Pamačiusi jį, mergaitė nulenkė galvą.
— Sere Džeimi, — baimingai tarė ji. — Tu labai malonus, kad atėjai manęs išlydėti.
Džeimis įsižiūrėjo į ją atidžiau.
— Vadinasi, tu mane pažįsti?
Ji prikando lūpą.
— Gal ir neprisimeni, milorde, mat tuomet buvau gerokai mažesnė… bet turėjau garbės sutikti tave Vinterfele, kai karalius Robertas atvyko aplankyti mano tėvo, lordo Edardo. — Ji nuleido dideles rudas akis ir sumurmėjo: — Aš — Arija Stark.
Džeimis į Ariją Stark niekada nekreipė per daug dėmesio, bet jam rodės, kad ši mergina vyresnė.
— Kaip suprantu, būsi ištekinta?
— Ištekėsiu už lordo Boltono sūnaus Ramsėjaus. Anksčiau jis buvo Snou, bet jo malonybė padarė jį Boltonu. Sklinda kalbos, kad jis labai narsus. Aš tokia laiminga…
Kodėl tuomet tavo balsas persmelktas baimės?
— Linkiu daug džiaugsmo, miledi. — Džeimis vėl atsisuko į Geležinę Koją. — Gavai žadėtus pinigus?
— Taip, ir jau pasidalijome. Dėkoju tau. — Šiaurietis plačiai nusišypsojo. — Lanisteris niekada nelieka skolingas.
— Niekada, — pritarė Džeimis ir paskutinį kartą žvilgtelėjo į mergaitę. Ir tyliai pasvarstė, ar ji labai panaši į Ariją Stark. Nors tai nebuvo svarbu. Tikroji Arija Stark greičiausiai buvo palaidota nepažymėtame kape Blusyne. Dabar, kai visi jos broliai ir tėvai buvo mirę, kas būtų drįsęs sakyti, jog tai — apgaulė? — Eiklių žirgų, — palinkėjo jis Geležinei Kojai. Neidžas iškėlė taikos vėliavą, šiauriečiai sustojo į tokią nelygią koloną kaip ir jų apsiaustai ir išrisnojo per pilies vartus. Tarp jų liesutė mergaitė atrodė maža ir nelaiminga.
Keli žirgai vis dar vengė tamsios dėmės ant kietai sumintos žemės, sugėrusios kraują arklininko, kurį taip žiauriai nužudė Gregoris Kligeinas. Pamačius tą dėmę, Džeimio krūtinėje vėl užvirė pyktis. Karaliaus sargybai jis buvo liepęs neprileisti minios prie kovos lauko, bet tas kvailys seras Borosas stebėdamas dvikovą užsimiršo. Žinoma, iš dalies buvo kaltas ir tas pusgalvis vaikinas, ir, žinoma, pats dornietis. O didžiausia kaltė teko Kligeinui. Pirmas kirtis, nukirtęs vaikinui ranką, buvo nelaimingas atsitikimas, bet antras…
Ką gi, dabar Gregoris už tai brangiai moka. To vyro žaizdas gydė didysis meisteris Paiselis, bet iš meisterio kambariuose sklindančių riksmų buvo galima spręsti, kad jos negyja taip sklandžiai, kaip turėtų.
— Kūnas gangrenuoja, o iš žaizdų sunkiasi pūliai, — pranešė Paiselis tarybai. — Tos bjaurasties neėda net musių lervos. Traukuliai tokie stiprūs, jog turėjau užkimšti jam burną, kad nenusikąstų liežuvio. Išpjoviau kiek galėdamas daugiau audinių, ant pūvančių žaizdų užpyliau verdančio vyno ir apdėjau supelijusia duona, bet viskas perniek. Gyslos ant jo rankos juoduoja. Kai pamėginau nuleisti jam blogą kraują, dėlės nugaišo. Milordai, turiu sužinoti, kokiais nuodais princas Oberinas buvo ištepęs savo ietį. Sulaikykime likusius dorniečius, kol nepapasakos daugiau.
Lordas Taivinas atsisakė tenkinti jo prašymą.
— Dėl princo Oberino mirties mums ir taip pakaks nemalonumų su Saulės Ietimi. Nenoriu paimti įkaitais jo palydos ir dar labiau apsunkinti padėties.
— Tuomet bijau, kad seras Gregoris mirs.
— Neabejotinai. Laiške, išsiųstame princui Doranui kartu su jo brolio palaikais, prisiekiau, jog taip ir bus. Bet turi atrodyti, kad jis mirė nuo karaliaus teisingumo rankos, o ne nuo užnuodytos ieties. Pagydyk jį.
Didysis meisteris Paiselis suglumęs sumirksėjo.
— Milorde…
— Pagydyk jį, — suirzęs pakartojo lordas Taivinas. — Juk žinai, kad lordas Veiris į Drakono Uolos vandenis išsiuntė žvejus. Jie praneša, kad ginti salos liko labai negausios pajėgos. Lysiečiai paliko įlanką, o kartu su jais — ir didžioji dalis lordo Stanio kariuomenės.
— Ir puiku, — pareiškė Paiselis. — Sakyčiau, tegul Stanis supūva tame Lyse. Taip atsikratysime ir šio žmogaus, ir jo ambicijų.
— Ar Tirionui nuskutus tau barzdą visai sukvailėjai? Tai — Stanis Barateonas. Tas vyras kausis iki paskutinio kraujo lašo ir net miręs nesiliaus. Jei jis išvyko, vadinasi, ketina tęsti karą. Tikriausiai išsilaipins Vėtrų Gūžtoje ir pamėgins sutelkti po savo vėliava audros lordus. Jei taip ir bus, tuomet jam galas. Bet narsesnis vyras gali pamėginti laimę Dorne. Jei patrauks į savo pusę Saulės Ietį, gali būti, kad šis karas užsitęs ne vienerius metus. Todėl daugiau jokia dingstimi Martelių neįžeidinėsime. Dorniečiai gali išvykti kada panorėję, o tu pagydysi serą Gregorį.
Taigi Kalnas klykė dieną ir naktį. Rodės, lordas Taivinas Lanisteris galėjo įbauginti net Pašalietį.
Lipdamas vingiuotais Baltojo Kalavijo bokšto laiptais Džeimis girdėjo savo kambaryje knarkiant serą Borosą. Sero Beilono durys taip pat buvo uždarytos. Šiąnakt jis saugojo karalių ir dabar turėjo visą dieną miegoti. Išskyrus Blaunto knarkimą, bokšte viešpatavo tyla. Džeimiui tai buvo labai paranku. Man ir pačiam reikėtų pailsėti. Po vakarykščių pratybų su seru Adamu Džeimiui gėlė visus kaulus ir jis jautėsi mieguistas.
Bet įkėlęs koją į miegamąjį rado jo laukiančią seserį.
Ji stovėjo prie atviro lango žvelgdama į apsaugines sienas ir jūrą. Ją glamonėjo nuo įlankos pučiantis vėjas, taip priplakdamas drabužį prie kūno, kad Džemiui ėmė daužytis širdis. Tas drabužis buvo baltas kaip gobelenai ant sienos ir lovos užtiesalai. Ant vėjo plaikstomų plačių rankovių galų sūkuriavo mažyčiai smaragdai ir, sukdami lankus, leidosi jos korsetu. Didesni smaragdai puošė auksinį voratinklį, kuriuo ji buvo apsigobusi plaukus. Suknia buvo labai atvira, apnuoginanti pečius ir krūtinę. Ji tokia graži. Džeimis nieko taip netroško, kaip ją apkabinti.
— Sersėja… — Jis tyliai uždarė duris. — Kodėl tu čia?
— Kur man daugiau eiti? — Sersėja atsisuko į jį su ašaromis akyse. — Tėvas man aiškiai pasakė, kad taryboje aš daugiau nepageidaujama. Džeimi, ar negalėtum su juo pasikalbėti?
Džeimis nusivilko apsiaustą ir pasikabino jį ant kablio sienoje.
— Su lordu Taivinu kalbuosi kasdien.
— Ar būtinai turi būti toks užsispyręs? Jis tik nori…
— …priversti mane palikti tarnybą karaliaus sargyboje ir išsiųsti atgal į Kasterlių Uolą.
— Gal tai nebūtų taip siaubinga? Jis ir mane siunčia į Kasterlių Uolą. Nori, kad būčiau kuo toliau ir kad su Tomenu jis galėtų elgtis kaip tinkamas. Bet Tomenas yra mano, o ne jo sūnus!
— Tomenas — karalius.
— Jis dar vaikas! Mažas, išgąsdintas berniukas, matęs, kaip per savo vestuves buvo nužudytas jo brolis. O dabar jie sako, kad jis turi vesti. Ta mergina du kartus už jį vyresnė ir jau antrą kartą našlė!
Mėgindamas nekreipti dėmesio į skaudančius raumenis, Džeimis atsisėdo į krėslą.
— Taireliai to primygtinai reikalauja. Nematau čia nieko bloga. Kai Mirsela išvyko į Dorną, Tomenas jaučiasi vienišas. Jam patinka Mardžerės ir jos freilinų draugija. Leisk jam vesti.
— Jis tavo sūnus…
— Jis mano sėkla. Bet niekada nevadino manęs tėvu. Kaip ir Džofris. Daugybę kartų mane įspėjai, kad nerodyčiau jam per didelio dėmesio.
— Kad būtų saugus! Ir kad tu būtum saugus. Kaip būtų atrodę, jei mano brolis su karaliaus vaikais būtų žaidęs tėvą? Net Robertui būtų galėjęs kilti įtarimas.
— Na, dabar jis jau nieko neįtars. — Džeimiui vis dar buvo nemalonu prisiminti Roberto mirtį. Jį turėjau nužudyti aš, o ne Sersėja. — Tik gaila, kad jis mirė ne man ant rankų. — Kai dar turėjau jas abi. — Jei karalių žudymas būtų tapęs mano įpročiu, kaip jis mėgdavo sakyti, būčiau galėjęs viso pasaulio akivaizdoje paimti tave į žmonas. Man ne gėda, kad tave myliu, gėdijuosi tik savo darbų, kuriuos dariau stengdamasis tai slėpti. Tas berniukas Vinterfele…