Kai jos kambarinė atnešė knygą, Dani lengvai rado puslapį, kuriame vakar baigė skaityti, bet nieko gero iš to neišėjo. Netrukus ji susigriebė jau kelioliktą kartą skaitanti tą pačią pastraipą. Seras Džora padovanojo man šią knygą, kai buvau nuotaka, tą dieną, kai ištekėjau už chalo Drogo. Bet Darijus teisus, nereikėjo man jo ištremti. Reikėjo jį arba pasilikti, arba liepti nužudyti. Ji vaidino karalienę, bet kartais vis tiek jausdavosi kaip maža išsigandusi mergaitė. Viseiris vis sakydavo, kokia aš kvaiša… Ar jis tikrai buvo pamišęs? Ji užvertė knygą. Jei būtų norėjusi, serą Džorą dar būtų galėjusi sulaikyti. Arba pasiųsti Darijų jo nužudyti.
Kad nereikėtų priimti sprendimo, Dani išėjo į terasą. Reigalą rado miegantį prie tvenkinio, o jo žalia ir bronzinė oda spindėjo nutvieksta saulės. Drogonas tupėjo ant piramidės viršūnės, vietoj anksčiau čia buvusios didžiulės bronzinės harpijos, kurią ji įsakė nuversti. Pamatęs Dani, drakonas išskėtė sparnus ir suklykė. Viseriono niekur nebuvo matyti, bet, priėjusi prie turėklų ir atidžiai apžvelgusi horizontą, tolumoje Daneiris išvydo blyškius, virš upės vasnojančius sparnus. Jis medžioja. Jie kasdien darosi drąsesni. Ir vis dėlto, kai drakonai nuklysdavo per toli, Dani vis dar nerimaudavo. Vieną dieną kuris nors iš jų gali negrįžti, pagalvojo ji.
— Tavo malonybe…
Atsisukusi ji pamatė už nugaros stovintį serą Baristaną.
— Ko dar nori iš manęs, sere? Pasigailėjau tavęs, priėmiau į tarnybą, tad duok man ramybę.
— Atleisk, tavo malonybe. Aš tik… Dabar, kai žinai, kas esu… — Senis kiek padvejojo. — Karaliaus sargybos riteris nesitraukia nuo karaliaus nei dieną, nei naktį. Todėl iš mūsų reikalaujama prisiekti, kad jo paslaptis ginsime kaip ir jo gyvybę. Bet dabar tavo tėvo paslaptys teisėtai priklauso tau, kaip ir jo sostas, ir… Pamaniau, kad galbūt turėtum man klausimų.
Klausimų? Ji turėjo šimtus, tūkstančius klausimų. Tad kodėl nė vieno negalėjo užduoti?
— Ar mano tėvas tikrai buvo pamišęs? — leptelėjo Dani. Kodėl aš to klausiu? — Viseiris sakė, kad tos šnekos apie tėvo beprotystę tebuvo Grobiko skleidžiamos apkalbos…
— Viseiris tuomet buvo dar vaikas ir karalienė saugojo jį kaip įmanydama. Dabar manau, kad tavo tėvas visada buvo šiek tiek pamišęs. Tačiau taip pat jis buvo žavus ir dosnus, tad jo klaidos būdavo pamirštamos. Jo valdymo pradžia tiek daug žadėjo, bet… metams bėgant išsišokimų vis daugėjo, kol…
Dani neleido jam baigti.
— Ar noriu dabar visa tai sužinoti?
Seras Baristanas kelias akimirkas pagalvojo.
— Galbūt ir ne. Ne dabar.
— Ne dabar, — linktelėjo ji. — Kada nors. Kada nors turėsi viską man papasakoti. Ir gera, ir bloga. Juk apie mano tėvą turi papasakoti ir kai ką gero, tiesa?
— Taip, turiu, tavo malonybe. Ir apie jį, ir apie jo pirmtakus. Apie tavo senelį Džaheirį ir jo brolį, apie jųdviejų tėvą Eigoną, apie tavo motiną ir… Reigarą. Ypač apie Reigarą.
— Gaila, kad jo nepažinojau, — susimąsčiusi tarė Dani.
— Gaila, kad jis nepažinojo tavęs, — pasakė senasis riteris. — Kai būsi pasiruošusi, viską tau papasakosiu.
Dani pabučiavo jam skruostą ir išsiuntė.
Tą vakarą tarnaitės atnešė jai ėrienos su vyne mirkytų razinų ir morkų salotomis ir sluoksniuotos duonos, nuo kurios varvėjo medus. Bet Daneiris negalėjo praryti nė kąsnio. Ar Reigaras kada nors būdavo toks pavargęs? — paklausė savęs ji. O Eigonas po savo užkariavimų?
Vėliau, kai atėjo laikas miegoti, pirmą kartą nuo to laiko, kai jie plaukė laivu, Dani pasikvietė į savo lovą Iri. Bet trūkčiodama, jausdama atplūstant palengvėjimą ir panardinusi pirštus į vešlius juodus tarnaitės plaukus, ji įsivaizdavo esanti Drogo glėbyje, tik… jo veidas kažkodėl vis virsdavo Darijaus veidu. Jei geidžiu Darijaus, man tereikia pasakyti. Ji gulėjo su Iri ir jų kojos buvo susipynusios. Šiandien jo akys atrodė beveik raudonos…
Tą naktį Dani sapnai buvo niūrūs, ji tris kartus nubudo nuo košmarų, kuriuos prisiminė tik iš dalies. Po trečio karto ji pasijuto per daug susijaudinusi, kad vėl užmigtų. Pro įkypą langą plūdo mėnesienos šviesa sidabruodama marmurines grindis. Pro atidarytas terasos duris pūtė vėsus vėjelis. Šalia jos ramiai miegojo Iri truputį pravėrusi lūpas, o pro šilkinių naktinių kraštą buvo matyti tamsiai rudas krūties spenelis. Akimirką Dani pajuto pagundą, bet ji geidė Drogo arba galbūt Darijaus. Ne Iri. Tarnaitė buvo miela ir įgudusi, bet jos bučiniai buvo persmelkti pareigos.
Palikusi Iri miegoti mėnesienoje, Daneiris atsikėlė. Džiki ir Misandėja miegojo savo lovose. Dani apsivilko platų drabužį ir marmuro grindimis basa nupėdino į terasą. Oras buvo gaivus, bet jai patiko tarp kojų pirštų jausti žolę ir klausytis vienas kitam kažką šnabždančių lapų šnarėjimo. Nediduko maudytis skirto tvenkinio paviršiuje bangelės vijo viena kitą ir ant vandens atsispindintis mėnulis virpėjo ir šokčiojo.
Ji pasirėmė į žemus, iš plytų sumūrytus turėklus ir pažvelgė žemyn, į miestą. Mirinas taip pat miegojo. Tikriausiai paniręs į sapnus apie geresnes dienas. Naktis užklojo gatves nelyginant juoda antklodė, paslėpdama lavonus, pilkas žiurkes, išlindusias iš nuotekų griovių tų lavonų graužti, ir spiečius įkyrių musių. Tolumoje, ten kur žingsniavo sargybiniai, šmėžavo rausvos ir gelsvos deglų liepsnos, o šen bei ten gatvelėse ji matė ir šokčiojančius blausius žibintų žiburius. Galbūt vienas iš naktinių keliautojų buvo seras Džora, lėtai besivedantis savo arklį prie vartų. Sudie, senasis loky. Sudie, išdavike.
Ji buvo Daneiris Audros Dukra, Nedegančioji, chalisė ir karalienė, Drakonų Motina, žynių žudikė, grandinių traukytoja, bet pasaulyje nebuvo nė vieno žmogaus, kuriuo būtų galėjusi pasitikėti.
— Tavo malonybe… — Prie jos alkūnės stovėjo Misandėja, tvirtai susisupusi į naktinius marškinius, apsiavusi medinius sandalus. — Prasibudusi pamačiau, kad tavęs nėra. Ar gerai miegojai? Į ką žiūri?
— Į savo miestą, — atsakė Dani. — Dairiausi namo raudonomis durimis, bet naktį visos durys juodos.
— Raudonomis durimis? — suglumusi pakartojo Misandėja. — Koks tai namas?
— Joks. Nesvarbu… — Dani paėmė jaunąją merginą už rankos. — Niekada man nemeluok, Misandėja. Niekada manęs neišduok.
— Niekada, — pažadėjo Misandėja. — Žiūrėk, jau švinta.
Nuo horizonto iki pat zenito dangus ėmė šviesėti ir pasidarė šviesiai mėlynas, o rytuose, už neaukštų kalvų kreivės, galėjai įžiūrėti blyškios aukso ir rožinės spalvos švytėjimą. Dani laikė Misandėją už rankos ir jiedvi žiūrėjo, kaip teka saulė. Visos pilkos plytos vėl virto raudonomis, geltonomis, mėlynomis, žaliomis ir oranžinėmis. Tamsiai raudonas kautynių duobių smėlis jai bežiūrint virto kraujuojančia žaizda. Tolėliau skaisčiai spindėjo auksinis Gailestingumo šventyklos kupolas, o kylančios saulės spinduliams palietus Grynuolių šalmų viršūnes, ant sienų ėmė mirgėti atsispindinčios bronzinės žvaigždės. Terasoje vangiai ėmė zirzti kelios musės. Persimono medyje pragydo paukštis, paskui dar du. Dani pakreipė galvą pasiklausyti jų giesmės, bet netrukus paukščių balsus užgožė bundančio miesto garsai.
Mano miesto garsai.