— Ar aš liepiau tau išstumti jį pro langą? Jei būtum išjojęs medžioti, kaip tavęs maldavau, nieko nebūtų atsitikę. Bet ne, būtinai turėjai su manimi pasimylėti, negalėjai palaukti, kol grįšime į miestą.
— Ir taip jau ilgai laukiau. Negalėjau žiūrėti į Robertą, kiekvieną vakarą klupčiojantį prie tavo lovos, ir spėlioti, ar šiąnakt jis nuspręs pasinaudoti savo kaip sutuoktinio teisėmis. — Staiga Džeimis prisiminė dar kai ką apie Vinterfelą, kas jam nedavė ramybės. — Riverane Ketlina Stark, rodos, buvo įsitikinusi, jog pasiunčiau kažkokį pakelės plėšiką perrėžti jos sūnui gerklės. Ir kad daviau jam durklą.
— Durklą… — niūriai tarė ji. — Apie tą durklą klausinėjo ir Tirionas.
— Durklas buvo. Randai ant ledi Ketlinos rankų buvo tikri, ji man juos parodė. Ar tu…
— Ak, nebūk juokingas. — Sersėja uždarė langą. — Taip, tikėjausi, kad berniukas mirs. Tu taip pat. Net Robertui atrodė, jog tai būtų tik į gera. „Kai mūsų žirgai nusilaužia koją, mes juos pribaigiame, kai mūsų šunys apanka, padarome tą patį, bet esame per silpni suteikti šią malonę savo luošiems vaikams“, — kartą pasakė jis man. Tuomet jau pats buvo kone apakęs nuo girtuokliavimo.
Robertas? Džeimis gana ilgai saugojo karalių ir žinojo, kad girtas Robertas Barateonas prikalbėdavo dalykų, kurių kitą dieną įpykęs išsigindavo.
— Ar, kai Robertas taip sakė, buvai viena?
— Tikiuosi, nemanai, kad jis tai sakė girdint Nedui Starkui? Žinoma, kad mudu buvome vieni. Tik mes ir vaikai. — Sersėja nusiėmė plaukų tinklelį, pamovė jį ant lovos kojos strypo ir papurtė savo auksines garbanas. — Negi manai, kad tą vyrą su durklu pasiuntė Mirsela?
Tai buvo tik pokštas, bet Džeimis iš karto suprato, kad sesuo pataikė kaip pirštu į akį.
— Ne Mirsela. Džofris.
Sersėja susiraukė.
— Džofris nejautė meilės Robui Starkui, bet dėl jaunesniojo berniuko jam buvo nei šilta, nei šalta. Jis ir pats dar buvo vaikas.
— Vaikas, pasiilgęs, kad tas girtuoklis, kurį liepei vadinti tėvu, paglostytų jam galvą. — Džeimiui šmėstelėjo nemaloni mintis. — Dėl to prakeikto durklo Tirionas vos nežuvo. Jei jis būtų žinojęs, kad tai Džofrio darbas, keršydamas būtų galėjęs…
— Man nusispjaut, kodėl jis tai padarė, — pasakė Sersėja. — Savo priežastis gali neštis kartu į pragarą. Jei būtum matęs, kaip Džofas mirė… jis kovojo, Džeimi, kovojo dėl kiekvieno oro gurkšnio, bet kažkokia pikta dvasia laikė užgniaužusi jam gerklę. Jo akyse atsispindėjo toks siaubas… Kai buvo mažas, išsigandęs arba nuskriaustas bėgdavo pas mane ir aš jį apgindavau. Bet tą vakarą nieko negalėjau padaryti. Tirionas nužudė jį mano akyse, o aš nieko negalėjau padaryti. — Sersėja suklupo priešais krėslą ir abiem delnais suspaudė sveikąją Džeimio ranką. — Džofas miręs, o Mirsela Dorne. Man liko vienas Tomenas. Negali leisti tėvui jo iš manęs atimti. Prašau, Džeimi…
— Lordas Taivinas mano pritarimo neprašė. Galiu su juo pakalbėti, tik vargu ar jis klausys…
— Jei sutiksi pasitraukti iš karaliaus sargybos, klausys.
— Iš karaliaus sargybos nesitrauksiu.
Jo sesuo sutramdė ašaras.
— Džeimi, tu mano puikusis riteris. Negali manęs apleisti, kai man tavęs labiausiai reikia! Jis nori pavogti man sūnų, išsiųsti mane ir… jei jo nesustabdysi, tėvas vėl privers mane ištekėti!
Džeimis neturėjo tuo stebėtis, tačiau vis dėlto nustebo. Šie žodžiai smogė jam stipriau nei seras Adamas Marbrandas.
— Už ko?
— Ar tai svarbu? Už kokio nors lordo. Už to, kuris tėvui pasirodys esąs reikalingas. Man nerūpi. Dar kartą aš netekėsiu. Tu esi vienintelis vyras, kurį nuo šiol noriu matyti savo lovoje.
— Tuomet taip jam ir pasakyk!
Ji patraukė rankas.
— Ir vėl kalbi nesąmones. Nori, kad mudu atskirtų, kaip anuomet atskyrė motina, kai užtiko žaidžiant? Tomenas prarastų sostą, žlugtų Mirselos vedybos… Noriu būti tavo žmona, mudu priklausome vienas kitam, bet to niekada nebus, Džeimi. Mes — brolis ir sesuo.
— Targarienai…
— Mes — ne Targarienai!
— Tyliau, — piktai tarstelėjo Džeimis. — Taip garsiai šaukdama prikelsi prisiekusius brolius. Juk dabar negalime to leisti, ar ne? Žmonės gali sužinoti, kad atėjai pas mane…
— Džeimi, — sukūkčiojo ji, — ar nemanai, kad trokštu to ne mažiau už tave? Nesvarbu, už ko tėvas mane ištekins, noriu, kad būtum šalia, noriu tavęs savo lovoje, noriu tavęs savyje. Tarp mūsų niekas nepasikeitė. Leisk tau tai įrodyti.
Ji pakėlė Džeimio tuniką ir ėmė varstyti kelnių raiščius.
Džeimis pajuto, kad kūnas atsiliepia į jos prisilietimą.
— Ne, — tarė jis, — ne čia. — Jie niekada nesimylėjo Baltojo Kalavijo bokšte, o juo labiau — lordo vado kambariuose. — Sersėja, čia ne vieta…
— Paėmei mane septoje. Tad jokio skirtumo… — Sersėja ištraukė jo kotą ir pasilenkė.
Džeimis ją nustūmė dešinės rankos bige.
— Ne. Pasakiau, ne čia.
Jis šiaip taip atsistojo.
Akimirksnį šviesiai žaliose sesers akyse jis išvydo sumaištį ir baimę. Paskui juos pakeitė įniršis. Sersėja susitvardė, atsistojo, pasitaisė sijonus.
— Ką jie Harenhole tau nukirto: ranką ar vyriškumą? — Kai papurtė galvą, plaukai užkrito ant nuogų, išblyškusių jos pečių. — Kvailė buvau, kad atėjau. Tau nepakako drąsos atkeršyti už Džofrį, tad kaip galėjau tikėtis, kad ginsi Tomeną? Sakyk, jei Kipšas būtų nužudęs visus tris tavo vaikus, ar bent tada būtum įniršęs?
— Tirionas neketina skriausti nei Tomeno, nei Mirselos. Aš vis dar nesu tikras, ar jis nužudė Džofrį.
Jos lūpos persikreipė iš pykčio.
— Kaip gali taip sakyti? Po visų tų grasinimų…
— Grasinimai nieko nereiškia. Jis prisiekia to nepadaręs.
— Ak, jis prisiekia, šit kaip? O neūžaugos nemeluoja, juk taip manai, ar ne?
— Tik ne man. Kaip ir tu nemeluotum.
— Tu augalotas auksaplauki kvaily. Jis tau melavo tūkstantį kartų, aš — taip pat. — Ji susikėlusi susirišo plaukus ir grybštelėjo ant lovos kojos strypo kabojusį plaukų tinklelį. — Manyk, ką nori. Tas neūžauga pabaisa tūno juodojoje celėje ir netrukus seras Ilinas jam nukirs galvą. Gal norėsi pasilikti ją atminimui? — Ji žvilgtelėjo į pagalvę. — Tirionas galės žiūrėti į tave, vienui vieną miegantį šioje šaltoje baltoje lovoje. Bent jau kol jam išpus ir iškris akys.
— Geriau jau eik, Sersėja. Tu mane piktini.
— Ak, įpykęs luošys. Kaip baisu! — nusijuokė ji. — Gaila, kad lordas Taivinas Lanisteris niekada neturėjo sūnaus. Aš būčiau galėjusi tapti jo geidžiamu įpėdiniu, bet man trūko koto. Beje, jei jau kalbame apie kotą, geriau susigrūsk jį į kelnes, broli. Taip išsikišęs iš kelnių ir kybodamas jis atrodo gana mažas ir apgailėtinas.
Sersėjai išėjus Džeimis paklausė jos patarimo ir viena ranka šiaip taip susitvarkė kelnių raištelius. Nesančiuose pirštuose giliai, iki pat kaulų smelkėsi skausmas. Praradau ranką, tėvą, sūnų, seserį ir meilužę, o netrukus prarasiu dar ir brolį. O jie vis tiek man kartoja, kad Lanisteriai šį karą laimėjo.