Džeimis užsimetė apsiaustą, nulipo laiptais ir bendrojoje menėje rado serą Borosą Blauntą gurkšnojantį vyną.
— Kai išgersi taurę, pasakyk serui Lorui, kad esu pasiruošęs ją pamatyti.
Seras Borosas buvo per daug bailus, tad tik piktai dėbtelėjo ir paklausė:
— Ką pasiruošęs pamatyti?
— Tiesiog perduok mano žodžius Lorui.
— Gerai. — Seras Borosas išmaukė taurę iki dugno. — Klausau, lorde vade.
Tačiau arba seras Borosas pernelyg nesiskubino, arba Gėlių riterį buvo sunku rasti. Jiedu atėjo tik po kelių valandų — lieknas gražus jaunuolis ir stambi negraži mergina. Džeimis sėdėjo vienas apvaliojoje menėje ir atsainiai vartė Baltąją knygą.
— Lorde vade, — kreipėsi į jį seras Loras, — norėjai matyti Tarto mergelę?
— Taip. — Kaire ranka Džeimis mostelėjo jiedviem prieiti arčiau. — Kaip suprantu, pasišnekėjai su ja?
— Kaip ir įsakei, milorde.
— Ir ką nusprendei?
Vaikinas įsitempė.
— Aš… Gali būti, kad viskas nutiko taip, kaip ji sako, milorde. Kad tai padarė Stanis. Negaliu būti tikras.
— Veiris sako, kad Vėtrų Gūžtos valdytojas irgi žuvo keistomis aplinkybėmis, — tarė Džeimis.
— Seras Kortnėjus Penrouzas, — įsiterpė Brienė. — Geras vyras.
— Ir užsispyręs. Vieną dieną jis stojo skersai kelio Drakono Uolos karaliui. O kitą dieną nušoko nuo bokšto. — Džeimis atsistojo. — Sere Lorai, apie tai dar pakalbėsime vėliau. Gali palikti Brienę su manimi.
Ta moteris atrodo tokia pat negraži ir nerangi kaip visada, nutarė Džeimis, kai Tairelis juos paliko. Kažkas vėl aprengė ją moteriškais drabužiais, tik ši suknelė jai tiko gerokai labiau nei tas baisus rožinis skuduras, kurį ją privertė dėvėti ožys.
— Mėlyna spalva tau tinka, miledi, — pasakė Džeimis. — Puikiai dera prie tavo akių.
Jos akys nuostabios.
Nuraudusi Brienė pažvelgė žemyn į save.
— Septonė Donisė pastorino korsetą, kad jis įgautų formą. Septonė sakė, kad tu ją pas mane atsiuntei. — Brienė stoviniavo prie durų, tarsi bet kurią akimirką būtų norėjusi sprukti. — Tu atrodai…
— Kitaip? — Džeimis prisivertė šyptelėti. — Daugiau mėsos ant šonkaulių ir mažiau utėlių plaukuose, tik tiek. Bigė tebėra. Uždaryk duris ir ateik čionai.
Brienė padarė kaip liepta.
— Baltas apsiaustas…
— …dar naujas, bet neabejoju, kad netrukus jį sutepsiu.
— Aš ne… Norėjau pasakyti, kad jis tau tinka.
Ji nedrąsiai priėjo arčiau.
— Džeimi, ar tai, ką pasakei Lorui, pasakei rimtai? Apie… apie karalių Renlį ir šešėlį?
Džeimis gūžtelėjo.
— Aš ir pats būčiau nužudęs Renlį, jei būtume susitikę mūšio lauke, tad kodėl man turėtų rūpėti, kas perrėžė jam gerklę?
— Sakei, kad aš garbinga…
— Juk aš esu prakeiktas Karalžudys, prisimeni? Kai sakau, kad esi garbinga, tai lyg kekšė garantuotų, kad tebesi nekalta. — Jis atsilošęs pažvelgė į Brienę. — Geležinė Koja ketina traukti į šiaurę ir atiduoti Ariją Stark Ruzui Boltonui.
— Atidavei mergaitę jam?! — nusiminusi šūktelėjo ji. — Juk prisiekei ledi Ketlinai…
— Tada man į kaklą buvo įremta kalavijo geležtė, bet tiek to. Ledi Ketlina negyva. Negalėčiau grąžinti jai dukterų, net jeigu jas turėčiau. O mergaitė, kurią mano tėvas išsiuntė su Geležine Koja, nėra Arija Stark.
— Ne Arija Stark?
— Juk girdėjai, ką sakiau. Mano lordas tėvas rado kažkokią liesą, maždaug tokio paties amžiaus mergiotę su tokios pačios spalvos plaukais. Aprengė ją baltais ir pilkais drabužiais, susegė jos apsiaustą sidabrine vilko sege ir išsiuntė tekėti už Boltono pavainikio. — Jis kilstelėjo ir nukreipė į Brienę rankos bigę. — Norėjau tau tai pasakyti, kol dar stačia galva nepuolei jos gelbėti ir visiškai be reikalo nepalydėjai galvos. Kalaviju kauniesi neblogai, bet nesi tokia stipri, kad galėtum viena stoti prieš du šimtus vyrų.
Brienė papurtė galvą.
— Kai lordas Boltonas sužinos, kad tavo tėvas jį apgavo…
— Ak, jis tai žino. Lanisteriai meluoja, prisimeni? Bet tai nesvarbu, ta mergaitė vis tiek puikiausiai padės pasiekti jam savo tikslus. Kas užginčys, kad ji — Arija Stark? Visi tos mergaitės artimieji mirę, išskyrus seserį, kuri taip pat kažkur dingo.
— Jei tai tiesa, kodėl man visa tai pasakoji? Juk išduodi savo tėvo paslaptis.
Rankos paslaptis, pagalvojo jis. Tėvo jau neturiu.
— Grąžinu skolas kaip ir kiekvienas geras liūtas. Žadėjau grąžinti ledi Stark dukteris ir… viena iš jų tebėra gyva. Gali būti, jog mano brolis žino, kur ji, bet net jei ir žino, tikrai nepasakys. Sersėja įsitikinusi, kad Sansa padėjo jam nužudyti Džofrį.
Moteris užsispyrusi kietai sučiaupė lūpas.
— Netikiu, kad ši švelni mergina galėjo būti nuodytoja. Ledi Ketlina sakė, kad ji jautrios širdies. Tai padarė tavo brolis. Seras Loras pasakojo, kad buvo teismas.
— Netgi du teismai. Jis pralaimėjo ir žodžių, ir kalavijų teismą. Ten buvo tikras pragaras. Stebėjai dvikovą pro langą?
— Mano celės langas išeina į jūrą. Bet girdėjau riksmus.
— Dorno princas Oberinas žuvo, seras Gregoris Kligeinas guli mirties patale, o Tirionas yra pasmerktas prieš dievus ir žmones. Kol nukirs galvą, jie laiko jį uždarę juodojoje celėje.
Brienė pakėlė į Džeimį akis.
— Tu netiki, kad jis nunuodijo karalių.
Džeimis nelinksmai šyptelėjo.
— Matai, moterie? Mudu vienas kitą per daug gerai pažįstame. Nuo tos dienos, kai žengė pirmą žingsnį, Tirionas norėjo būti toks kaip aš, bet niekada nebūtų sekęs mano pėdomis ir žudęs karaliaus. Džofrį nužudė Sansa Stark. O mano brolis tyli norėdamas ją apsaugoti. Kartais jį ištinka kilnumo priepuoliai. Per paskutinį tokį priepuolį jis neteko nosies. Ši kartą, rodos, atsisveikins su galva.
— Ne, — paprieštaravo Brienė. — Mano ledi duktė to padaryti negalėjo. Tai negalėjo būti ji.
— Štai ir paika užsispyrusi boba, kurią taip gerai pažįstu…
Ji nuraudo.
— Mano vardas…
— Brienė iš Tarto. — Džeimis atsiduso. — Turiu tau dovaną. — Jis kyštelėjo ranką po lordo vado krėslu ir ištraukė ją, suvyniotą į tamsiai raudoną aksomą.
Brienė priėjo taip atsargiai, tarsi tas ryšulys būtų galėjęs jai įkąsti, ištiesė stambią strazdanotą ranką ir atvertė medžiagos kraštą. Apšviesti sutvisko rubinai. Ji nedrąsiai paėmė tą brangenybę, tvirtai suspaudė rankeną ir neskubėdama ištraukė kalaviją iš makštų. Nuvilnijo kraujo spalvos ir juodos bangelės. Atsispindėjęs šviesos spindulys nurausvino visą geležtę.
— Ar tai — Valyrijos plienas? Dar niekada nemačiau tokių spalvų.
— Ir aš ne. Buvo laikas, kai būčiau davęs nukirsti dešinę ranką, kad tik galėčiau laikyti tokį kalaviją. Ranką, rodos, paaukojau, o kalavijas man dabar nereikalingas. Imk jį. — Kol Brienė dar neatsisakė, Džeimis pridūrė: — Toks puikus kalavijas privalo turėti vardą. Man būtų malonu, jei pavadintum jį Pažadų Vykdytoju. Ir dar. Kalaviją gauni ne veltui.
Jos veidas apsiniaukė.
— Jau sakiau, kad niekada netarnausiu…
— …tokiems bjaurybėms kaip mes. Pamenu. Išklausyk manęs, Briene. Abu mes kai ką prisiekėme dėl Sansos Stark. Sersėja ketina pasirūpinti, kad mergina būtų rasta ir nužudyta, nesvarbu, kur dabar ji slapstosi…