Rytą ji pasikvietė savo kapitonus ir kariuomenės vadus į sodą, o ne į priėmimų menę apačioje.
— Eigonas Užkariautojas į Vesterosą atnešė ugnį ir kraują, bet paskui tam kraštui dovanojo taiką, klestėjimą ir teisingumą. O aš į Vergų įlanką atnešiau vien mirtį ir griuvėsius. Buvau veikiau chalisė nei karalienė: triuškinau, grobiau ir traukiau tolyn.
— Kad nebuvo dėl ko pasilikti, — įsiterpė Rudasis Benas Plumas.
— Tavo malonybe, vergų pirkliai patys prisišaukė nelaimę, — tarė Darijus Naharis.
— Tu atnešei ir laisvę, — pridūrė Misandėja.
— Laisvę badauti? — piktai atkirto Dani. — Laisvę mirti? Ar aš drakonė arba harpija? O gal pamišėlė? Ar turiu šią ydą?
— Tu — drakonė, — tvirtai pareiškė seras Baristanas. — Mirinas — ne Vesterosas, tavo malonybe.
— Bet kaip aš valdysiu septynias karalystes, jei negebu valdyti vieno miesto? — Į šį klausimą senis atsakyti negalėjo. Dani nuo jų nusisuko ir dar kartą pažvelgė į miestą. — Mano vaikams reikia laiko pagyti ir kai ko išmokti. Mano drakonams reikia laiko užaugti ir išmėginti savo sparnams. Ir man reikia laiko. Neleisiu, kad šis miestas pasuktų Astaporo keliu. Neleisiu, kad tuos, kuriuos išlaisvinau, vėl grandinėmis sukaustytų Junkajaus harpija. — Ji vėl pažvelgė į juos visus. — Į žygį neisiu.
— Tai ką darysi, chalise? — paklausė Racharas.
— Pasiliksiu, — atsakė ji. — Valdysiu. Ir būsiu karalienė.
Džeimis
Karalius sėdėjo galustalėje ant stirtos pagalvių ir pasirašinėjo kiekvieną jam paduotą dokumentą.
— Tik dar keli, tavo malonybe, — patikino jį seras Kevanas Lanisteris. — Čia įsakymas dėl lordo Edmuro Tulio turto atėmimo, pagal kurį jis netenka Riverano ir visų savo žemių bei pajamų už tai, kad sukilo prieš savo teisėtą karalių. O čia — panašus įsakymas, tik dėl jo dėdės, sero Brindeno Tulio, Juodosios Žuvies.
Tomenas vieną po kito pasirašinėjo dokumentus, atsargiai pamirkydamas plunksną ir plačia vaikiška rašysena rašydamas savo vardą.
Džeimis žiūrėjo į jį sėdėdamas kitame stalo gale ir galvojo apie visus tuos lordus, kurie siekė vietos Mažojoje karaliaus taryboje. Po galais, jie galėtų užimti manąją. Jei tai buvo valdžia, kodėl ji atsidavė nuoboduliu? Jis nesijautė itin galingas žiūrėdamas, kaip Tomenas vėl dažo plunksną rašalinėje. Tik nuobodžiavo.
Ir buvo suirzęs. Jam skaudėjo kiekvieną kūno raumenį, o šonkauliai ir pečiai buvo nubrozdinti per dvikovą ir pamoką, kurią jam maloniai suteikė seras Adamas Marbrandas. Vien pagalvojęs apie tai jis susiraukė. Jam beliko tikėtis, kad tas vyras niekam nieko neprasitars. Marbrandą Džeimis pažinojo nuo vaikystės, nuo tų laikų, kai šis tarnavo pažu Kasterlių Uoloje; ir pasitikėjo juo, kaip ir visais kitais. To pakako, kad paprašytų jo paimti skydą ir turnyrinį kalaviją. Mat norėjo sužinoti, ar gali kautis laikydamas kalaviją kaire ranka.
Ir dabar žinau. Ta žinia buvo skausmingesnė už sero Adamo jam paliktas mėlynes, o į kailį Džeimis gavo taip, kad šiandien rytą vos gebėjo pats apsirengti. Jei jiedu būtų kovęsi rimtai, Džeimis būtų buvęs nukautas keliolika kartų. Atrodė taip paprasta pakeisti ranką. Bet paprasta nebuvo. Visi instinktyvūs pojūčiai jį klaidino. Jam teko galvoti apie viską, o anksčiau jis tiesiog tik kaudavosi. O kol jis galvodavo, Marbrandas kirsdavo. Kaire ranka jis, rodos, net negalėjo tinkamai laikyti kalavijo; seras Adamas tris kartus jį nuginklavo ir kalavijas sukdamasis dunkstelėjo ant žemės.
— Šiuo dokumentu minėtos žemės, pajamos ir pilis perduodamos serui Emonui Frėjui ir jo žmonai, ledi Dženai. — Seras Kevanas pakišo karaliui dar pluoštą pergamentų. Tomenas padažė plunksną į rašalą ir pasirašė. — Tai dekretas dėl lordo Ruzo Boltono iš Dredforto nesantuokinio sūnaus pripažinimo. O šiuo dokumentu lordas Boltonas paskiriamas tavo Šiaurės sergėtoju. — Tomenas dažė ir rašėsi, dažė ir rašėsi. — Šiuo dokumentu serui Rolfui Spaiseriui pripažįstama nuosavybės teisė į Kastamero pilį ir jis pakeliamas į lordus. — Tomenas pakeverzojo savo vardą.
Man reikėjo nueiti pas serą Iliną Peiną, dingtelėjo Džeimiui. Karaliaus teisingumas, kitaip nei Marbrandas, nebuvo jo bičiulis ir tikriausiai būtų dar labiau jį sudaužęs, bet… neturėdamas liežuvio nebūtų galėjęs tuo pasigirti. Pakaks, kad girtas seras Adamas netyčia bent žodžiu apie tai prasitars, ir netrukus visas pasaulis žinos, koks jis, Džeimis, niekam tikęs. Karaliaus sargybos lordas vadas. Tai buvo žiaurus pokštas, nors… ne toks žiaurus, kaip tėvo atsiųsta dovana.
— Tai — tavo karališkas atleidimas lordui Geivenui Vesterlingui, jo ledi žmonai ir jo dukteriai Džeinei, vėl priimantis juos karaliaus taikon, — paaiškino seras Kevanas. — Tai — malonė, suteikiama lordui Jonui Brakenui iš Stounhedžo. Čia malonė lordui Vensui. Čia — lordui Gudbrukui. O čia — lordui Mutonui iš Mergelių Duburio.
Džeimis pakilo nuo stalo.
— Rodos, ir pats puikiausiai tvarkai visus reikalus, dėde. Paliksiu jo malonybę tavo draugijoje.
— Kaip nori. — Seras Kevanas taip pat atsistojo. — Džeimi, tau reikėtų nueiti pas tėvą. Ta judviejų nesantaika…
— …yra jo darbas. Be to, jis tos nesantaikos nepanaikins siųsdamas man įžeidžiančias dovanas. Pasakyk jam tai, jei tik pavyks bent minutei atplėšti jį nuo Tairelių.
Jo dėdė, rodos, nuoširdžiai sielvartavo.
— Ta dovana buvo nuoširdi. Manėme, kad tai tave padrąsins…
— …vėl atsiauginti ranką? — Džeimis atsisuko į Tomeną. Nors jo garbanos buvo šviesios, o akys žalios kaip Džofrio, kitais atžvilgiais naujasis karalius visai nebuvo panašus į savo velionį brolį. Jis buvo linkęs tukti, jo veidas buvo apskritas, skruostai rausvi ir jis net mėgo skaityti. Tas mano sūnus… jis vis dar drovus devynerių metų berniukas. Berniukas, o ne vyras. Tomenas turėjo pradėti savarankiškai valdyti tik po septynerių metų. Iki to laiko karalystės valdymą savo rankose tvirtai turėjo laikyti Tomeno lordas senelis. — Valdove, — paklausė Džeimis, — ar galiu eiti?
— Jei tik nori, sere dėde. — Tomenas vėl pažvelgė į serą Kevaną. — Ar jau galiu visus juos patvirtinti antspaudu, sere senasis dėde?
Įspausti karališką antspaudą į karštą vašką kol kas buvo pats mėgstamiausias karaliaus užsiėmimas.
Džeimis išėjo iš tarybos menės. Už durų jis rado serą Meriną Trentą išsitempusį ir einantį sargybą, užsisegusį baltus žvyninius šarvus ir apsivilkusį baltą kaip sniegas apsiaustą. Jei šis vyras sužinotų, koks aš silpnas, jei ši žinia pasiektų Ketlbleko arba Blaunto ausis…
— Lik čia, kol jo malonybė baigs darbus, — tarė jis. — O tada palydėk jį į Meigoro tvirtovę.
Trentas linktelėjo.
— Klausau, milorde…
Tą rytą išoriniame kieme buvo pilna žmonių ir triukšminga. Džeimis pasuko prie arklidžių, kur didelis būrys vyrų balnojo arklius.
— Geležine Koja! — sušuko jis. — Išjoji?
— Kai tik miledi sėdės balne, — atsakė Voltonas Geležinė Koja. — Mūsų laukia milordas Boltonas. Štai ir ji.
Pro arklidės duris arklininkas išvedė puikią širmą kumelę. Balne sėdėjo liesa mergaitė įdubusiomis akimis, apsivilkusi sunkų apsiaustą. Jis buvo pilkas kaip ir suknelė po juo ir su baltu atlasu apsiūtais kraštais. Apsiaustas buvo susegtas kaldinta sege, vaizduojančia vilką su įkypomis, opalais inkrustuotomis akimis. Ilgi rudi mergaitės plaukai plaikstėsi vėjyje. Džeimiui dingtelėjo, kad jos veidas gražus, bet žvilgsnis liūdnas ir baugštus.