Negražiame Brienės veide plykstelėjo įtūžis.
— Jei manai, kad nuskriausiu savo ledi dukterį mainais už kalaviją, tai…
— Paklausyk manęs, — pertraukė ją Džeimis, supykdytas jos kietakaktiškumo. — Noriu, kad Sansą rastum pirmoji ir kur nors saugiai ją paslėptum. Kaip kitaip mudu tesėsime savo kvailus pažadus, duotus tavo brangiajai ledi Ketlinai?
Moteris nustebusi sumirksėjo.
— Aš… maniau…
— Žinau, ką manei. — Staiga Džeimis pajuto, kad negali į ją žiūrėti. Ji mekena kaip prakeikta avis. — Kai Nedas Starkas mirė, didysis jo kalavijas buvo atiduotas karaliaus teisingumui, — paaiškino jai Džeimis. — Bet mano tėvas jautė, kad toks puikus ginklas paprastam budeliui netinka. Jis serui Ilinui davė naują kalaviją, o Ledą išlydė ir perkaldino. Metalo pakako dviem naujiems kalavijams. Vieną iš jų laikai rankose. Tad ginsi Nedo Starko dukterį paties Nedo Starko kalaviju, jei tau tai svarbu.
— Sere, aš… Turiu atsipra…
Džeimis ją vėl pertraukė.
— Imk tą prakeiktą kalaviją ir eik, kol dar neapsigalvojau. Arklidėse yra bėra kumelė, tokia pat negraži kaip tu, tik ištvermingesnė. Vykis Geležinę Koją, ieškok Sansos arba jok į savo safyrų salą — man tas pats. Daugiau nenoriu tavęs akyse matyti.
— Džeimi…
— Karalžudy, — priminė jai jis. — Geriau tuo kalaviju išsikrapštyk iš ausų sierą, moterie. Mūsų pokalbis baigtas.
Bet ji užsispyrė.
— Džofris buvo tavo…
— Mano karalius. Tegul taip ir lieka.
— Sakei, kad jį nužudė Sansa. Kodėl ją gini?
Nes Džofas man tebuvo sėklos čiurkštelėjimas į Sersėjos gelmę. Ir dėl to, kad jis nusipelnė mirties.
— Aš ir pradėjau karalius, ir juos žudžiau. Sansa Stark — paskutinė mano viltis susigrąžinti garbę. — Džeimis liūdnai šyptelėjo. — Be to, karalių žudikai turi vienas kitam padėti. Ar pagaliau jau eisi?
Stambia plaštaka ji tvirtai suspaudė Pažadų Vykdytoją.
— Eisiu. Rasiu merginą ir ją apsaugosiu. Jos ledi motinos atminimui. Ir dėl tavęs.
Ji nerangiai nusilenkė, apsisuko ir išėjo.
Džeimis vienas sėdėjo prie stalo, o per kambarį slinko šešėliai. Palengva temo, tad jis užsidegė žvakę ir atsivertė sau skirtą Baltosios knygos lapą. Stalčiuje rado plunksną ir rašalo. Po paskutine sero Baristano parašyta eilute viena ant kitos virstančiomis raidėmis, kurios būtų padariusios garbę kokiam nors šešiamečiui, pas meisterį pradėjusiam mokytis rašto paslapčių, jis pakeverzojo:
Per Penkių Karalių karą Jaunojo Vilko Robo Starko nugalėtas Kuždesių miške. Laikytas įkaitu Riverane ir išsipirkęs už pažadą, kurio netesėjo. Vėl paimtas įkaitu Smarkiųjų Vyrukų. Vargo Houto įsakymu sužalotas jo karininko: Storulis Zolas nukirto jam dešinę plaštaką. Saugiai grąžintas į Karaliaus Uostą Brienės, Tarto mergelės, pastangomis.
Kai baigė, daugiau nei trys ketvirtadaliai puslapio tarp viršuje nupiešto auksinio liūto tamsiai raudoname fone ir balto skydo apačioje vis tiek liko tušti. Seras Džeroldas Haitaueris pradėjo jo istoriją, seras Baristanas Selmis ją tęsė, bet pabaigą Džeimis Lanisteris turėjo parašyti pats. Ir nuo šiol rašyti galėjo ką tik panorėjęs…
Ką tik panorėjęs…
Jonas
Pūtė pašėlęs rytų vėjas — toks smarkus, kad nuo kiekvieno gūsio į grotas sunkus narvas imdavo sūpuotis. Vėjas kaukė lėkdamas palei Sieną, virpėdamas, atsimušdamas į ledą, plakdamas prie geležinių strypų Jono apsiausto skvernus. Dangus buvo tamsiai pilkas, o saulė — tik už debesų blankiai šviečiantis apskritimas. Anapus kautynių lauko jis matė daugybės degančių laužų pašvaistę, bet ta šviesa atrodė blausi ir prieš tokią tamsą ir šaltį bejėgė.
Niūri diena. Vėjas vėl ėmė sūpuoti narvą ir Jonas Snou pirštinėtomis rankomis įsitvėrė grotų. Kai pažvelgė žemyn, sau po kojomis, žemę buvo užkloję šešėliai, tarsi jis būtų nuleistas į kažkokią bedugnę skylę. Ką gi, ir mirtis savotiška bedugnė skylė, susimąstė jis, ir pasibaigus šiai dienai mano vardas amžinai pranyks šešėliuose.
Žmonės sakydavo, kad pavainikiai gimsta iš geidulio ir melo, kad jie iš prigimties pasileidę ir klastingi. Kadaise Jonas buvo pasišovęs jiems įrodyti, jog tai netiesa, norėjo parodyti savo lordui tėvui, kad jis gali būti toks pat geras ir ištikimas sūnus kaip Robas. Bet man nepavyko. Robas tapo karaliumi didvyriu; jei Joną apskritai kas nors prisimins, tai tik kaip perbėgėlį, priesaikos laužytoją ir žudiką. Jis džiaugėsi, kad lordas Edardas miręs ir nemato jo gėdos.
Man reikėjo likti su Igrite tame urve. Jei aname pasaulyje irgi esama gyvenimo, jis tikėjosi jai tai pasakyti. Ji perrėš man veidą nagais kaip tas erelis, prakeiks mane, išvadins bailiu, bet aš jai vis tiek pasakysiu. Jis kelis kartus sugniaužė dešinės rankos delną, kaip jį buvo mokęs meisteris Eimonas. Tai Jonui tapo įpročiu, be to, jo pirštai turėjo būti lankstesni, jei jis svajojo nužudyti Mensą Plėšiką.
Šiandien rytą jie jį ištraukė — po keturių dienų, praleistų ledinėje, penkių pėdų aukščio, ilgio ir pločio celėje, per žemoje atsistoti, per ankštoje atsigulti ir ištiesti nugarą. Tarnai seniai atkreipė dėmesį, kad maistas ir ypač mėsa ilgiau išsilaiko lediniuose podėliuose, iškirstuose prie Sienos pagrindo, bet… tik ne kaliniai.
— Ten tu mirsi, lorde Snou, — uždarydamas sunkias medines duris pareiškė seras Aliseris, ir Jonas juo patikėjo.
Bet šiandien rytą jie atėjo, ištraukė jį iš ten ir, sustirusį ir drebantį, vėl nuvedė į Karaliaus bokštą, kur jis vėl stojo prieš Janą Slintą tirtančiu pagurkliu.
— Tas senas meisteris sako, kad negaliu tavęs pakarti, — pareiškė Slintas. — Jis parašė Koteriui Paikui ir net turėjo įžūlumo parodyti man laišką. Jis sako, kad tu — ne perbėgėlis.
— Eimonas jau per ilgai gyvena, milorde, — patikino jį seras Aliseris. — Jo protas aptemęs taip pat kaip ir akys.
— Tiesa, — linktelėjo Slintas. — Aklas senis su grandine ant kaklo… Kas jis įsivaizduoja esąs?
Eimonas Targarienas, pagalvojo Jonas, karaliaus sūnus, karaliaus brolis ir pats galėjęs tapti karaliumi. Bet nepravėrė burnos.
— Ir vis dėlto, — vėl prabilo Slintas, — nenoriu, kad vėliau būtų šnekama, girdi, Janas Slintas pakorė nekaltą brolį. To nenoriu. Nusprendžiau suteikti tau paskutinę galimybę įrodyti, kad esi mums ištikimas, kaip pats tvirtini, lorde Snou. Taip, paskutinę galimybę atlikti savo pareigą! — Jis atsistojo. — Mensas Plėšikas nori su mumis derėtis. Jis supranta, kad dabar, kai grįžo Janas Slintas, Sienos jis neužims, todėl tas Užusienio karalius nori pasikalbėti. Bet jis bailys ir pas mus neateis. Be abejo, žino, kad jį pakarsiu. Pakabinsiu ant Sienos žemyn galva, parišęs dviejų šimtų pėdų ilgio virve! Bet jis neateis. Jis prašo, kad atsiųstume pas jį pasiuntinį.
— Mes siunčiame tave, lorde Snou, — šypsodamasis tarė seras Aliseris.
— Mane?.. — dusliai atsiliepė Jonas. — Kodėl mane?
— Tu jodinėjai su tais tyržmogiais, — paaiškino Tornas. — Mensas Plėšikas tave pažįsta. Tavimi jis bus labiau linkęs pasitikėti.
Viskas buvo kaip tik priešingai ir Jonas vos garsiai nenusijuokė.