— Dar pažiūrėk tenai, kur seras Aliseris šnabždasi su Otelu Jarviku.
Po vakarienės meisteris Eimonas atsistojęs paklausė, ar prieš balsuojant kas nors iš brolių norės kalbėti. Nuo stalo pakilo Paniurėlis Edas, kaip visada akmeniniu veidu ir paniuręs.
— Aš tik noriu pasakyti tam, kas už mane balsavo, kad tikrai būčiau niekam tikęs lordas vadas. Bet kiti — taip pat.
Po jo kalbėjo Bouvenas Maršas, atsistojęs ir viena ranka remdamasis lordui Slintui į petį.
— Broliai ir bičiuliai, prašau, kad mano vardas būtų išbrauktas. Aš vis dar sunkiai sužeistas ir bijau, kad šios pareigos man ne pagal jėgas… bet su jomis puikiai susitvarkys lordas Slintas, kuris daug metų vadovavo auksiniams apsiaustams Karaliaus Uoste. Visus kviečiu jį paremti.
Semas išgirdo piktą niurnėjimą, sklindantį iš menės galo, kuriame buvo Koteris Paikas, o seras Denis pažvelgė į vieną iš saviškių ir papurtė galvą. Per vėlu, žala jau padaryta. Jis vis svarstė, kur Jonas ir kodėl neatėjo vakarienės.
Dauguma brolių buvo neraštingi, todėl pagal tradiciją lordas vadas buvo renkamas metant ženklus į didelį pilvotą geležinį virdulį, kurį Tripirštis Hobas ir Ouvenas Kvailelis atvilko iš virtuvės. Statinaitės su ženklais stovėjo kampe už sunkios užuolaidos, kad broliai galėtų balsuoti niekieno nematomi. Jei tuo metu būdavai tarnyboje, tavo ženklą galėjo įmesti bičiulis, tad kai kurie vyrai paėmė po du, tris ar net keturis ženklus, o seras Denis ir Koteris Paikas balsavo ir už savo pilyse paliktus įgulos vyrus.
Kai pagaliau visi išsiskirstė ir menėje liko tik Semas ir Klaidas, jie apvertė virdulį priešais stovintį meisterį Eimoną. Ant stalo pažiro krūva jūros kriauklių, akmenų ir varinių monetų. Raukšlėtos Eimono rankos dirbo neįtikėtinai sparčiai, atskirai dėliodamos kriaukles, akmenis, variokus, taip pat kartais pasitaikančius strėlių antgalius, vinis ir vieną kitą gilę. Semas su Klaidu skaičiavo ženklus krūvose ir abu turėjo po atskirą lentelę su balsų skaičiumi.
Šį vakarą buvo Semo eilė pirmam paskelbti rezultatus.
— Du šimtai trys už serą Denį Molisterį, — tarė jis. — Šimtas šešiasdešimt devyni už Koterį Paiką. Šimtas trisdešimt septyni už lordą Janą Slintą, septyniasdešimt du už Otelą Jarviką, penki už Tripirštį Hobą ir du už Paniurėlį Edą.
— Aš turiu šimtą šešiasdešimt aštuonis už Paiką, — paskelbė Klaidas. — Pagal mano skaičiavimą trūksta dviejų balsų, pagal Semo — vieno balso.
— Semas suskaičiavo teisingai, — tarė meisteris Eimonas. — Jonas Snou nemetė ženklo. Bet tai nesvarbu. Niekas net nepriartėjo prie dviejų trečdalių.
Semas ne tiek nusivylė, kiek jam palengvėjo. Net palaikomas Bouveno Maršo, lordas Slintas tebebuvo tik trečias.
— Kas tie penki broliai, balsuojantys už Tripirštį Hobą? — nusistebėjo jis.
— Gal broliai, kurie nori išgrūsti jį iš virtuvės? — gūžtelėjo Klaidas.
— Palyginti su vakarykščiu balsavimu, seras Denis prarado dešimt balsų, — atkreipė jų dėmesį Semas. — O Koteris Paikas — beveik dvidešimt. Negerai.
— Žinoma, negerai, nes žlunga jų viltys tapti lordu vadu, — pritarė meisteris Eimonas. — Bet Nakties sargybai galų gale tai gali išeiti į naudą. Ne mums spręsti. Dešimt dienų nėra pernelyg ilgas laikas. Kartą buvo rinkimai, kurie užtruko beveik dvejus metus, o balsuota buvo beveik septynis šimtus kartų. Atėjus laikui broliai nuspręs.
Taip, pagalvojo Semas, tik — ką?
Vėliau gurkšnojant vandeniu skiestą vyną Pipo kambarėlyje Semui atsirišo liežuvis ir jis ėmė garsiai samprotauti.
— Koteris Paikas ir seras Denis Molisteris praranda pozicijas, bet drauge vis tiek surenka beveik du trečdalius balsų, — tarė jis Pipui ir Grenui. — Ir vienas, ir kitas būtų puikus lordas vadas. Vieną iš jų kas nors turėtų įtikinti pasitraukti iš rinkimų ir palaikyti savo varžovą.
— Kas nors? — abejodamas gūžtelėjo Grenas. — Tik kas?
— Grenas toks kvailas, jog mano, kad tas kas nors galėtų būti jis, — nusišaipė Pipas. — Galbūt, kai tas kas nors sutvarkys reikalus su Paiku ir Molisteriu, turėtų įkalbėti karalių Stanį vesti karalienę Sersėją?
— Karalius Stanis vedęs, — priminė bičiuliui Grenas.
— Ak, ką man su juo daryti, Semai? — atsiduso Pipas.
— Koteris Paikas ir seras Denis vienas kito nemėgsta, — užsispyręs laikėsi savo nuomonės Grenas. — Jiedu dėl nieko nesutaria.
— Taip, bet tik dėl to, kad kiekvienas kitaip įsivaizduoja, kas būtų geriausia Sienai, — atsakė Semas. — Jei paaiškintume…
— Mes? — įsiterpė Pipas. — Kaip kas nors staiga tapome mes? Juk aš juokdarys, pameni? O Grenas… na, Grenas yra Grenas. — Jis nusišypsojo Semui ir pakrutino ausis. — O štai tu… Tu esi lordo sūnus ir meisterio tarnas…
— Ir Semas Žudikas, — pridūrė Grenas. — Nužudei Kitą.
— Drakonų stiklas jį nužudė, — gal jau šimtąjį kartą priminė jiems Semas.
— Lordo sūnus, meisterio tarnas ir Semas Žudikas… — mąsliai ištarė Pipas. — Gal tu galėtum su jais pakalbėti…
— Gal ir galėčiau, — niūriai kaip Paniurėlis Edas tarė Semas, — jei tik išdrįsčiau jiems akyse pasirodyti.
Jonas
Jonas sėlino aplink Šilkinį lėtai sukdamas ratą, laikydamas kalaviją ir versdamas jį taip pat suktis.
— Pakelk skydą, — liepė.
— Jis per sunkus, — pasiskundė vaikinukas iš Senmiesčio.
— Jis tokio svorio, kokio reikia atmušti kalavijo kirčiui, — paaiškino Jonas. — Nagi, pakelk. — Ir, kirsdamas kalaviju, žingtelėjo į priekį. Šilkinis staiga kilstelėjo skydą ir suspėjo jo kraštu atmušti kirtį, o tada dūrė savuoju kalaviju Jonui į šonkaulius. — Gerai, — pagyrė Jonas, savo skydu pajutęs smūgį. — Taip buvo gerai. Bet turi pulti visu kūnu. Prie kalavijo ašmenų pridėk dar savo kūno svorį ir priešui padarysi daugiau žalos, nei naudodamas vien rankos jėgą. Nagi, pamėgink dar kartą, pulk mane, bet skydą laikyk pakeltą, nes trenksiu taip, kad galva sugaus kaip varpas…
Bet, užuot puolęs, Šilkinis žingtelėjo atatupstas ir pakėlė šalmo antveidį.
— Jonai… — nerimaudamas ištarė.
Atsisukęs Jonas pamatė ją stovinčią už nugaros, apsuptą kelių karalienės vyrų. Nenuostabu, kad kieme įsiviešpatavo tokia tyla. Jis trumpai buvo matęs Melisandrą vakare prie degančio laužo, taip pat įeinančią ir vaikščiojančią po pilį, bet niekada nestovėjo taip arti. Ji graži, dingtelėjo Jonui. Bet tos jos raudonos akys kėlė nemenką nerimą.
— Miledi…
— Karalius nori su tavimi kalbėtis, Jonai Snou.
Jonas įbedė mokomąjį kalaviją į žemę.
— Gal galėčiau persirengti? Negaliu toks pasirodyti karaliui.