Kita vertus, ar jis turėjo iš ko rinktis? Gal reikėjo grįžti laiptais aukštyn ir išeiti pro pagrindinius vartus? Ne, apie tai negalėjo būti ir kalbos.
Džeimis nebijotų, pagalvojo jis, o tada prisiminė, ką Džeimis jam padarė. Jis paėmė eunuchą už rankos ir leidosi vedamas per tamsą paskui tylų į akmenis brūkščiojančios odos šiugždesį. Veiris žingsniavo sparčiai, kartais sušnabždėdamas: „Atsargiai, priešais tave — trys laipteliai“, — arba: „Čia tunelis leidžiasi žemyn, milorde.“ Atvykau čia kaip karaliaus ranka, raitas įjojau pro vartus man prisiekusių karių priešakyje, prisiminė Tirionas, o išeinu kaip tamsoje sprunkanti žiurkė, susikibęs rankomis su voru.
Priešais sušmėžavo šviesa, — pernelyg blausi, kad būtų dienos šviesa, — bet jiems skubant pirmyn vis ryškesnė. Po kelių minučių Tirionas pamatė, jog tai tunelis skliautuotomis lubomis, užtvertas dar vienų geležinių vartų. Veiris išsitraukė raktą. Įžengę pro grotas, jie atsidūrė nedidelėje apvalioje menėje. Iš jos vedė dar penkerios durys ir visos buvo užtvertos grotomis. Be to, lubose buvo anga, o žemai prie sienos — geležinės kopėčios, vedančios į viršų. Vienoje pusėje stovėjo įmantriai papuošta drakono galva — žarijų gorė. Anglys žiovaujančioje žvėries gerklėje buvo sudegusios, likusios tik žarijos, bet šios vis dar žioravo ir skleidė niūrią, rausvai gelsvą šviesą. Nors ir blausi, po visiškos tunelio tamsos ta šviesa Tirionui patiko.
Ši kryžkelę atstojanti menė buvo tuščia, tik ant grindų raudonomis ir juodomis plokštelėmis buvo sudėliota mozaika, vaizduojanti trigalvį drakoną. Staiga kažkas Tirionui ėmė neduoti ramybės. Netrukus jis suprato. Čia ta vieta, apie kurią man pasakojo Šaja, kai Veiris pirmą kartą atvedė man ją į lovą.
— Mes po Rankos bokštu.
— Taip. — Veiriui atidarant seniai bevarstomas duris, tarsi skųsdamiesi sucypė sušalę vyriai. Ant grindų pabiro rūdys. — Pro šias duris nueisime prie upės.
Tirionas priėjo prie kopėčių ir pirštais perbraukė žemutinį skersinį.
— Šiais laiptais galėčiau užlipti į savo miegamąjį.
— Dabar tai — tavo lordo tėvo miegamasis.
Tirionas pakėlė akis į laiptų šachtą.
— Ar ilgai turėčiau lipti?
— Milorde, esi per silpnas tokioms avantiūroms, be to, neturime laiko. Mums reikia eiti.
— Ten, aukštai, turiu sutvarkyti vieną reikalą. Ar ilgai reikės lipti?
— Teks įveikti du šimtus trisdešimt skersinių, bet, kad ir ką sumanei…
— Du šimtus trisdešimt, o tada?
— Tada tuneliu į kairę, bet paklausyk…
— Kiek turėsiu eiti, kol pasieksiu miegamąjį? — Tirionas užkėlė koją ant žemutinio skersinio.
— Ne daugiau nei šešiasdešimt pėdų. Kai eisi, viena ranka laikykis sienos. Užčiuopsi duris. Trečios durys — tai miegamasis. — Eunuchas atsiduso. — Tai kvailystė, milorde. Tavo brolis išgelbėjo tau gyvybę. Ar dabar lengva ranka pražudysi ją, o kartu — ir manąją?
— Veiri, šią akimirką mažiau už savo gyvybę vertinu tik tavąją. Palauk manęs čia.
Taip taręs, jis atsuko eunuchui nugarą ir, tyliai skaičiuodamas skersinius, ėmė lipti.
Tamsoje Tirionas kopė aukštyn, įveikdamas skersinį po skersinio. Iš pradžių dar matė tamsius geležies strypų, į kuriuos kabinosi rankomis, kontūrus ir grublėtą akmenį už jų, bet lipant aukštyn tamsa vis tirštėjo. Trylika, keturiolika, penkiolika, šešiolika. Sulig trisdešimtuoju jo rankos nuo įtempimo drebėjo. Tirionas stabtelėjo atgauti kvapo ir pažvelgė žemyn. Toli apačioje dar buvo matyti blausus šviesos ratas, tik jį gerokai užstojo jo paties pėdos. Tirionas vėl ėmė lipti. Trisdešimt devyni, keturiasdešimt, keturiasdešimt vienas. Pasiekus penkiasdešimt jo kojos degė. Kopėčios buvo begalinės, nuo jų tirpo galūnės. Prašokus aštuoniasdešimtąjį skersinį jam baisiai maudė nugarą. Bet jis vis tiek ropštėsi aukštyn. Negalėjo pasakyti, kodėl. Šimtas trisdešimt, šimtas keturiasdešimt, šimtas penkiasdešimt.
Įveikus du šimtus trisdešimt laiptų šachta buvo tamsi, nors į akį durk, bet iš tunelio kairėje jis pajuto plūstant šiltą orą, tarsi ten būtų alsavęs didžiulis žvėris. Pėda atsargiai pamindęs plotą priešais, jis nulipo nuo kopėčių. Tunelis buvo ankštesnis ir už laiptų šachtą. Normalaus sudėjimo žmogui būtų tekę ropoti keturpėsčiam, bet Tirionas buvo tokio mažo ūgio, kad galėjo žingsniuoti stačias. Pagaliau radau vietą, tinkamą neūžaugoms. Einant jo batai švelniai brūkšėjo į akmenis. Jis traukė lėtai, skaičiuodamas žingsnius, čiuopdamas įdubas sienose. Netrukus jo ausis pasiekė balsai, — iš pradžių prislopinti ir nesuprantami, paskui aiškesni. Tirionas įtempė klausą. Du iš jo tėvo sargybinių traukė per dantį Kipšo kekšę, kalbėjo, kaip būtų malonu ją išdulkinti ir kaip ji tikriausiai pasiilgo tikro vyro koto, o ne sunykusio neūžaugos pagaliuko. „Dauguma moterų mėgsta riestą, — tarė Lumas. Ir toliau pradėjo pasakoti, kaip rytoj Tirionas mirs. — Jis raudos kaip boba ir maldaus pasigailėti, pamatysi“, — pasitikėdamas savimi pareiškė Lumas. O Lesterio nuomone, Tirionas turėjo pasitikti mirtį narsiai kaip liūtas, kaip ir dera Lanisteriui, ir jis norėjo lažintis dėl to iš savo naujų batų. „Ak, į tuos tavo batus galėsiu nebent prikrauti, — atsakė Lumas. — Juk matai, kad man jie netinka. Žinai, ką? Jei aš laimėsiu, dvi savaites šveisi mano prakeiktus šarvus.“
Būdamas už kelių pėdų, Tirionas girdėjo kiekvieną jų derybų žodį, bet kai patraukė pirmyn, balsai greitai nuslopo. Nieko nuostabaus, jog Veiris nenorėjo, kad lipčiau tomis sumautomis kopėčiomis, tamsoje šypsodamasis pagalvojo Tirionas. Paukštukams čia tikrai yra ką veikti.
Jis priėjo prie trečių durų ir ilgai čiupinėjosi, kol pirštai nuslydo mažu kabliuku, įtaisytu tarp akmenų. Spustelėjus jį žemyn pasigirdo trakštelėjimas, toks garsus, kad mirtinoje tyloje tas garsas prilygo griūčiai kalnuose, ir jam iš kairės pro pėdą prasivėrusias duris sužioravo blausi oranžinė šviesa.
Židinys! Tirionas vos nenusijuokė. Židinys buvo pilnas karštų pelenų, be to, buvo matyti apanglėjęs rąstgalys su karšta, žioruojančia šerdimi. Jis atsargiai aplenkė židinį greitai statydamas kojas, kad nesusidegintų batų, o jam po padais tyliai trakšėjo dar neužgesusios žarijos. Atsidūręs buvusiame savo miegamajame Tirionas ilgai stovėjo ir tylėjo. Ar tėvas išgirdo? Gal čiups kalaviją, pakels triukšmą ir ims rėkti?
— Milorde… — atsklido moters balsas.
Kadaise, kai dar jausdavau skausmą, tas balsas būtų galėjęs mane sužeisti. Sunkiausia buvo žengti pirmą žingsnį. Priėjęs prie lovos Tirionas nubloškė šalin antklodę ir rado ją, besigręžiančią į jį su mieguista šypsena veide. Kai jį pamatė, šypsena akimirksniu užgeso. Ji užsitraukė antklodę iki pat smakro, tarsi ši būtų galėjusi ją apsaugoti.
— Laukei aukštesnio vyro, mieloji?
Jos akyse pasirodė stambios kaip pupos ašaros.
— Niekada nemaniau to, ką pasakiau, karalienė mane privertė. Prašau… Aš taip bijau tavo tėvo. — Ji atsisėdo leisdama antklodei nuslysti ant kelių. Ji buvo nuoga, tik ant jos kaklo kabėjo grandinė. Grandinė iš susikibusių rankų.
— Miledi Šaja, — meiliai tarė Tirionas. — Visą tą laiką, kai sėdėjau tamsioje celėje ir laukiau mirties, vis prisimindavau, kokia tu graži. Pasidabinusi šilkais, vilkėdama drabužius iš šiurkštaus audinio arba visiškai nuoga…