— Visus kitus? — leptelėjo Arija.
— Na, Houtą seras pasiliko, kad laikas neprailgtų…
Sandoras paklausė:
— Ar Juodoji Žuvis vis dar Riverane?
— Jau nebeilgai, — tarė Poliveris. — Jis apsuptas. Jei neatiduos pilies, senasis Frėjus ketina pakarti Edmurą Tulį. Tikri mūšiai vyksta tik Reiventrio apylinkėse. Tarp Blekvudų ir Brakenų. Brakenai dabar mūsų.
Skalikas pripylė taurę vyno Arijai, dar vieną sau ir, spoksodamas į degantį židinį, iki dugno ją išlenkė.
— Taigi, paukštytė išskrido, ar ne? Jai gerai. Apdergė Kipšui galvą ir išskrido.
— Jie ją suras, — tarė Poliveris. — Net jei tektų pakloti pusę Kasterlių Uolos aukso.
— Girdėjau, ta mergina graži, — įsiterpė Kutulis. — Ir labai miela. — Jis sučepsėjo ir šyptelėjo.
— Ir gerai išauklėta, — pritarė Skalikas. — Tikra jauna ledi. Ne tokia, kaip jos trenkta sesuo.
— Jie ir ją rado, — prisiminė Poliveris. — Seserį. Girdėjau, ją ketina ištekinti už Boltono pavainikio.
Arija gurkšnojo vyną, kad vyrai negalėtų matyti jos burnos. Ji nesuprato, ką Poliveris čia šneka. Sansa neturi kitos sesers. Sandoras Kligeinas garsiai nusijuokė.
— Po velnių, kas čia taip juokinga? — supyko Poliveris.
Skalikas į Ariją nė nežvilgtelėjo.
— Jei būčiau norėjęs, kad žinotum, būčiau pasakęs. Ar Druskos įlankoje yra laivų?
— Druskos įlankoje? Ką aš žinau? Girdėjau, pirkliai grįžo į Mergelių Duburį. Rendilas Tarlis užėmė pilį ir uždarė Mutoną bokšto celėje. Apie Druskos įlanką nieko negirdėjau.
Kutulis palinko į priekį.
— Išplauksi neatsisveikinęs su broliu? — Išgirdus šį klausimą Arijai nugara nuėjo pagaugais. — Serui labiau patiktų, jei kartu su mumis grįžtum į Harenholą, Sandorai. Guldau galvą, jam taip labiau patiktų. Arba į Karaliaus Uostą…
— Pasvajok. Tegul jis eina po velnių. Ir tu eik po velnių.
Kutulis gūžtelėjo, išsitiesė ir pakėlė ranką už galvos pasikasyti sprando. O tada viskas įvyko akimirksniu: Sandoras pašoko nuo suolo, Poliveris išsitraukė ilgąjį kalaviją, o Kutulis greitai mostelėjo ranka ir paleido per svečių menę kažkokį sidabrišką daiktą. Jei Skalikas būtų stovėjęs ir nejudėjęs, peilis būtų perskrodęs jam Adomo obuolį, bet dabar tik nubrozdino šonkaulius ir virpėdamas įsmigo į sieną šalia durų. Tada jis nusijuokė, tačiau tas juokas nuskambėjo taip niūriai ir aidžiai, tarsi būtų sklidęs iš gilaus šulinio dugno.
— Taip ir maniau, kad iškrėsite kokią nors kvailystę.
Jis išsitraukė iš makštų kalaviją kaip tik tą akimirką, kai reikėjo atremti pirmą Poliverio kirtį.
Prasidėjus ilgųjų kalavijų giesmei Arija žingtelėjo atatupsta. Kutulis pakilo nuo suolo su trumpu kalaviju vienoje rankoje ir durklu kitoje. Pašoko net kresnas rudaplaukis ginklanešys, besičiupinėjantis su savo kardasaičiu. Arija grybštelėjo nuo stalo savo vyno taurę ir metė ją vaikinui į veidą. Jos taikinys buvo arčiau nei aną kartą, Dvyniuose. Taurė pataikė ginklanešiui tiesiai į didelę baltą šunvotę ir vaikinas skaudžiai klestelėjo ant grindų.
Poliveris kovėsi niūriai ir ištvermingai, jis nuolat spaudė Sandorą ir vertė jį trauktis, sunkus jo ilgasis kalavijas kirto žiauriai ir tiksliai. Skaliko kirčiai buvo silpnesni, gynyba skubota, jis judėjo lėtai ir nerangiai. Jis girtas, nusiminusi suvokė Arija. Jis gėrė per daug, per greitai ir tuščiu pilvu. Tuo metu Kutulis slinko palei sieną, taikydamasis užeiti Sandorui iš už nugaros. Ji čiupo antrą taurę ir paleido ją į Kutulį, tačiau šis buvo vikresnis už ginklanešį ir laiku pasilenkė. O tada nuvėrė ją nieko gera nežadančiu žvilgsniu. „Ar kaime yra paslėpta aukso?“ — Arijai ausyse nuskambėjo jo klausimas. Paikas ginklanešys, įsitvėręs stalo krašto, šiaip taip mėgino atsiklaupti. Giliai gerklėje Arija pajuto kylančią paniką. Baimė kerta smarkiau už kalaviją. Baimė žeidžia giliau…
Sandoras sudejavo iš skausmo. Nudegusi veido pusė nuo smilkinio iki skruosto apačios staiga paraudonavo ir jis neteko galiuko ausies. Rodos, tai jį įsiutino. Jis kaip pašėlęs puolė Poliverį kirsdamas ilguoju kalaviju ištrupėjusiais ašmenimis, kurį išsimainė kalnuose, ir privertė priešininką trauktis. Barzdočius žingtelėjo atatupstas, bet nė vienas iš Sandoro kirčių jo nesužeidė. Staiga Kutulis vikriai kaip gyvatė liuoktelėjo per suolą ir kirto trumpo kalavijo ašmenimis Skalikui į sprandą.
Jie nužudys Skaliką. Daugiau taurių Arijai po ranka nebebuvo, bet ji galėjo sviesti ir kai ką geriau. Ji išsitraukė durklą, atimtą iš mirštančio šaulio, ir pamėgino sviesti ginklą į Kutulį taip, kaip jį sviedė šis. Tačiau tai nebuvo tas pats, kaip mesti akmenį ar laukinį obuolį. Durklas nuskriejo sukdamasis ir atsimušė į Kutulį rankena. Jis net nepajuto. Kutulis visą dėmesį buvo sutelkęs į Kligeiną.
Jam dūrus, Kligeinas staiga pasisuko šonu ir laimėjo akimirką atokvėpio. Jo veidu ir iš sprando žaizdos tekėjo kraujas. Abu Kalno vyrai smarkiai jį spaudė: Poliveris kirto taikydamasis į galvą ir pečius, o Kutulis vis pripuldavo mėgindamas perverti nugarą arba pilvą. Sunkus molinis ąsotis tebestovėjo ant stalo. Arija stvėrė jį abiem rankomis, bet kai pakėlė, kažkas sučiupo už žasto. Ąsotis išslydo jai iš pirštų, nukrito ant grindų ir suskilo. Atsisukusi ji nosis į nosį susidūrė su ginklanešiu. Kvaiša, tu visiškai jį užmiršai. Arija atkreipė dėmesį, kad didelė balta jo šunvotė pratrūkusi.
— Ar tu šunyčio kalytė?
Dešinėje rankoje jis laikė kalaviją, kaire — jos ranką, bet Arijos plaštakos buvo laisvos, tad ji ištraukė iš makšties bernioko peilį, akimirksniu suvarė jį į pilvą ir pasuko. Vaikinas nedėvėjo nei šarvų, nei kietintos odos, tad geležtė įsmigo lengvai — kaip Adata, kai ji nužudė arklininką Karaliaus Uoste. Ginklanešys išpūtė akis ir paleido Arijos ranką. Ji nudūmė prie durų ir ištraukė iš sienos Kutulio durklą.
Poliveris ir Kutulis užspeitė Skaliką kampe, už suolo, be to, kažkuris prie kitų žaizdų dar pridėjo bjaurią kirstinę žaizdą ties kirkšnimi. Sandoras stovėjo atsirėmęs į sieną, kraujuodamas ir garsiai šnopuodamas. Rodės, jis vos laikosi ant kojų ir tikrai nebegali kautis.
— Mesk kalaviją, ir mes tave grąžinsime į Harenholą, — tarė jam Poliveris.
— Kad Gregoris pats galėtų mane pribaigti?
Kutulis jam atsakė:
— Galbūt jis šį darbą patikės man…
— Jei nori manęs, ateik ir nudurk.
Sandoras atšlijo nuo sienos ir susikūprinęs sustojo prie suolo, laikydamas kalaviją skersai kūno.
— Manai, kad neateisime? — šyptelėjo Poliveris. — Tu girtas.
— Gal ir girtas, — atrėžė Skalikas, — bet judu — mirę.
Pasirėmęs į suolą, jis staiga puolė ir kalavijo ašmenys čirkštelėjo Poliveriui per blauzdas. Barzdočius šiaip taip išsilaikė ant kojų, bet jam iš visų jėgų kirtus Skalikas pasilenkė ir atsakė klastingu smūgiu atgalia ranka. Lubos ir sienos apsitaškė krauju. Kalavijo ašmenys trenkėsi į Poliverio veidą ties viduriu, ir kai Skalikas ištraukė kalaviją, nusirito ir pusė priešininko galvos.
Kutulis pasitraukė. Arija užuodė jo baimę. Trumpas kalavijas jo rankoje, palyginti su ilgo Skaliko laikomo kalavijo ašmenimis, dabar atrodė lyg žaisliukas, be to, jis taip pat nedėvėjo šarvų. Kutulis judėjo mitriai ir lengvai, nenuleisdamas akių nuo Sandoro Kligeino. Arijai buvo visiškai lengva prisėlinti jam iš už nugaros ir nudurti.