svoriu ją užguldamas. Uosinio ieties koto triokštelėjimas buvo beveik toks pat malonus ausiai kaip ir Sersėjos įsiūčio šūksnis, ir princas Oberinas akimirkai tarsi įgavo sparnus. Gyvatė pakilo virš Kalno. Kligeinui iš pilvo kyšojo keturių pėdų ilgio nulūžęs ietigalis, o princas Oberinas nusirito į šalį, atsistojo ir nusipurtė dulkes. Jis numetė nulūžusį ieties kotą ir pasiėmė didįjį priešininko kalaviją.
— Jei mirsi neištaręs jos vardo, sere, vaikysiuos tave po visus septynis pragarus, — pagrasino jis.
Seras Gregoris pamėgino atsikelti. Nulūžusi ietis kiaurai perdūrė jam vidurius ir prismeigė prie žemės. Dejuodamas jis abiem rankomis įsikibo koto, bet ištraukti jo negalėjo. Jam po nugara nenumaldomai plito raudona bala.
— Šią akimirką jaučiuosi nekaltesnis, — pasakė Tirionas šalia sėdinčiai Elarijai Send.
Princas Oberinas priėjo arčiau.
— Ištark tą vardą!
Jis koja primynė Kalnui krūtinę ir abiem rankomis užsimojo kalaviju. Galbūt jis ketino nukirsti Gregoriui galvą, gal suvaryti ginklo geležtę pro šalmo plyšį akims, bet Tirionas niekada to nesužinojo.
Kligeinas staiga kilstelėjo ranką ir čiupo dorniečiui už blauzdos. Raudonoji Angis kirto kalaviju iš visų jėgų, tačiau buvo netekęs pusiausvyros ir ašmenys nepadarė jokios žalos, tik paliko dar vieną įdubą Kalno dilbio šarve. Netrukus abu kovotojai kalaviją pamiršo, mat Gregoris stipriau suspaudė dorniečiui blauzdą, pasuko ją ir užsivertė princą sau ant krūtinės. Jiedu ėmėsi dulkėse ir kraujyje, nulaužta ietis krypčiojo tai į vieną pusę, tai į kitą. Tirionas su siaubu pamatė, kad Kalnas viena savo milžiniška ranka apsivijęs princą ir prispaudęs sau prie krūtinės nelyginant meilužį.
— Elija iš Dorno, — visi jie išgirdo sakant serą Gregorį, kai priešininkai buvo taip arti vienas kito, kad būtų galėję bučiuotis. Žemas jo balsas aidėjo plieniniame šalme. — Nudėjau jos inkščiančius šunyčius. — Laisva ranka jis tėškė Oberinui į veidą, neapsaugotą jokio šarvo, sugrūsdamas plienu padengtus pirštus jam į akis. — Tada ją išniekinau. — Kligeinas kumščiu trenkė dorniečiui į burną išbarškindamas dantis. — Tada suknežinau jai sumautą galvą. Štai taip…
Kai jis atitraukė didžiulį savo kumštį, kraujas ant šarvinės pirštinės, rodės, garavo šaltame ankstaus rytmečio ore. Pasigirdo šlykštus traškesys. Apimta siaubo Elarija šūktelėjo, o Tiriono skrandyje sukilo pusryčiai. Jis parklupo ir išvėmė šoninę, dešrelę, bandeles su obuoliais ir dvi porcijas kiaušinienės su svogūnais ir aštriais dornietiškais pipirais.
Jį pasmerkiančių žodžių iš tėvo lūpų jis taip ir neišgirdo. Gal tų žodžių nė nereikėjo. Atidaviau savo gyvenimą į Raudonosios Angies rankas, o jis tą gyvenimą pražudė. Paskui, per vėlai prisiminęs, kad gyvatės rankų neturi, Tirionas ėmė isteriškai juoktis.
Jis jau buvo įveikęs pusę vingiuotų laiptų, tik staiga susivokė, kad auksiniai apsiaustai veda jį kitur, ne į bokšto celę.
— Turiu būti nuvestas į juodąsias celes, — tarė jis.
Sargyba nesivargino jam atsakyti. Kam aušinti burną kalbant su numirėliu?
Daneiris
Dani pusryčiavo po persimono medžiu, augančiu terasoje įveistame sode, žiūrėdama į savo drakonus, besivaikančius vienas kitą aplink Didžiosios piramidės smaigalį, ant kurio anksčiau puikavosi didžiulė bronzinė harpija. Mirine buvo dar dvi dešimtys mažesnių piramidžių, bet aukštumu jos nė iš tolo neprilygo šiai. Iš čia ji matė visą miestą: siauras vingiuotas gatveles, plačias plytomis grįstas gatves, šventyklas ir grūdų sandėlius, lūšneles ir rūmus, viešnamius ir pirtis, sodus, fontanus ir didelius raudonus kautynių duobių ratus. O už sienų tyvuliavo pilka jūra, tekėjo vingiuotas Skahazadanas, dunksojo išdžiūvusios rudos kalvos, plytėjo sudeginti vaismedžių sodai ir pajuodavę laukai. Čia, aukštutiniame sode, Dani kartais pasijusdavo kaip deivė, gyvenanti ant aukščiausio pasaulio kalno.
Ar visi dievai jaučiasi tokie vieniši? Kai kurie tikriausiai jautėsi. Misandėja jai papasakojo apie Harmonijos Valdovą, garbinamą taikių Naato salos gyventojų; jaunoji vertėja paaiškino, kad jis — vienintelis tikras dievas, visada buvęs ir amžinai būsiantis, dievas, sukūręs mėnulį, žvaigždes, žemę ir visas joje gyvenančias būtybes. Vargšas Harmonijos Valdovas. Daneiris jo buvo gaila. Siaubinga turėjo būti nuolat leisti laiką vienam, apsuptam pulkų moterų-plaštakių, kurias galėjai sukurti ir sunaikinti vienu ištartu žodžiu. Vesterosas turėjo bent jau septynis dievus, nors Viseiris jai sakė, jog kai kurie septonai tvirtina, girdi, tai yra tik septyni vieno dievo pavidalai, tarsi septynios vieno brangakmenio briaunos. Tai buvo dar painiau. Ji girdėjo, kad raudonieji žyniai tiki du dievus, bet abu jie nuolat tarpusavyje kariauja. Tai Dani dar labiau nepatiko. Ji nenorėjo nuolat kariauti.
Misandėja patiekė jai anties kiaušinių ir šunienos dešrelių, taip pat pusę taurės saldinto vyno, sumaišyto su žaliosios citrinos sultimis. Medus traukė muses, bet kvepianti žvakė neleido joms spiestis. Daneiris atkreipė dėmesį, kad čia musės nebuvo tokia nepakeliama kančia kaip visame likusiame mieste, ir dėl to piramidė jai dar labiau patiko.
— Turiu nepamiršti ir ko nors imtis prieš tas muses, — tarė Daneiris. — Ar Naate daug musių, Misandėja?
— Naate daug drugių, — atsakė vertėja bendrąja kalba. — Gal dar vyno?
— Ne. Turiu sušaukti karališkąją tarybą.
Dani labai pamėgo Misandėją. Jaunoji vertėja didelėmis auksaspalvėmis akimis buvo ne pagal metus išmintinga. Ji ir drąsi. Turėjo būti drąsi, kad ištvertų toje aplinkoje, kurioje anksčiau gyveno. Vieną gražią dieną ji tikėjosi pamatyti tą legendinę Naato salą. Misandėja sakė, kad taikieji Naato žmonės ne kariauja, o groja. Jie nežudo net gyvūnų; valgo tik vaisius, o mėsos neima į burną. Drugių dvasios, pasiaukojusios Harmonijos Valdovui, apgina jų salą nuo visų, kurie ją puola ir nori nuskriausti žmones. Daug užkariautojų buvo nuplaukę į Naatą sukruvinti savo kalavijų, bet tik susirgo ir mirė. Tačiau kai vergų prekeivių laivai atplaukia pasiplėšti grobio, drugiai nepadeda.
— Vieną dieną ketinu parplukdyti tave namo, Misandėja, — pažadėjo Dani. Jei būčiau tą patį pažadėjusi Džorai, ar jis vis tiek būtų mane pardavęs? — Prisiekiu, taip ir padarysiu.
— Ši visiškai patenkinta likusi su tavimi, tavo malonybe. Naatas niekur nepabėgs. Tu labai gera šiai… man.
— O tu gera man. — Dani paėmė merginą už rankos. — Eikš, padėsi man apsirengti.
Džiki padėjo Misandėjai ją išmaudyti, o tuo metu Iri paruošė Daneiris drabužius. Šiandien ji apsivilko ryškiai raudoną aksominį drabužį, susijuosė sidabriniu diržu, o ant galvos užsidėjo karūną su trigalviu drakonu, kurią Turmalino brolija įteikė jai Kvarte. Jos kurpaitės irgi buvo sidabrinės ir tokia aukšta pakulne, jog Dani nuolat nerimavo, kad neparvirstų. Kai apsirengė, Misandėja jai atnešė nublizgintą sidabro šukę, kad Dani galėtų pamatyti, kaip atrodo. Ji tylėdama žvelgė į savo atspindį. Ar tai — užkariautojos veidas? Kol kas ji galėjo pasakyti tik tiek, kad atrodo kaip maža mergaitė.