— Kas jie tokie?
— „Žvaigždės“ savininkas ir vyras, tvirtinantis, kad kalba Astaporo vardu.
— Pirmą priimsiu pasiuntinį.
Jis pasirodė esąs išblyškęs vyras į šeško snukutį panašiu veidu, kaklą gausiai apsikarstęs perlų ir suvyto aukso vėriniais.
— Tavo prakilnybe! — sušuko jis. — Mano vardas — Gaelis. Perduodu Drakonų Motinai Astaporo karaliaus Kleono, Kleono Didžiojo, sveikinimus.
Dani suakmenėjo.
— Astaporą palikau valdyti tarybai. Žolininko, mokslininko ir žynio tarybai.
— Tavo prakilnybe, tie klastingi niekšai nepateisino mūsų pasitikėjimo. Paaiškėjo, kad jie susimokė grąžinti į valdžią geruosius šeimininkus, o žmones vėl sukaustyti grandinėmis. Didysis Kleonas atskleidė jų sąmokslą ir kapokle nukirto galvas, o tuomet dėkingi astaporiečiai už narsą jį karūnavo.
— Kilnusis Gaeli, — įsiterpė Misandėja, prabilusi astaporiečių šnekta, — ar tai tas pats Kleonas, kadaise vergavęs Grazdanui Mo Ulhorui?
Ji kalbėjo visiškai atvirai, bet išgirdęs klausimą pasiuntinys akivaizdžiai sunerimo.
— Tas pats, — pripažino jis. — Didis vyras…
Misandėja pasilenkė prie Dani.
— Jis dirbo mėsininku Grazdano virtuvėje, — pašnabždėjo jai į ausį mergaitė. — Sklandė gandai, kad joks vyras Astapore negali paskersti kiaulės mitriau už jį.
Atidaviau Astaporą į karaliaus skerdiko rankas. Dani pasidarė silpna, bet ji suprato negalinti to parodyti pasiuntiniui.
— Melsiuosi, kad karalius Kleonas valdytų teisingai ir išmintingai. Ko jis nori iš manęs?
Gaelis pasitrynė lūpas.
— Gal galėtume pasišnekėti akis į akį, tavo malonybe?
— Nuo savo kapitonų ir kariuomenės vadų neturiu ko slėpti.
— Kaip nori. Kleonas Didysis liepė man perduoti, kad yra visiškai atsidavęs Drakonų Motinai. Tavo priešai yra jo priešai, sako karalius, o pikčiausi iš jų — išmintingieji Junkajaus šeimininkai. Jis siūlo Astaporui ir Mirinui sudaryti sąjungą prieš Junkajų.
— Prisiekiau, kad, jei paleis vergus, Junkajui nieko negresia, — tarė Daneiris.
— Tais Junkajaus šunimis negalima pasitikėti, tavo prakilnybe. Net šią akimirką jie rezga prieš tave sąmokslą. Jie įvedė naujus mokesčius, be to, žmonės matė, kaip už miesto sienų moko rikiuotės naujus karius, stato karo laivus, siunčia pasiuntinius į Naująjį Gisą ir Volantį vakaruose sudaryti sąjungų ir pasisamdyti kalavijuočių. Jie net išsiuntė raitelius į Vais Dotrakį norėdami užleisti tau ant galvos chalasarą. Bet Kleonas Didysis prašė perduoti, kad nesibaimintum. Astaporas nieko nepamiršo. Astaporas tavęs neišsižadės. Norėdamas patvirtinti savo ištikimybę, Kleonas Didysis siūlo sudaryti sąjungą ir sutvirtinti ją santuoka.
— Santuoka? Su manimi?
Gaelis nusišypsojo. Jo dantys buvo rudi ir išgedę.
— Kleonas Didysis parūpins tau daug stiprių sūnų.
Staiga Dani pritrūko žodžių, bet ją išgelbėjo mažoji Misandėja.
— Ar pirmoji žmona davė jam sūnų?
Pasiuntinys nuliūdęs į ją dėbtelėjo.
— Su pirma žmona Kleonas Didysis turi tris dukteris. Dar dvi jaunesniosios jo žmonos laukiasi. Bet jei Drakonų Motina sutiktų už jo tekėti, Kleonas Didysis ketina atleisti visas turimas žmonas.
— Koks jis kilnus, — tarė Dani. — Apsvarstysiu tai, ką pasakei, milorde.
Ir ji įsakė kur nors žemosiose piramidės terasose paskirti Gaeliui kambarį nakvynei.
Visos mano pergalės iškart nueina perniek, pagalvojo ji. Kad ir ką daryčiau, visur sėju tik mirtį ir siaubą. Kai žinia apie tai, koks likimas ištiko Astaporą, pasieks gatves, o tai neabejotinai įvyks, dešimtys tūkstančių ką tik išlaisvintų Mirino vergų, bijodami, kas jų laukia pasilikus mieste, be abejo, nuspręs keliauti kartu su ja, nors… žygyje jiems gali nutikti dar blogesnių dalykų. Net jei ji iššluotų iš aruodų paskutinį grūdą ir paliktų miriniečius badauti, kaip jai pavyktų išmaitinti tokią didžiulę minią? Jos laukė žygis, kupinas sunkumų, aplaistytas krauju ir pavojingas. Seras Džora ją dėl to įspėjo. Jis perspėjo ją dėl daugybės dalykų… jis… Ne, apie Džorą Mormontą negalvosiu. Tegul dar truputį palaukia.
— Dabar priimsiu galeros kapitoną, — pareiškė ji.
Gal jis turės geresnių naujienų?
Tačiau tai pasirodė esanti tuščia viltis. „Mėlynosios žvaigždės“ savininkas buvo kvartietis, tad, paklaustas apie Astaporą, nė kiek nesivaržydamas ėmė lieti ašaras.
— Miestas plūsta krauju. Gatvėse nepalaidoti pūva lavonai, visos piramidės virtusios ginkluotomis stovyklomis, o turguose nepardavinėjamas nei maistas, nei vergai. O jau vargšai vaikai! Karaliaus Kapoklės banditai sugaudė visus kilmingus Astaporo berniukus ir pavertė juos parduoti skirtais Grynuoliais, nors, žinoma, praeis dar daug metų, kol jie bus išmuštruoti.
Labiausiai Dani nustebino tai, kad ji… nė trupučio nenustebo. Mat nejučia prisiminė Erėją, lazarinų mergaitę, kurią ji kadaise mėgino apginti, ir kas jai nutiko. Kai iškeliausiu, tas pats laukia ir Mirino, dingtelėjo jai. Kautynių duobėse gyvenantys vergai, auginti ir mokyti žudyti, jau dabar darėsi neklusnūs ir mėgino bruzdėti. Rodos, jie manė, kad dabar ir miestas, ir visi jo žmonės priklauso jiems. Du iš jų buvo tarp tų aštuonių žudikų, kuriuos ji liepė pakarti. Daugiau nieko negaliu padaryti, tarė sau Daneiris.
— Ko iš manęs nori, kapitone?
— Vergų, — atsakė šis. — Mano triumai lūžta nuo dramblio kaulo ir ambros, zorsų odų ir kitų puikių prekių. Mielai iškeisčiau tas prekes į vergus ir parduočiau juos Lyse ir Volantyje.
— Neturime vergų parduoti, — pasakė Dani.
— Mano karaliene… — žengdamas į priekį įsiterpė Darijus. — Upės pakrantėse knibžda miriniečių, maldaujančių leidimo parsiduoti šiam kvartiečiui. Jų daugiau nei musių…
Daneiris pasijuto sukrėsta.
— Jie nori būti vergai?
— Tie, kurie atėjo, yra išmokslinti ir kilmingi, mieloji karaliene. Tokie vergai vertinami. Laisvuosiuose miestuose jie bus mokytojai, raštininkai, sugulovai, net gydytojai ir žyniai. Miegos minkštose lovose, valgys riebų maistą, gyvens rūmuose. Čia jie prarado viską ir gyvena kankinami baimės ir skurdo.
— Suprantu. — Jei pasakojimai apie Astaporą tiesa, gal toks noras ir nėra pernelyg pribloškiantis. — Kiekvienam vyrui, kuris nori parsiduoti į vergiją, leidžiu tai padaryti. Ir kiekvienai moteriai. — Ji kilstelėjo ranką. — Bet jie neturi teisės parduoti savo vaikų arba vyras parduoti žmonos.
— Kiekvieną kartą, kai vergas keičia šeimininką, Astaporo miestas ima dešimtadalį jo kainos, — pasakė Daneiris Misandėja.
— Ir mes taip darysime, — nusprendė Dani. Karai laimimi ne tik kalavijais, bet ir auksu. — Dešimtą dalį. Auksu, sidabru arba dramblio kaulu. Mirinui nereikia nei šafrano, nei gvazdikėlių, nei zorsų odų.
— Bus padaryta taip, kaip pasakei, šlovingoji karaliene, — linktelėjo Darijus. — Mano Audrašaukliai surinks dešimtinę.
Dani žinojo: jei Audrašaukliai prižiūrės, kad būtų surinkta dešimta dalis mokamos sumos, bent pusė to aukso kažkur išgaruos. Bet Antrieji Sūnūs buvo tokie pat, o Grynuoliai, nors ir sąžiningi, nemokėjo skaičiuoti.
— Viskas turi būti surašyta, — liepė ji. — Tarp laisvųjų raskite vyrų, kurie mokėtų skaityti, rašyti ir skaičiuoti.
Sudarius sandorį, „Mėlynosios žvaigždės“ kapitonas žemai nusilenkė ir išėjo. Ant juodmedžio suolo sėdėjusi Dani neramiai sujudėjo. Ji baiminosi to, kas dabar bus, bet suprato, jog ir taip šį reikalą per ilgai atidėliojo. Junkajus ir Astaporas, karo grėsmė, piršlybos, jų laukiantis žygis į vakarus… Man reikia riterių. Man reikia jų kalavijų ir jų patarimų. Tačiau vien pagalvojusi, kad vėl pamatys Džorą Mormontą, pasijuto taip, tarsi būtų prarijusi šaukštą musių; pikta, susijaudinusi, kankinama šleikštulio. Rodės, girdėjo, kaip jos zirzia pilve. Mano gyslomis teka drakonų kraujas. Turiu būti stipri. Kai stosiu prieš juos, mano akys turi liepsnoti, o ne ašaroti.