Bet ne visa, kas patraukė jo žvilgsnį, buvo susiję su karyba. Jonas taip pat matė moteris šokant, girdėjo verkiant kūdikį, o prieš jo žirgą staiga išbėgo mažas berniukas, apmuturiuotas kailiais ir uždusęs nuo žaidimo. Šen bei ten vaikštinėjo ožkos, o karvės ir jaučiai plumpino upės pakrante ieškodami žolės. Nuo vieno laužo, ant kurio buvo gaminamas valgis, sklido kepamos avienos kvapas, o ant kito Jonas pamatė mediniu iešmu pervertą kepamą šerną.
Prijojęs proskyną, kurios pakraščiuose augo išlakios žaliuojančios pušys, Kaulų Lordas nulipo nuo arklio.
— Nakčiai įsikursime čia, — tarė jis Leniliui, Ragvilai ir kitiems. — Pašerkite arklius, paskui šunis, o tada pavalgykite patys. Igrite, Ilgoji Ietie, nuveskite varną pas Mensą, kad galėtų užmesti akį. Paskui jį paskersime.
Likusią kelio dalį jie įveikė pėsčiomis, pakeliui praėję pro dar daugiau laužų, ant kurių buvo gaminamas maistas, ir dar daugiau palapinių, o Vaiduoklis visą laiką sekė jiems iš paskos. Jonas dar niekada nebuvo regėjęs tokios daugybės tyržmogių. Ir abejojo, ar kas nors kitas buvo tiek daug jų matęs. Šiai stovyklai galo nematyti, galvojo jis, bet ji labiau panaši ne į vieną, o į šimtą mažų stovyklėlių, viena už kitą menkiau apsaugotų. Išsibarstę per kelias ilgas mylias, tyržmogiai nė kiek negalvojo apie gynybą, nebuvo nei išsikasę duobių, nei prisismaigstę nusmailintų mietų, tik jodinėdamos stovyklos pakraščiais sargybą ėjo nedidelės raitininkų grupelės. Kiekviena grupė, giminė ar kaimas, pamatę stojant kitus arba radę tinkamą vietą, taip pat tiesiog stojo ir kūrėsi. Laisvoji tauta. Jeigu jo broliai užkluptų tyržmogius taip iškrikusius, didžioji jų dalis už tą laisvę sumokėtų savo krauju bei gyvybe. Taip, jų buvo daug daugiau, bet Nakties sargybos kariai veikė drausmingai, o devynis mūšius iš dešimties, kaip kartą sakė jam tėvas, laimi drausmingieji.
Kuri palapinė priklauso karaliui, buvo aišku kaip dieną. Ji buvo tris kartus didesnė už didžiausią, kokią Jonui teko matyti šioje stovykloje, be to, jis išgirdo iš jos sklindant muziką. Kaip ir dauguma mažesnių palapinių, ši taip pat buvo iš išdirbtų ir susiūtų kailių, tik Menso Plėšiko kailiai buvo ne bet kokie, o baltos, gauruotos lokenos. Ant smailėjančio palapinės stogo viršaus puikavosi didžiuliai elnio ragai — šie elniai milžinai kadaise, Pirmųjų Žmonių laikais, laisvai klajojo po Septynių Karalysčių žemes.
Pagaliau čia jie rado stovyklos gynėjų: du sargybinius palapinės gale, prie atvarto, pasirėmusius į ilgas savo ietis ir prie rankų prisirišusius išgaubtus odinius skydus. Kai pamatė Vaiduoklį, vienas iš jų nuleido ietį smaigaliu į žemę ir tarė:
— Šis žvėris liks čia.
— Vaiduokli, palauk, — davė komandą Jonas. Didvilkis atsitūpė.
— Ilgoji Ietie, saugok žvėrį. — Barškalas praskleidė palapinės atvartą ir mostelėjo Jonui ir Igritei eiti į vidų.
Palapinėje buvo karšta ir trenkė dūmais. Visuose keturiuose kampuose stovėjo krepšiai su degančiomis durpėmis, nuo kurių į palapinę sklido blausi rauzgana šviesa. Ant grindų taip pat buvo pritiesta gyvulių odų. Vilkėdamas vien juodais drabužiais, stovėdamas čia ir laukdamas perbėgėlio, tituluojančio save Užusienio karaliumi, malonės, Jonas pasijuto labai vienišas. Akims pripratus prie rausvos padūmavusios prieblandos, jis išvydo šešis žmones, bet nė vienas nekreipė į jį dėmesio. Jaunas juodbruvas vyras ir graži šviesiaplaukė moteris iš vieno rago gurkšnojo midų. Besilaukianti moteris stovėjo prie gorės su žarijomis ir kepė porą vištų, o žilas vyras gerokai apdriskusiu juodu ir raudonu apsiaustu sukryžiavęs kojas sėdėjo ant pagalvės ir, pritardamas sau liutnia, dainavo:
Jonas tą dainą žinojo, nors jam buvo keista girdėti ją čia, iš kailių pasiūtoje palapinėje, už Sienos, dešimt tūkstančių mylių nuo raudonųjų kalnų ir šiltų Dorno vėjų.
Barškalas nusiėmė nuo laiko pageltusį savo šalmą ir palaukė, kol daina baigsis. Po kauliniais ir odiniais šarvais jis buvo gana smulkaus sudėjimo vyras, o didžiulė kaukė slėpė niekuo neišsiskiriantį veidą: su atsikišusiu smakru, retais ūsais, pageltusiais ir įdubusiais skruostais. Jo akys buvo gana arti viena kitos, antakiai vešlūs, viršunosėje sužėlę į vieną, o tamsūs plaukai ant viršugalvio gerokai praretėję.
Prie gorės ant kėdės sėdėjo neaukštas, bet nepaprastai stambus vyras ir valgė ant iešmo pamautą keptą vištą. Jam per smakrą į pražilusią, baltą kaip sniegas barzdą tekėjo šilti riebalai, bet jis vis tiek patenkintas šypsojosi. Ant storų rankų jis buvo užsimovęs auksines, runomis išraižytas apyrankes ir vilkėjo sunkius juodus grandininius marškinius, kurie anksčiau galėjo priklausyti tik raitam žvalgui. Per kelias pėdas nuo jo stovėjo aukštesnis ir lieknesnis vyras odine palaidine, apsiūta bronzinėmis žvyno pavidalo plokštelėmis, ir suraukęs kaktą atidžiai žiūrėjo į žemėlapį, o jam ant nugaros, odinėje makštyje kybojo ilgas dvirankis kalavijas. Vyras buvo tiesus kaip ietis, liesas, bet raumeningas, švariai nusiskutęs, plikas, stambia tiesia nosimi ir įdubusiomis pilkomis akimis. Tikriausiai šį vyrą būtum galėjęs pavadinti net gražiu, jei būtų turėjęs ausis, tačiau buvo praradęs jas abi, — ar nušalo, ar jas nurėžė priešo peilis, Jonas tikrai pasakyti negalėjo. Be ausų jo galva atrodė siaura ir į viršų smailėjanti.
Kad ir žilabarzdis, ir plikis yra kariai, Jonas suprato vos užmetęs į juos akį. Šie du vyrai gerokai pavojingesni už Barškalą, tarė sau jis ir ėmė svarstyti, kuris iš jų Mensas Plėšikas.
Nutilus paskutiniams „Dorniečio žmonos“ melodijos garsams, plikis be ausų pakėlė akis nuo žemėlapio ir rūsčiai dėbtelėjo į Barškalą, Igritę ir tarp jų stovintį Joną.
— Kas jis? — paklausė. — Varnas?
— Juodaskvernis pavainikis, papjovęs Orelį, — atsakė Barškalas, — negana to, dar ir prakeiktas várgas.
— Tau buvo liepta nugalabyti juos visus.
— Šitas perbėgo pas mus, — įsiterpė Igritė. — Jis savo rankomis papjovė Koriną Pusrankį.
— Šitas berniūkštis? — Išgirdęs šias naujienas, beausis supyko. — Pusrankis turėjo būti mano grobis. Ar turi vardą, varne?
— Aš Jonas Snou, tavo malonybe. — Ir pasvarstė, ar jam nederėtų dar ir priklaupti.
— „Tavo malonybe“? — Beausis žvilgtelėjo į žilabarzdį storulį. — Matai? Jis mane laiko karaliumi.