— Pasakyk Belvasui, kad atvestų mano riterius, — įsakė Dani, kol dar nespėjo apsigalvoti. — Mano geruosius riterius.
Netrukus Stipruolis Belvasas, šnopuodamas nuo kopimo, įvedė juodu pro duris stambiomis plaštakomis laikydamas abu už parankių. Seras Baristanas ėjo aukštai iškėlęs galvą, o seras Džora artinosi stebeilydamasis į marmurines grindis. Vienas išdidus, o kitas — kaltas. Senis buvo nusiskutęs žilą barzdą. Be jos seras Baristanas atrodė dešimčia metų jaunesnis. O jos plinkantis lokys atrodė senesnis, nei iš tiesų buvo. Jiedu sustojo priešais suolą. Stipruolis Belvasas pasitraukė ir liko stovėti sukryžiavęs rankas ant randuotos krūtinės. Seras Džora krenkštelėjo.
— Chalise…
Dani buvo taip pasiilgusi jo balso, bet turėjo likti griežta.
— Tylėk. Pasakysiu, kada galėsi kalbėti. — Ji atsistojo. — Siųsdama jus į nuotekų tunelius giliai širdyje tikėjausi, kad daugiau jūsų nepamatysiu. Paskęsti vergų išmatose — atrodė tinkama mirtis melagiams. Maniau, judu nubaus dievai, bet… grįžote. Mano narsieji Vesteroso riteriai, šnabždūnas ir perbėgėlis. Mano brolis būtų jus abu pakoręs. — Viseiris tikrai būtų taip pasielgęs. Bet ji nežinojo, ką būtų daręs Reigaras. — Pripažįstu, padėjote man užimti šį miestą…
Seras Džora kietai sučiaupė lūpas.
— Mes užėmėme tau šį miestą. Mes, nuotekų tunelių žiurkės…
— Tylėk, — vėl sudraudė jį Daneiris, bet… Mormontas sakė tiesą.
Tuo metu, kai „Džoso kotas“ ir kiti taranai daužė miesto vartus, o lankininkai per sienų viršų siuntė debesis liepsnojančių strėlių, pasinaudojusi tamsa Dani paupiu pasiuntė du šimtus vyrų, kad padegtų uoste laivų korpusus. Tačiau taip ji tik nukreipė priešų dėmesį nuo tikrojo savo tikslo. Kai liepsnojantys laivai prikaustė ant sienų buvusių miesto gynėjų dėmesį, keli pusiau išprotėję plaukikai rado nuotekų tunelio angas ir išklibino jas saugančias grotas. Seras Džora, seras Baristanas, Stipruolis Belvasas ir dar dvi dešimtys narsių padūkėlių, pranėrę pro tamsiai rudas srutas, iškilo iš plytų sumūrytame tunelyje. Tarp jų buvo ir samdomų kalavijuočių, ir Grynuolių, ir išlaisvintų vergų. Dani liepė rinktis tik tuos vyrus, kurie buvo be šeimų ir… su kuo prastesne uosle.
Vyrai buvo drąsūs, bet taip pat juos lydėjo sėkmė. Sodraus lietaus nebuvo jau visą mėnulio tarpą, tad tuneliuose nuotekos siekė tik šlaunis. Į vaškuotę susukti deglai liko sausi, tad narsuoliai turėjo šviesos. Keli buvę vergai labai bijojo žiurkių, kol Stipruolis Belvasas vienos nepagavo ir neperkando pusiau. Vieną vyrą pražudė didžiulis balkšvas driežas, staiga išniręs iš juodo vandens, čiupęs jį už kojos ir nusitempęs į gelmę, bet kai srutose vėl ėmė sklisti ratilai, seras Džora nudūrė pabaisą durklu. Jie kelis kartus pasuko ne ten, kur reikia, bet, kai išlindo į paviršių, Stipruolis Belvasas nuvedė juos į artimiausią kautynių duobę, kurioje vyrai iš netyčių užklupo kelis sargybinius ir perkirto vergams grandines. Per valandą Mirine sukilo pusė kovoms ugdytų vergų.
— Padėjote man užimti miestą, — primygtinai pakartojo Daneiris, — o anksčiau gerai man tarnavote. Seras Baristanas išgelbėjo mane nuo Titano Pavainikio ir nuo Gailiųjų vyro iš Kvarto. Vais Dotrakyje seras Džora išgelbėjo mane nuo nuodytojo, o paskui, kai mirė mano saulė ir žvaigždė, ir nuo Drogo kraujo raitelių. — Tiek daug žmonių troško jos mirties, kad visų Daneiris negalėjo ir suskaičiuoti. — Ir vis dėlto melavote, apgaudinėjote ir išdavėte mane. — Ji atsisuko į serą Baristaną. — Daug metų gynei mano tėvą, prie Trišakio koveisi petys į petį su mano broliu, bet palikai ištremtą Viseirį ir prisiekei ištikimybę Grobikui. Kodėl? Ir šį kartą pasakyk tiesą.
— Kartais tiesos sunku klausytis. Robertas buvo… geras riteris… kilnus, narsus… jis dovanojo gyvybę man ir daugybei kitų… Princas Viseiris buvo dar tik berniukas, turėjo praeiti daug metų, kol jis galės valdyti ir… atleisk, mano karaliene, bet prašei tiesos… net vaikystėje tavo brolis Viseiris dažnai atrodydavo labai panašus į tėvą ta prasme, kokia Reigaras niekada nebuvo panašus.
— Panašus į tėvą? — Dani suraukė kaktą. — Ką tai reiškia?
Senasis riteris nė trupučio nesutriko.
— Tavo tėvas Vesterose vadinamas „karaliumi pamišėliu“. Ar niekas niekada tau to nesakė?
— Viseiris sakė. — Karalius Pamišėlis. — Grobikas jį taip praminė, Grobikas ir jo šunys. — Karalius Pamišėlis. — Tai buvo melas.
— Kam reikalauji tiesos, — švelniai tarė seras Baristanas, — jei paskui užsikemši ausis? — Padvejojęs jis prabilo vėclass="underline" — Jau anksčiau sakiau, jog naudojausi netikru vardu nenorėdamas, kad Lanisteriai sužinotų mane prisidėjus prie tavęs. Bet tai nebuvo nė pusės tiesos, tavo malonybe. Visa tiesa yra ta, kad, prieš prisiekdamas ištikimybę, norėjau kurį laiką tave stebėti. Įsitikinti, kad tu ne…
— …nepanaši į savo tėvą?
Jei Daneiris nebuvo panaši į tėvą, tai kas apskritai ji buvo?
— …ne pamišusi, — baigė savo mintį jis. — Bet šios ydos tavyje nematau.
— Ydos? — pyktelėjo Dani.
— Aš ne meisteris ir negaliu lyg iš rašto priminti istorijos, tavo malonybe. Visą gyvenimą turėjau reikalų su ginklais, o ne su knygomis. Ir vis dėlto kiekvienas vaikas žino, jog Targarienai visuomet buvo pernelyg arti beprotybės. Tavo tėvas nebuvo pirmas pamišėlis. Karalius Džaheiris kartą man prasitarė, kad beprotystė ir didybė — dvi tos pačios monetos pusės. Kaskart, kai gimsta Targarienas, tvirtino jis, dievai meta monetą į orą ir pasaulis sulaikęs kvapą laukia, kuria puse į viršų ji nukris.
Džaheiris. Tas senis pažinojo mano senelį. Šis suvokimas privertė Daneiris susimąstyti. Apie Vesterosą ji daugiausia sužinojo iš brolio, o visa kita — iš sero Džoros. O seras Baristanas buvo daugiau pamiršęs, nei anie du kada nors žinojo. Šis žmogus gali atskleisti, iš kur atėjau.
— Taigi esu moneta kažkokio dievo rankose, ar ne tai nori pasakyti, sere?
— Ne, — papurtė galvą seras Baristanas. — Esi teisėta Vesteroso paveldėtoja. Iki gyvenimo pabaigos liksiu tau ištikimas riteris, jei tik nuspręsi, kad vėl esu vertas juosėti kalaviją. Jei ne, pasitenkinsiu ir tarnaudamas Stipruolio Belvaso ginklanešiu.
— O jei nuspręsiu, kad esi tinkamas būti tik mano juokdariu, kas tada? — neslėpdama paniekos paklausė Dani. — Arba virėju?
— Man tai būtų garbė, tavo malonybe, — tyliai ir oriai atsakė Selmis. — Kaip ir kiekvienas, galiu iškepti obuolių ir išvirti jautienos, be to, ant laužo esu iškepęs ne vieną antį. Tikiuosi, mėgsti keptą antį, aptekusią taukais, apskrudusia odele, iš sąnarių besisunkiančiu krauju.
Tai Dani pralinksmino.
— Turėčiau būti pamišusi, kad valgyčiau tokį maistą. Benai Plumai, duok serui Baristanui savo kalaviją.
Tačiau Žilabarzdis jo neėmė.
— Numečiau savo kalaviją Džofriui po kojomis ir nuo to laiko prie jokio kito neprisiliečiau. Kalaviją vėl priimsiu tik iš karalienės rankų.