— Jūs viską ne taip supratote. Mensas nuo pat pradžių manimi nepasitikėjo. Jei vėl pasirodysiu jo stovykloje, vilkėdamas juodą apsiaustą, ir kalbėsiu Nakties sargybos vardu, jis supras, kad jį išdaviau.
— Mensas prašė pasiuntinio, ir mes jį siunčiame, — kaip kirviu nukirto Slintas. — Lordas Snou padarys tai, ką liepsime. Jis nori mums įrodyti nesąs perbėgėlis. Nori pasirodyti esąs ištikimas Nakties sargybos vyras.
Jonas suprato, kad iš jųdviejų Tornas gerokai gudresnis; tai buvo jo mintis.
— Gerai, aš eisiu, — piktai, pro sukąstus dantis iškošė Jonas.
— „Milorde“, — priminė jam Janas Slintas. — Kreipsiesi į mane „milorde“…
— Nueisiu, milorde. Bet darai klaidą, milorde. Siunti netinkamą žmogų, milorde. Vien pamatęs mane, Mensas įsius. Milordas iš derybų galėtų tikėtis daugiau, jei pasiųstų…
— Iš derybų? — prunkštelėjo seras Aliseris.
— Janas Slintas su tais įstatymų nepaisančiais laukiniais nesidera, lorde Snou. Ne, nesidera.
— Siunčiame tave ne šnekėtis su Mensu Plėšiku, — paaiškino seras Aliseris. — Siunčiame tave jo nužudyti.
Vėjas kaukdamas kiaurai košė narvą, ir Jonas Snou drebėjo. Jam skausmingai tvinkčiojo koją ir galvą. Jis nebūtų galėjęs nudobti net kačiuko, bet vis tiek ėjo, kur buvo siunčiamas. Tai bjaurūs spąstai. Meisteriui Eimonui primygtinai kartojant, kad Jonas nekaltas, lordas Slintas nedrįso palikti jo lede sušalti. Geriau buvo pasielgti taip. „Kol karalystė saugi, mūsų garbė reiškia ne daugiau už gyvybę“, — Speigilčiuose pasakė Korinas Pusrankis. Jis turi tai prisiminti. Ar jis nužudys Mensą, ar tik nesėkmingai pamėgins tai padaryti, laisvoji tauta vis tiek jį nudobs. Net pabėgti nebuvo įmanoma, jei Jonas būtų taip nusprendęs; Menso akyse jis buvo tikras melagis ir išdavikas.
Narvui staiga sustojus, Jonas nušoko ant žemės ir, pabarškinęs Ilganagio rankeną, atlaisvino kalaviją makštyse. Vartai dunksojo už kelių jardų į kairę, bet tebebuvo užversti medinėmis sutriuškinto vėžlio nuolaužomis, po kuriomis puvo mamuto gaišena. Čia buvo ir daugiau lavonų, tysančių tarp suskilusių statinių, sustingusio deguto ir išdegusių žolės plotelių, ant kurių visų krito Sienos šešėlis. Jonas neketino ilgai čia pasilikti. Jis patraukė prie tyržmogių stovyklos ir praėjo pro lavoną mirusio milžino, kuriam akmuo sutrupino galvą. Iš suknežintos milžino kaukolės varnas lesė smegenų likučius. Jam praeinant paukštis pakėlė galvą.
Snou! — kranktelėjo jis Jonui pavymui. Snou, Snou.
Tada išskleidė sparnus ir nuvasnojo.
Vos Jonui pradėjus žingsniuoti, nuo tyržmogių stovyklos atsiskyrė vienišas raitelis ir pasuko link jo. Jonas pasvarstė, ar tik ne Mensas atjoja vesti derybų niekieno teritorijoje. Tuomet man būtų lengviau, nors… vis tiek nelengva. Bet atstumui tarp jųdviejų mažėjant Jonas pamatė, kad raitelis neaukštas ir kresnas, žastus ir dilbius pasipuošęs tviskančiais auksiniais žiedais, ir su žila barzda, siekiančia plačią jo krūtinę.
— Cha! — prijojęs sududeno Tormundas. — Varnas Jonas Snou. Jau bijojau, kad niekada daugiau tavęs nepamatysime.
— Nemaniau, kad tu ko nors bijai, Tormundai.
Išgirdęs šiuos žodžius, tyržmogis plačiai nusišypsojo.
— Gerai pasakei, vaikine. Matau, vilki juodą apsiaustą. Mensui nepatiks. Jei vėl atėjai pakeisti stovyklos, geriau grįžk ir vėl lipk į savo Sieną.
— Broliai mane atsiuntė derėtis su Užusienio karaliumi.
— Derėtis? — Tormundas nusijuokė. — Tai bent žodis. Cha! Tiesa, Mensas nori pasikalbėti. Bet nemanau, kad norėtų kalbėtis su tavimi.
— Jie atsiuntė mane.
— Matau. Tada geriau eik su manimi. Nori joti?
— Galiu ir eiti.
— Tu mums čia gerai iškaršei kailį. — Tormundas apsuko arklį ir vėl patraukė link stovyklos. — Tu ir tavo broliai. Pripažįstu. Du šimtai žuvusių vyrų ir tuzinas milžinų. Pats Megas įėjo į tuos jūsų vartus, bet… taip ir negrįžo.
— Jis žuvo nuo narsuolio, vardu Donalas Nojus, kalavijo.
— Šit kaip? Vadinasi, jis buvo didis lordas, tas Donalas Nojus? Vienas iš jūsų neprilygstamų riterių plieniniais apatiniais?
— Ne, kalvis. Ir turėjo tik vieną ranką.
— Vienarankis kalvis nužudė Megą Galiūną? Cha! Tai bent turėjo būti dvikova, būtų buvę į ką pažiūrėti. Mensas sudės apie tai dainą, pamatysi. — Tormundas nusikabino nuo balno vandens odmaišį ir ištraukė kamštį. — Šis gėrimas mudu truputį sušildys. Už Donalą Nojų ir už Megą Galiūną. — Gurkštelėjęs jis padavė odmaišį Jonui.
— Už Donalą Nojų ir Megą Galiūną.
Odmaišis buvo pilnas midaus, bet tokio stipraus, kad Jonui net ašaros ištryško, o krūtinėje ėmė plaikstytis ugnies liežuviai. Taip ilgai tūnojęs ledo celėje, o paskui kaukiant vėjui leidęsis narvu, jis labai norėjo sušilti.
Tormundas susigrąžino odmaišį, vėl gurkštelėjo ir nusibraukė burną.
— Teno magnaras mums prisiekė, jog plačiai atvers vartus, o mums beliks dainuojant pro juos įžengti. Jis ketino sugriauti visą Sieną.
— Ir dalį sugriovė, — atsakė Jonas, — ir užsiverė sau ant galvos.
— Cha! — šūktelėjo Tormundas. — Na, man iš Stiro niekada nebuvo daug naudos. Kai vyras neturi nei barzdos, nei plaukų ant galvos, nei ausų, kaudamasis su juo neturi už ko sučiupti. — Jis leido arklį žingine, kad Jonas spėtų klibikščiuoti greta. — Kas nutiko kojai?
— Strėlė. Rodos, Igritės.
— Ta moteris tau tinka. Vieną dieną tave bučiuoja, o kitą apipila strėlėmis.
— Ji žuvo.
— Šit kaip? — Tormundas liūdnai papurtė galvą. — Gaila. Jei būčiau buvęs dešimčia metų jaunesnis, pats būčiau ją pasigrobęs. Tie jos plaukai… Ką darysi, karščiausios liepsnos anksčiausiai užgęsta. — Jis vėl pakėlė midaus pilną odmaišį. — Už Igritę, liepsnos pabučiuotą! — Jis godžiai gurkštelėjo.
— Už Igritę, liepsnos pabučiuotą, — pakartojo Jonas, kai Tormundas padavė jam odmaišį. Jis gurkštelėjo dar godžiau.
— Tu ją nužudei?
— Vienas iš mano brolių.
Jonas taip ir nesužinojo, kuris, ir tikėjosi, kad niekada to nesužinos.
— Jūs prakeikti varnai… — šiurkščiai, bet kartu ir keistai švelniai tarė Tormundas. — Tas Ilgoji Ietis pagrobė man dukterį. Mundą, vėlyvo rudens obuoliuką. Išsitempė iš mano palapinės su visais kailiais ir dar jos broliams esant šalia. Toregas, tikras storaodis, visą tą laiką pramiegojo, o Torvindas… na, Torvindas Romusis, ir tuo viskas pasakyta, ar ne? Bet jaunesnieji sūnūs vaikinui pasipriešino.
— O Munda? — paklausė Jonas.
— Ji — mano kraujo, — didžiuodamasis atsakė Tormundas. — Praskėlė jam lūpą, nukando pusę ausies, be to, girdėjau, kad vaikino nugara taip sudraskyta, jog negali vilkėti apsiausto. Bet Mundai jis patinka. Ir kodėl neturėtų patikti? Žinok, jis nesikauna su jokia ietimi. Niekada nesikovė. Tad iš kur, tavo nuomone, gavo tokį vardą? Cha!
Jonas nusijuokė. Net dabar, net čia. Igritė mėgo Ryką Ilgąją Ietį. Jonas vylėsi, jog pasigrobęs Tormundo Mundą jis patyrė su ja džiaugsmo. Kažkas kada nors juk turėjo patirti džiaugsmą.
„Tu nieko nežinai, Jonai Snou“, — būtų pasakiusi jam Igritė. Žinau, kad mirsiu, pagalvojo jis. Bent tiek žinau. „Visi vyrai miršta, — jam ausyse nuskambėjo jos žodžiai, — ir moterys, ir kiekvienas skraidantis, plaukiojantis ar bėgiojantis gyvis. Svarbu ne kada miršti, o kaip, Jonai Snou.“ Lengva tau pasakyti, mintyse atsakė jis. Tu žuvai narsiai kaudamasi, šturmuodama priešų pilį. O aš mirsiu kaip perbėgėlis ir žudikas. Be to, jo mirtis nebus staigi, nebent tektų žūti nuo Menso kalavijo.