— Tormundas Milžino Prakeiksmas man pasirodė esąs žmogus, kuris būtų geras draugas ir blogas priešas, tavo malonybe.
Stanis linktelėjo.
— Tavo tėvas buvo garbingas vyras. Jis nebuvo mano draugas, bet mačiau, ko jis vertas. Tavo brolis buvo maištininkas ir išdavikas, ketinęs užgrobti pusę mano karalystės, bet niekas negalėtų abejoti jo drąsa. O tu?
Ar jis nori išgirsti, kad jį myliu?
Įsitempęs Jonas santūriai ištarė:
— Aš esu Nakties sargybos vyras.
— Žodžiai. Žodžiai — kaip vėjas. Kaip manai, kodėl palikau Drakono Uolą ir atplaukiau prie Sienos, lorde Snou?
— Aš ne lordas, valdove. Tikiuosi, kad atplaukei, nes šaukėmės pagalbos. Nors negaliu pasakyti, kodėl taip ilgai užtrukai.
Keista, bet išgirdęs tokį atsakymą Stanis nusišypsojo.
— Tu drąsus, tikras Starkas. Taip, turėjau atplaukti anksčiau. Jei ne mano ranka, galėjau ir išvis neatplaukti. Lordas Sivortas žemos kilmės vyras, bet jis priminė man mano pareigą, kai tegalvojau apie savo teises. Davosas pareiškė, kad viską darau ne iš to galo. Mėginau laimėti sostą, kad galėčiau išgelbėti karalystę, o turėjau gelbėti karalystę, kad laimėčiau sostą. — Stanis mostelėjo į šiaurę. — Ten rasiu priešą, su kuriuo esu gimęs kautis.
— Jo vardo nevalia tarti, — tyliai pridūrė Melisandra. — Jis — Nakties ir Siaubo dievas, Jonai Snou, o tie pavidalai ant sniego yra jo kūriniai.
— Girdėjau, kad gindamas lordo Mormonto gyvybę vieną iš tų vaikščiojančių lavonų nužudei, — tarė Stanis. — Gali būti, jog tai ir tavo karas, lorde Snou. Jei tik ateisi man į pagalbą.
— Aš prisiekęs tarnauti Nakties sargyboje, tavo malonybe, — atidžiai rinkdamas žodžius atsakė Jonas Snou.
Karaliui tai nepatiko. Pro sukąstus dantis Stanis burbtelėjo:
— Man reikia daugiau, nei vien tavo kalavijo.
Jonas visai sutriko.
— Nesuprantu, milodre…
— Man reikia šiaurės.
Šiaurės…
— Aš… Šiaurės karalius buvo mano brolis Robas…
— Tavo brolis buvo teisėtas Vinterfelo lordas. Jei būtų likęs namie ir vykdęs savo pareigą, o ne užsidėjęs karūną ir išjojęs užkariauti upių kraštų, šiandien tebebūtų gyvas. Bet tiek jau to. Tu — ne Robas, o aš — ne Robertas.
Girdint šiuos šiurkščius žodžius visa Jono simpatija Staniui išgaravo.
— Mylėjau savo brolį, — pasakė Jonas.
— O aš savąjį. Ir vis dėlto jiedu buvo vienokie žmonės, o mudu esame kitokie. Aš — vienintelis teisėtas Vesteroso, šiaurės ir pietų, karalius. O tu — Nedo Starko pavainikis. — Stanis vėl atidžiai nužvelgė Joną savo tamsiai mėlynomis akimis. — Taivinas Lanisteris paskyrė Ruzą Boltoną savo Šiaurės sergėtoju atsidėkodamas už tai, kad šis išdavė tavo brolį. Po Beilono Greidžojaus mirties geležiniai riejasi tarpusavyje, bet tebelaiko užėmę Keilino Griovą, Gūdmiškį, Toreno Kertainį ir didžiąją dalį Akmenuotojo kranto. Tavo tėvo žemės plūsta krauju, o aš neturiu nei jėgų, nei laiko pasirūpinti tomis žaizdomis. Mums reikia Vinterfelo lordo. Ištikimo Vinterfelo lordo.
Jis žiūri į mane, suglumęs pagalvojo Jonas.
— Vinterfelo nebėra. Teonas Greidžojus paleido jį pelenais.
— Granitas taip lengvai nedega, — atsakė Stanis. — Ilgainiui pilį galima atstatyti. Kad būtum lordu, sienos nereikalingos, pakanka būti asmenybe. Jūsų šiauriečiai manęs nepažįsta, neturi dėl ko manęs mylėti, bet artėja mūšiai, kuriuose man reikės jų pagalbos. Man reikia Edardo Starko sūnaus, kad įkalbėtų juos prisiekti man ištikimybę.
Jis nori padaryti mane Vinterfelo lordu. Pasiautė vėjo šuoras, ir Jonas taip apsvaigo, jog išsigando, kad nulėks nuo Sienos.
— Tavo malonybe, — pasakė Jonas, — gal pamiršai, bet aš ne Starkas, o Snou.
— Tai tu kai ką pamiršti, — atrėmė karalius Stanis.
Melisandra uždėjo šiltą plaštaką Jonui ant rankos.
— Karalius nesantuokinę kilmę gali panaikinti vienu brūkštelėjimu, lorde Snou.
Lorde Snou. Šią pravardę jam prilipdė seras Aliseris Tornas, tyčiodamasis iš to, kad jis pavainikis. Ilgainiui jį taip ėmė vadinti ir dauguma brolių, — vieni su meile, kiti norėdami pasišaipyti. Bet staiga šis titulas ir vardas Jono ausims nuskambėjo visiškai kitaip. Nuskambėjo… tikroviškai.
— Taip, — netvirtai tarė jis, — karaliai ir anksčiau yra įteisinę pavainikius, bet… aš vis dar Nakties sargybos brolis. Klūpodamas prie širdmedžio prisiekiau neturėti nei žemių, nei vaikų.
— Jonai… — Melisandra stovėjo taip arti, kad jis jautė jos iškvepiamo oro šilumą. — Vienintelis tikras dievas yra Rhloras. Medžiui duota priesaika ne svarbesnė už duotą savo batams. Atverk savo širdį ir įsileisk Valdovo šviesą. Sudegink tas dievų giraites ir priimk Vinterfelą kaip Šviesos Valdovo dovaną.
Būdamas dar labai jaunas, toks jaunas, kad nesuprato, ką reiškia būti pavainikiu, Jonas svajodavo, kad vieną gražią dieną Vinterfelas priklausys jam. Vėliau, paaugęs, tų svajonių gėdijosi. Vinterfelas turėjo atitekti Robui, o paskui jo sūnums, arba Branui ir Rikonui, jei Robas mirtų neturėdamas vaikų. Po jų dar buvo Sansos ir Arijos eilė. Net svajoti, kad galėtų būti kitaip, rodės išdavikiška, tarsi širdyje juos visus išduotum ir trokštum jų mirties. Niekada to nenorėjau, pagalvojo jis, stovėdamas priešais mėlynakį karalių ir raudonąją moterį. Mylėjau Robą, visus juos mylėjau… Niekada netroškau, kad kuriam nors iš jų nutiktų kas nors bloga, bet nutiko. Ir dabar likau aš vienas. Jam reikėjo tarti tik vieną žodį ir būtų tapęs Jonu Starku, ir niekada daugiau nebūtų vadinęsis Snou. Jam tik reikėjo prisiekti ištikimybę šiam karaliui ir Vinterfelas būtų buvęs jo. Jam reikėjo tik… vėl išsižadėti duotų įžadų.
Ir šį kartą tai nebūtų vien gudrybė. Kad gautų tėvo pilį, Jonui reikėjo atsukti nugarą tėvo dievams.
Karalius Stanis vėl stebeilijosi į šiaurę, o auksinis jo apsiaustas bangavo plaikstomas vėjo.
— Gali būti, kad aš dėl tavęs apsirikau, Jonai Snou. Mes abu žinome, kas kalbama apie pavainikius. Tu gali ir nebūti toks garbingas, koks buvo tavo tėvas, gali nebūti toks geras kovotojas, kaip tavo brolis. Tačiau esi įrankis, duotas man dievo. Čia radau tave, o tu radai drakonų stiklo slėptuvę Kumščio papėdėje ir ketinu gauti iš tavęs naudos. Net Azoras Ahajus vienas savo karo nelaimėjo. Nužudžiau tūkstantį tyržmogių, dar tūkstantį paėmiau į nelaisvę, likusius išvaikiau, bet abu žinome, kad jie grįš. Melisandra tai matė liepsnose. Tas Tormundas Perkūno Kumštis tikriausiai jau dabar juos perrikiuoja ir rengia naują puolimą. Ir kuo daugiau vieni kitiems nuleisime kraujo, tuo silpnesni būsime, kai mus užgrius tikras priešas.
Jonas ir pats puikiai tai suprato.
— Teisybę sakai, tavo malonybe.
Jam pasidarė įdomu, kodėl karalius apie tai prašneko.
— Kol tavo broliai galynėjasi ir sprendžia, kas turėtų jiems vadovauti, aš pasikalbėjau su Mensu Plėšiku. — Karalius sugriežė dantimis. — Tas žmogus užsispyręs ir išdidus. Jis nepaliko man kito pasirinkimo, tik atiduoti jį liepsnoms. Bet turime ir kitų belaisvių, kitų vadų. Vyrą, vadinantį save Kaulų Lordu, kelis genčių vadus ir naująjį Teno magnarą. Tai nepatiks nei tavo broliams, nei tavo tėvo lordams, bet ketinu leisti tyržmogiams peržengti Sieną… tiems, kurie prisieks man ištikimybę, pasižadės laikytis karaliaus taikos ir karaliaus įstatymų ir priims Šviesos Valdovą kaip savo dievą. Net ir milžinams, jei tik jie išvis galės sulenkti savo stambius kelius. Įkurdinsiu juos Dovanoje, kai tik gausiu ją iš jūsų naujo lordo vado. Kai pakils šaltas vėjas, turime kartu gyventi arba mirti. Atėjo laikas mums visiems susivienyti prieš bendrą priešą. — Jis pažvelgė į Joną. — Sutinki?