— Su Kitais…
— Dienoms trumpėjant ir naktimis daugiau šąlant, jie darosi stipresni. Iš pradžių jie tave nužudo, o mirusį pasiunčia prieš saviškius. Prieš juos neatsilaikė nei milžinai, nei teniečiai, nei ledo upių gentys, nei kanopėdžiai.
— Nei tu.
— Nei aš, — jausdamas pyktį ir žodžiais neišreiškiamą kartėlį pripažino Mensas. — Raimunas Raudonbarzdis, Beilis Dainingasis, Gendelis ir Gornas, Raguotasis lordas — visi jie traukė į pietus kaip užkariautojai, o aš pabrukęs uodegą atbėgau slėptis už Sienos. — Jis vėl palietė ragą. — Jei papūsiu Žiemos ragą, Siena grius. Bent jau jei tikėsiu dainomis. Kai kurie iš maniškių nieko daugiau ir nenori…
— Bet kai Siena sugrius, — įsiterpė Dala, — kas sulaikys Kitus?
Mensas meiliai jai nusišypsojo.
— Išmintingą moterį radau. Ji tikra karalienė. — Ir jis vėl atsisuko į Joną. — Grįžk ir pasakyk jiems, kad atidarytų vartus ir mus įsileistų. Jei taip padarys, atiduosiu jiems ragą ir Siena stovės iki pasaulio pabaigos.
Atidaryti vartus ir juos įsileisti… Lengva pasakyti, bet kas bus paskui? Milžinai įkurs stovyklą Vinterfelo griuvėsiuose? Kanibalai apsistos Vilkų miške, per kalvotus laukus dardės vežimai, o laisvosios tautos vyrai grobs laivų dailidžių, sidabrakalių iš Baltojo Uosto ir žuvų pardavėjų iš Akmenuotojo kranto dukteris?
— Ar tu tikras karalius? — staiga paklausė Jonas.
— Niekada nenešiojau ant galvos karūnos ir netryniau užpakalio į sostą, jei to klausi, — atsakė Mensas, — gimiau toks prasčiokas, kad didesnio nebūna, joks septonas niekada netepė man galvos aliejais, neturiu pilių, o mano karalienė dėvi kailius ir gintarus, nesipuošia nei šilkais, nei safyrais. Aš pats sau kovotojas, pats sau juokdarys, pats sau arfininkas. Užusienio karaliumi netampama tik dėl to, kad juo buvo tavo tėvas. Laisvoji tauta neseka paskui vardą ir jiems tas pats, kuris brolis anksčiau gimė. Jie seka paskui kovotojus. Kai palikau Šešėlių bokštą, penki vyrai kėlė daug triukšmo dėl to, kuris turėtų būti karalius. Vienas iš jų buvo Tormundas, kitas — magnaras. Kitus tris nužudžiau, kai jie tiesiai pareiškė, jog geriau kausis, nei seks paskui mane.
— Priešus žudyti tu moki, — gana įžūliai tarė Jonas, — bet ar moki valdyti draugus? Jei įsileisime tavo žmones, ar tau pakaks jėgų priversti juos laikytis karaliaus taikos ir paklusti įstatymams?
— Kieno įstatymams? Vinterfelo ir Karaliaus Uosto įstatymams? — nusijuokė Mensas. — Kai norėsime įstatymų, jų susikursime. Galite pasilikti sau ir karaliaus teisingumą, ir savo karaliaus mokesčius. Siūlau tau ragą, o ne savo laisvę. Mes prieš jus nesiklaupsime.
— O jei tavo siūlymą atmesime?
Jonas neabejojo, kad tik taip ir nutiks. Senasis Lokys bent jau būtų jo išklausęs, bet ir jis tikriausiai būtų pabūgęs minties įsileisti trisdešimt ar keturiasdešimt tūkstančių tyržmogių, kad šie laisvai klajotų po Septynias Karalystes. Bet Aliseris Tornas ir Janas Slintas šį siūlymą atmes net nesvarstę.
— Jei nesutiksite, — tarė Mensas Plėšikas, — Tormundas Milžino Prakeiksmas po trijų dienų auštant papūs Žiemos ragą.
Jonas galėjo parnešti šią žinią į Juodąją pilį ir papasakoti jiems apie ragą, bet jei paliks Mensą gyvą, lordas Janas ir seras Aliseris palaikys tai įrodymu, kad jis — perbėgėlis. Jono galvoje šmėstelėjo daugybė minčių. Jei galėčiau sunaikinti tą ragą, sutrupinti jį čia ir dabar… Bet dar nepradėjęs rimtai svarstyti šio plano Jonas išgirdo duslų kito pučiamo rago gausmą, slopinamą kailiais uždengtų palapinių sienų. Ir Mensas išgirdo tą ragą. Susiraukęs jis žengė prie palapinės atvartų. Jonas patraukė iš paskos.
Lauke karo ragas gaudė garsiau. Jo gausmas tyržmogių stovykloje sukėlė sumaištį. Pro šalį, nusitvėrę ilgas ietis, prarisnojo trys kanopėdžiai. Arkliai žvengė ir prunkštė, milžinai kažką garsiai šūkavo senąja kalba ir net mamutai nerimavo.
— Raitininko ragas, — tarė Tormundas Mensui.
— Kažkas artinasi. — Varamiras sėdėjo ant pašalusios žemės sukryžiavęs kojas, o aplink jį nerimaudami spietėsi vilkai. Pro jį praslinko šešėlis ir pakėlęs galvą Jonas pamatė melsvai pilkus erelio sparnus. — Ateina iš rytų.
Kai ateina numirėliai, nei sienos, nei mietai, nei kalavijai nieko nereiškia, prisiminė Jonas. Numirėlių neįveiksi, Jonai Snou. Niekas nežino to taip gerai, kaip aš.
Harma susiraukusi dėbtelėjo.
— Iš rytų? Numirėliai turėtų būti mums už nugarų.
— Iš rytų, — pakartojo odos keitikas. — Kažkas ateina.
— Kiti? — paklausė Jonas.
Mensas papurtė galvą.
— Kiti niekada neateina šviečiant saulei. — Per kovos lauką garsiai tarškėdami dardėjo kovos vežimai, pilni karių, mosuojančių ietimis paaštrintais kauliniais antgaliais. Karalius suniurnėjo: — Po galais, kur jie važiuoja? Kvenai, sugrąžink tuos kvailius atgal. Kas nors atveskite man arklį. Kumelę, ne eržilą. Taip pat norėsiu užsivilkti šarvus. — Mensas įtariai nužvelgė Sieną. Ant ledinių parapetų stovintys broliai-kaliausės rinko strėles, bet daugiau visiškai nieko nevyko. — Harma, liepk savo plėšikams sėsti ant arklių. Tormundai, surask savo sūnus ir liepk sudaryti trigubą ietininkų rikiuotę.
— Klausau, — tarstelėjo Tormundas ir nuėjo.
Baikštusis odos keitikas užsimerkė ir prabilo:
— Matau juos. Jie plūsta upokšnių vagomis ir žvėrių takais…
— Kas?
— Vyrai. Raiti vyrai. Vyrai apsitaisę plienu ir juodai apsirengę vyrai.
— Varnai… — Šį žodį Mensas ištarė taip, tarsi būtų nusikeikęs. Ir atsisuko į Joną. — Ar senieji broliai mano, kad, jei puls mudviem besišnekant, užklups mane su vienais apatiniais?
— Jei ir ketino pulti, jie man nieko apie tai nesakė.
Jonas tuo netikėjo. Tyržmogių stovyklai pulti lordui Slintui trūko žmonių. Be to, jis buvo kitoje Sienos pusėje, o vartai buvo užversti nuolaužomis. Matyt, Mensas turėjo omenyje kažkokią kitą klastą, tai negali būti lordo Slinto darbas.
— Jei vėl man meluoji, gyvas iš stovyklos neišeisi, — įspėjo Mensas. Sargybiniai atvedė jam kumelę ir atnešė šarvus. Kitose stovyklos vietose Jonas matė žmones, bėgančius į skirtingas puses ir darančius prieštaringus darbus: vieni rikiavosi, lyg būtų ketinę pulti Sieną, kiti kūrė į mišką, moterys su šunų traukiamais vežimais suko į rytus, mamutai plumpino į vakarus. Jonas pakėlė ranką ir išsitraukė ant nugaros kybojusį Ilganagį kaip tik tą akimirką, kai pamiškėje, maždaug už šimto jardų pasirodė pirma raitelių eilė. Jie buvo apsivilkę juodus šarvinius marškinius, užsidėję lengvus šalmus, dėvėjo juodus apsiaustus. Dar nebaigęs vilktis šarvų, Mensas išsitraukė kalaviją. — Tu apie tai nieko nežinojai, ar ne? — rūsčiai tarė jis Jonui.
Lėtai kaip šaltą rytą tekantis medus raitininkai artėjo prie tyržmogių stovyklos, skindamiesi kelią per dygiakrūmių kupstus ir medžių guotus, per šaknis ir akmenis. Tyržmogiai jojo jų pasitikti svaidydamiesi karo šūkiais, mojuodami lazdomis, bronziniais kalavijais ir titnaginiais kirviais, leido arklius šuoliais ir stačia galva puolė senus savo priešus. Riksmas, kirtis ir puiki narsuolio mirtis, taip Jonas girdėjo brolius apibūdinant jų kovos taktiką.
— Nori tikėk, nori ne, — tarė Jonas Užusienio karaliui, — bet aš nieko nežinau apie jokį puolimą.