Jos dar niekas nevadino Daneiris Užkariautoja, bet kada nors galbūt vadins. Eigonas Užkariautojas užėmė Vesterosą su trimis drakonais, o ji paėmė Miriną per vieną dieną, pasitelkusi kanalizacijos tunelių žiurkes ir medinį penį. Vargšas Grolėjus. Dani žinojo, kad jis vis dar gedi savo laivo. Jei karo galera galėjo taranuoti kitą laivą, kodėl negalėjo taranuoti vartų? Ši mintis jai kilo liepus kapitonams priplaukti prie kranto. Laivų stiebai tapo taranais, o pulkai išlaisvintų vyrų išardė medinius jų korpusus ir padarė iš jų skydus ant ratų, vėžlius, katapultas ir kopėčias. Samdomi kalavijuočiai kiekvienam taranui davė nešvankų pavadinimą, ir rytinius vartus pralaužė ne kas kitas, o pagrindinis „Merakso“, — buvusios „Džoso išdaigos“, — stiebas. Vyrai pavadino jį „Džoso kotu“. Beveik kiaurą dieną ir net vakare virė įtemptas ir kruvinas mūšis, kol pagaliau mediniai vartai ėmė braškėti ir „Merakso“ laivo priekio puošmena — besijuokiančio juokdario galva — pralaužė vartus.
Dani pati norėjo vadovauti puolimui, bet jos karininkai pareiškė, jog tai būtų beprotybė, o jos karininkai niekada dėl nieko nenusileisdavo. Tad, užuot vadovavusi, ji liko ariergarde raita ant Sidabrės ir apsivilkusi ilgus šarvinius marškinius. Tačiau net ir būdama už pusės lygos ji girdėjo, kaip miestas buvo paimtas ir kaip Mirino gynėjų patyčios virto baimės kupinais šauksmais. Tą akimirką suriaumojo ir nakties tamsą ugnies pripildė visi trys jos drakonai. Vergai kyla, iš karto suprato ji. Mano nuotekų tunelių žiurkės nugraužė jiems grandines.
Kai Grynuoliai visiškai palaužė pasipriešinimą ir prasidėjo plėšimas, Daneiris įžengė į miestą. Priešais išlaužtus vartus buvo suversta tokia didelė lavonų krūva, kad išlaisvintiesiems teko beveik valandą paplušėti, kol padarė kelią jos Sidabrei. Netoliese palikti gulėjo „Džoso kotas“ ir jį saugojęs didelis medinis vėžlys, apklotas arklių odomis. Daneiris jojo pro sudegusius pastatus ir išmuštus langus, per plytomis grįstas gatves, kurių nuotekų grioviai buvo užkimšti sustingusiais ir išpampusiais lavonais. Jai jojant pro šalį, džiūgaujantys vergai tiesė krauju suteptas rankas ir vadino ją „motina“.
Aikštėje priešais Didžiąją piramidę spietėsi nusiminę miriniečiai. Didieji šeimininkai ryto šviesoje visai neatrodė didingi. Netekę savo brangakmenių ir tokarų puošniais kraštais, jie buvo verti paniekos, tiesiog tik pulkas senių raukšlėtomis sėklidėmis ir dėmėta oda ir jaunų vyrų juokingomis šukuosenomis. Jų moterys buvo arba putlios ir apkūnios, arba išdžiūvusios kaip žalgos, o jų dažytus veidus buvo išvagoję ašarų upeliai.
— Noriu jūsų vadų, — pareiškė Dani. — Išduokite juos ir visų kitų aš pasigailėsiu.
— Kiek? — kūkčiodama paklausė sena moteris. — Kiek mūsų turi pasiaukoti, kad kitus paliktum gyvus?
— Šimtas šešiasdešimt trys, — atsakė Dani.
Ji liepė prikalti juos prie medinių, aikštėje pastatytų stulpų taip, kad vienas nelaimingasis rodytų į kitą. Duodant šį įsakymą Daneiris širdyje virė nuožmus pyktis; ji jautėsi kaip keršijantis drakonas. Bet paskui, kai jodama pro vyrus, mirštančius ant mietų, girdėjo jų dejones, uodė jų vidurių smarvę ir kraują…
Dani susiraukusi padėjo sidabrinę šukę. Tai buvo teisinga. Tikrai. Padariau tai keršydama už vaikus.
Viena pakopa žemiau buvo priėmimų menė — aidi patalpa aukštomis lubomis ir skaisčiai raudono marmuro sienomis. Tačiau, nors ir prabangi, ši menė buvo šalta. Čia stovėjo sostas — fantastiškas žiaurios harpijos pavidalo baldas iš drožinėto ir paauksuoto medžio. Ilgokai pažiūrėjusi į jį, Daneiris liepė sostą sukapoti malkoms.
— Harpijai ant kelių nesėdėsiu, — paaiškino ji saviškiams.
Ir sėdėjo ant paprasto juodmedžio suolo. Jai to pakako, bet miriniečius girdėjo šnabždantis, girdi, karalienei tai nedera.
Daneiris laukė jos kraujo raiteliai. Aliejumi suteptose jų kasose tilindžiavo sidabriniai varpeliai, be to, jie buvo pasipuošę žuvusių miesto gynėjų auksu ir deimantais. Mirinas buvo neįsivaizduojamai turtingas. Net samdomi kalavijuočiai, rodos, bent jau kol kas, pasisotino grobio. Kitame menės gale, apsivilkęs paprastą Grynuolio uniformą ir rankos linkyje laikydamas į viršų smailėjančią bronzinę kepurę, stovėjo Pilkasis Kirminas. Grynuoliais Dani galėjo pasitikėti ar bent jau taip vylėsi… Grynuoliais ir Ruduoju Benu Plumu, tvirtuoju Benu žilais plaukais ir vėjų nugairintu veidu, kurį taip mėgo jos drakonai. Šalia jo stovėjo auksu tviskantis Darijus. Darijus ir Benas Plumas, Pilkasis Kirminas, Iri, Džiki, Misandėja… žiūrėdama į juos Dani nejučia ėmė spėlioti, kuris dabar ją išduos.
Drakonas turi tris galvas. Pasaulyje yra du vyrai, kuriais galiu pasitikėti, jei tik juos rasiu. Tada nebūsiu viena. Būsime trise prieš visą pasaulį kaip Eigonas ir jo seserys.
— Ar naktis buvo tokia rami, kaip atrodė? — pasiteiravo Daneiris.
— Rodos, taip, tavo malonybe, — atsakė Rudasis Benas Plumas.
Ji liko patenkinta. Mirinas buvo žiauriai apiplėštas, — toks likimas ištikdavo visus ką tik užimtus miestus, — bet dabar, kai miestas priklausė jai, Dani ryžtingai nusprendė padaryti plėšikavimui galą. Ji paskelbė, kad žudikai bus pakarti, plėšikams bus nukirsta ranka, o prievartautojams — kotas. Ant miesto sienų jau suposi aštuoni žudikai, o Grynuoliai prikrovė didelę pintinę kruvinų plaštakų ir minkštų rausvų kirminų, bet Mirine vėl įsiviešpatavo ramybė. Tik… ar ilgai?
Jai aplink galvą ėmė zvimbti musė. Dani rankos mostu ją nuvijo, bet vabzdys beveik iš karto vėl grįžo.
— Mieste per daug musių.
Benas Plumas dusliai nusijuokė.
— Šiandien rytą musių radau ir savo aluje. Vieną iš jų net prarijau.
— Musės — nužudytųjų kerštas. — Darijus šyptelėjo ir pirštais paglostė vidurinę savo barzdos sruogą. — Lavonai maitina musių lervas, o iš lervų ritasi musės.
— Tuomet atsikratysime lavonų. Ir pradėsime nuo tų, kurie yra aikštėje prie piramidės. Pilkasis Kirmine, ar tuo pasirūpinsi?
— Karalienė įsako, šie vykdo.
— Bus geriausia, jei atsineši maišų ir kastuvų, Kirmine, — patarė Grynuoliui Rudasis Benas. — Kūnai jau gerokai apirę. Jau krenta nuo mietų gabalais ir knibždėte knibžda lervų…
— Jis tai žino. Ir aš žinau.
Dani prisiminė, koks siaubas ją apėmė pamačius Bausmės aikštę Astapore. Aš sukėliau miestelėnams ne mažiau siaubo, bet jie, žinoma, to nusipelnė. Žiaurus teisingumas vis tiek yra teisingumas.
— Tavo malonybe, — kreipėsi į ją Misandėja, — savo kilmingus mirusiuosius giskariečiai laidoja po namais įrengtose kriptose. Jei nuvirtum mėsą ir kaulus atiduotum giminaičiams, padarytum didelę malonę…
Našlės vis tiek mane keiks.
— Taip ir padarykime. — Dani pamojo Darijui. — Ar šiandien daug žmonių prašo audiencijos?
— Du atvyko pasimaudyti tavo spinduliuose.
Darijus Mirine prisiplėšė daug naujų drabužių ir, norėdamas prie jų prisiderinti, persidažė savo trijų sruogų barzdą ir garbanotus plaukus tamsiai raudonai. Jo akys dabar taip pat atrodė beveik raudonos, tarsi jis būtų koks nors pasiklydęs valyrietis.
— Jie atplaukė naktį „Mėlynąja žvaigžde“, prekybine galera iš Kvarto.
Kalbi apie vergų pirklį… Dani susiraukė.