— Kaip nori. — Dani paėmė kalaviją iš Rudojo Beno ir, atsukusi rankena į priekį, padavė Selmiui. Senis pagarbiai ginklą paėmė. — Dabar klaupkis, — liepė ji, — ir prisiek man ištikimybę.
Jis priklaupė ant vieno kelio ir, prieš tardamas priesaikos žodžius, padėjo kalaviją priešais karalienę. Dani tų žodžių beveik nesiklausė. Susitvarkyti su Selmiu buvo lengva, pagalvojo ji. Su kitu riteriu bus sunkiau. Kai seras Baristanas prisiekė, ji atsisuko į Džorą Mormontą.
— O dabar tu, sere. Klok man tiesą.
Stotingojo vyro sprandas buvo įraudęs; ar iš pykčio, ar iš gėdos, Dani nežinojo.
— Mėginau pasakyti tau tiesą gal pusšimtį kartų. Sakiau, kad Arstanas nėra tas, kuo dedasi. Įspėjau, kad Ksaru ir Pijatu Prėjum negalima pasitikėti. Įspėjau tave…
— Tu dėl visų mane įspėjai, tik dėl savęs ne. — Jo įžūlumas Dani supykdė. Jis turėtų būti nuolankesnis. Turėtų maldauti atleidimo. — Sakei, kad nepasitikėčiau niekuo, tik Džora Mormontu, bet… visą tą laiką buvai Voro parankinis!
— Nesu niekieno parankinis! Taip, paėmiau iš eunucho auksą. Sužinojau kelis skaičius, parašiau kelis laiškus, ir viskas…
— Ir viskas?! Šnipinėjai mane ir pardavei priešams!
— Tik kurį laiką, — nenorom pripažino Mormontas. — Paskui lioviausi.
— Kada? Kada lioveisi?
— Išsiunčiau ataskaitą iš Kvarto, bet…
— Iš Kvarto? — Giliai širdyje Dani tikėjosi, kad jis liovėsi šnipinėjęs gerokai anksčiau. — Apie ką rašei iš Kvarto? Kad dabar esi mano žmogus ir kad daugiau apie jų sąmokslus nieko nenori girdėti? — Seras Džora nedrįso pakelti į ją akių. — Kai mirė chalas Drogas, prašei, kad paimčiau kartu į Ji Ti ir Nefrito jūrą. Pats to norėjai, ar vykdei Roberto įsakymą?
— Vykau ten, kad tave apsaugočiau, — kaip įmanydamas gynėsi jis. — Kad būtum kuo toliau nuo jų. Žinojau, kokie jie gyvatės…
— Gyvatės? O kas esi tu, sere? — Dani kilo žodžiais neišreiškiama mintis. — Tu jiems pasakei, kad laukiuosi Drogo kūdikio…
— Chalise…
— Nė nemanyk to neigti, sere, — ryžtingai įsiterpė seras Baristanas. — Buvau ten, kai eunuchas šią žinią pranešė tarybai, ir Robertas išleido įsakymą, kad jos malonybė ir jos kūdikis turi mirti. Tu jiems pranešei, sere. Net buvo svarstoma, kad už suteiktą malonę pats turėtum juodu ir nužudyti.
— Melas. — Sero Džoros veidas apsiniaukė. — Aš niekada nebūčiau… Daneiris, juk aš neleidau tau gerti to vyno…
— Taip. Tik iš kur žinojai, kad vynas užnuodytas?
— Aš… tik įtariau… Vilkstinė atgabeno Veirio laišką, jis įspėjo mane, kad bus tokių mėginimų. Taip, jis norėjo, kad tave stebėčiau, bet nekenkčiau. — Seras Džora puolė ant kelių. — Jei ne aš, kas nors kitas būtų jiems viską pranešęs. Juk žinai.
— Žinau, kad mane išdavei. — Dani palietė sau pilvą, kuriame žuvo jos sūnus Reigas. — Žinau, kad per tave nuodytojas mėgino nužudyti mano sūnų. Štai ką aš žinau.
— Ne… ne… — Jis papurtė galvą. — Aš niekada nenorėjau… Turi man atleisti.
— Turiu? — Dabar buvo jau per vėlu. Jam reikėjo pradėti maldauti atleidimo. Dani negalėjo jam atleisti, kaip anksčiau ketino. Pririšusi prie žirgo vyno pardavėją, Dani tempė jį, kol iš nelaimėlio nieko neliko. Argi ne tokio paties likimo nusipelnė ir tas, kuris jį atvedė? Tai Džora, mano įniršęs lokys, mano dešinioji ranka, kuri niekada manęs neapvylė. Jei ne jis, jau būčiau negyva, bet… — Negaliu tau atleisti, — tarė ji. — Negaliu.
— Seniui atleidai…
— Jis nesakė savo tikrojo vardo. O tu pardavei mano paslaptis žmonėms, kurie nužudė mano tėvą ir paveržė mano brolio sostą.
— Aš tave gyniau. Koviausi už tave. Žudžiau dėl tavęs.
Pabučiavai mane, pagalvojo Dani, išdavei mane.
— Lindau dėl tavęs į nuotekas. Kaip žiurkė.
Būtų buvę geriau, jei ten būtum žuvęs. Dani nieko neatsakė. Nebuvo ką sakyti.
— Daneiris, — tarė jis, — aš tave mylėjau.
Štai ir atsiskleidė tiesa. Tavęs laukia trys išdavystės. Viena dėl kraujo, kita dėl aukso, o trečia — dėl meilės.
— Sakoma, kad dievai nieko nedaro šiaip sau, be tikslo. Nežuvai mūšyje, vadinasi, tu jiems dar reikalingas. O man — nebe. Nenoriu, kad liktum šalia manęs. Esi ištremiamas, sere. Grįžk pas savo šeimininkus Karaliaus Uoste ir, jei gali, gauk jų atleidimą. Arba keliauk į Astaporą. Karaliui skerdikui tikriausiai reikia riterių.
— Ne. — Jis ištiesė ranką. — Daneiris, prašau, išklausyk manęs…
Ji pliaukštelėjusi nustūmė jo ranką.
— Daugiau nemėgink nei manęs liesti, nei tarti mano vardo. Iki rytojaus ryto susirink savo mantą ir palik šį miestą. Jei išaušus teberasiu tave Mirine, liepsiu Stipruoliui Belvasui nusukti tau galvą. Ir nejuokauju. Patikėk. — Subangavo sijonai ir Daneiris atgręžė jam nugarą. Negaliu žiūrėti jam į veidą. — Veskite šį melagį man iš akių, — įsakė ji.
Negaliu dabar pravirkti. Negaliu. Jei pravirksiu, atleisiu jam. Stipruolis Belvasas paėmė serą Džorą už parankės ir ištempė jį iš menės. Atsisukusi Dani pamatė, kad riteris eina tarsi girtas, — lėtai ir klupčiodamas. Ji nusisuko ir palaukė, kol išgirs atsiveriant ir užsiveriant duris. Tada vėl klestelėjo ant juodmedžio suolo. Štai jo ir nebėra. Mano tėvas ir motina, mano broliai, seras Vilemas Daris, Drogas, kuris buvo mano saulė ir žvaigždė, jo sūnus, kurį nešiojau, o dabar — seras Džora…
— Karalienė turi gerą širdį, — norėdamas įsiteikti tarė Darijus, krutindamas tamsiai raudonas žandenas, — bet šis vyras pavojingesnis už visus oznakus ir merus kartu sudėtus. — Stipriomis rankomis jis glostė savo vienodų durklų rankenas — iš aukso išlietas ištvirkusias moteris. — Tau tereikia ištarti žodį, mano saulės šviesa. Pakaks vos linktelėti galvą, ir tavo Darijus parneš tau jo bjaurią galvą.
— Palik jį ramybėje. Mudu atsiteisėme. Tegul jis keliauja namo. — Dani įsivaizdavo serą Džorą vaikštantį tarp gumbuotų ąžuolų ir aukštų pušų, žengiantį pro žydinčius erškėčių krūmus, pro pilkus, apsamanojusius akmenis ir upeliukus, kurių šaltas vanduo atiteka iš stačių kalnų šlaitų. Ji matė jį, įeinantį į menę, pastatytą iš didžiulių rąstų, kur prie židinio miega šunys, o padūmavusiame ore gardžiai kvepia kepama mėsa ir midumi. — Kol kas baigėme, — pasakė ji savo karininkams.
Daneiris vos susilaikė tekina neužlėkusi plačiais marmuriniais laiptais. Iri padėjo jai nusivilkti dvaro drabužius ir apsirengti patogesniais: duksliomis vilnonėmis kelnėmis, dukslia vilna pamušta tunika ir išdažyta dotrakių liemene.
— Tu visa drebi, chalise, — tarė mergina, priklaupusi suvarstyti ir užrišti Dani sandalų.
— Man šalta, — pamelavo ji. — Atnešk knygą, kurią skaičiau vakar vakare.
Ji troško užsimiršti skaitydama žodžius, persikelti į kitus laikus ir kitas vietas. Storame tome odiniais viršeliais buvo daug Septynių Karalysčių dainų ir pasakojimų. Tiesą sakant, tai buvo istorijos vaikams, pernelyg paprastos ir stebuklingos, kad galėtų būti tikros. Visi jų herojai buvo aukšti ir gražūs, o išdavikus galėjai pažinti iš lakstančių į šalis akių. Bet tie pasakojimai jai vis tiek patiko. Vakar vakare ji skaitė apie tris princeses raudoname bokšte, kurias karalius uždarė ten dėl jų grožio.